Nuo savo šakos ji šiaurės rytų pusėje matė nedidelę mišku apaugusią salelę. Už trisdešimties jardų nuo kranto vandens paviršiumi slydo trys juodos gulbės, tokios be galo ramios… niekas joms nepasakė, kad prasidėjo karas, joms nerūpėjo degantys miestai ir sukapoti žmonės. Arija žvelgė į jas su pavydu. Net pati norėjo pavirsti gulbe. Bet čia pat pagalvojo, kad mielai jas suvalgytų. Pusryčiams buvo užkrimtusi trintų gilių ir saują vabalų. Pripratus vabalai neatrodė itin bjaurūs. Su kirminais buvo prasčiau, bet vis geriau, negu diegliai pilve ištisomis dienomis nieko nevalgant. Vabalų ieškoti sekėsi gerai, pakakdavo nuspirti kokį akmenį. Arija, dar būdama visai maža, kartą suvalgė vabalą, nes norėjo, kad Sansa imtų klykti, todėl dabar jų griebėsi be baimės. Neišsigando ir Kiaunė, tačiau Pyragėlis, vos pamėginęs nuryti, apsivėmė, o Lomis su Gendriu nė nebandė. Vakar Gendris pagavo varlę ir pasidalijo ją su Lomiu, o prieš kelias dienas Pyragėlis rado gervuogių krūmą ir visą jį nudraskė, bet dažniausiai jie mito vien vandeniu ir gilėmis. Kurcas anksčiau buvo parodęs, kaip akmenimis sugrūsti giles ir pasidaryti tokios gilių tyrės. Ji buvo siaubingo skonio.
Arija gailėjo, kad tas medžiotojas mirė. Apie mišką jis nutuokė daugiau, negu jie visi kartu sudėjus, bet traukiant kopėčias į bokštą jį į petį kliudė strėlė. Tarberis aplipdė žaizdą samanomis ir ežero dumblu, ir porą dienų Kurcas tikino, kad tas sužeidimas — niekai, nors jo gerklė vis tamsėjo, o žandikaulius ir krūtinę nusėjo grėsmingos raudonos dėmės. Paskui vieną rytą jis nebeturėjo jėgų atsikelti, o kitą dieną jau buvo nebegyvas.
Jie palaidojo Kurcą po akmenų krūva. Kapoklis pasiėmė jo kalaviją ir medžioklės ragą, Tarberiui atiteko lankas, batai ir peilis. Visus tuos daiktus tie du pasiėmė išeidami. Iš pradžių jie manė, kad tie išėjo medžioti, netrukus grįš su grobiu ir visi galės pavalgyti. Ilgai laukus Gendris galų gale privertė keltis ir traukti toliau. Galbūt Tarberis su Kapokliu nusprendė, kad jiems geriau klosis, jeigu nereikės ganyti būrio našlaičių. Tikriausiai jie neklydo, bet tai nesutrukdė Arijai jų nekęsti visa širdimi.
Apačioje, po medžiu, Pyragėlis ėmė loti kaip šuo. Kurcas buvo jiems liepęs susižinoti gyvūnų balsais. Sakė, kad tai sena brakonierių gudrybė, tik numirė nespėjęs išmokyti, kaip teisingai tuos balsus pamėgdžioti. Pyragėlis paukščiu čiulbėjo klaikiai. Lojo irgi nekaip, bet vis šiek tiek geriau.
Arija, išskėstomis rankomis stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą, nuo aukščiausios šakos nušoko ant žemesnės. Vandens šokėja niekada nekrinta. Lengvutė tarsi pūkas, kojų pirštais tvirtai spausdama šaką, ji žengė kelis žingsnius, stryktelėjo žemyn ant didesnės šakos, tada pro lapus kabindamasi už šakų tai viena, tai kita ranka nusigavo iki kamieno. Ir rankų, ir kojų pirštais užčiuopė šiurkščią žievę. Leidosi greitai, o paskutines šešias pėdas nušoko ir vikriai nusirito kūlvirsčia.
Ištiesęs ranką, Gendris padėjo jai atsikelti.
— Ilgai ten sėdėjai. Ką matei?
— Žvejų kaimelis, visai nedidelis, palei krantą į šiaurę. Dvidešimt šeši nendriniai stogai, vienas skalūnų, suskaičiavau juos. Mačiau vežimo galą. Ten kažkas yra.
Išgirdusi jos balsą, iš krūmų atropojo Kiaunė. Taip ją praminė Lomis. Sakė, ji panaši į kiaunę, tai buvo netiesa, bet toliau vadinti ją verksne netiko, nes verkti ji liovėsi. Buvo išsipurvinusi burną. Kad tik nebūtų vėl valgiusi dumblo.
— Žmonių matei? — paklausė Gendris.
— Šiaip tik stogus, — atsakė Arija, — bet kai kur iš kaminų rūko dūmai, dar girdėjau žvengiant arklį.
Kiaunė apsikabinusi tvirtai suspaudė jos koją. Dabar ji kartais taip darydavo.
— Jeigu yra žmonių, bus ir maisto, — per daug garsiai pareiškė Pyragėlis. Gendris nuolat jam aiškino, kad reikia kalbėti tyliau, bet be jokios naudos. — Gal kartais duotų ir mums.
— Gal kartais ir užmuštų, — pridūrė Gendris.
— Gal ne, jeigu pasiduotumėm, — Pyragėlis nenorėjo prarasti vilties.
— Dabar kalbi kaip Lomis.
Lomis Žaliarankis sėdėjo po ąžuolu, įsitaisęs tarp dviejų storų šaknų. Per mūšį sodyboje ietis jam persmeigė kairiąją blauzdą. Kitą dieną jam jau teko šlubčioti viena koja, ranka apsikabinus Gendrį, o dabar apskritai nebepajėgė eiti. Prilaužę šakų, jie surišo neštuvus, bet šitaip jį gabendami ėjo lėtai ir sunkiai, o pats Lomis aimanuodavo sulig kiekvienu krestelėjimu.
— Turime pasiduoti, — tarė jis. — Ir Jorinas taip būtų padaręs. Būtų atidaręs vartus, kaip jie liepė.
Ariją pykino nuo Lomio kalbų apie tai, kaip Jorinas būtų pasidavęs. Nešamas jis apie nieką kita ir nešnekėjo, dar apie savo koją ir tuščią pilvą.
Pyragėlis jam pritarė:
— Jie liepė Jorinui atidaryti vartus, liepė karaliaus vardu. Kai liepia karaliaus vardu, reikia klausyti. Čia to susmirdusio senio kaltė. Jei būtų nusileidęs, jie būtų palikę mus ramybėje.
Gendris susiraukė.
— Riteriai, lordai, jie ima į nelaisvę vieni kitus ir moka išpirkas, o tokie kaip mes jiems nerūpi, ar pasiduotume, ar ne.
Jis atsigręžė į Ariją.
— Ką dar matei?
— Jeigu ten žvejų kaimas, lažinuosi, jie parduotų mums žuvų, — tarė Pyragėlis. Ežere žuvų plaukiojo daug, tačiau jie neturėjo kuo žvejoti. Arija mėgino gaudyti rankomis, kaip buvo mačiusi darant Kosą, bet žuvys buvo vikresnės už balandžius, o dar vanduo vis taikėsi apgauti jos akis.
— Nežinau, kaip ten su žuvimis. — Arija pašiaušė susivėlusius Kiaunės plaukus galvodama, kad būtų geriau juos visai nurėžti. — Prie vandens daug varnų. Jos kažką lesa.
— Į krantą išmestas žuvis, — nutarė Pyragėlis. — Jeigu jos tinka varnoms, galvą guldau, tiks ir mums.
— Verčiau pasigautume varnų, jos tikrai valgomos, — pasakė Lomis. — Užkurtume laužą ir išsikeptume kaip viščiukus.
Susiraukęs Gendris atrodydavo rūstus. Jo barzda buvo sužėlusi tankiai lyg erškėčių krūmas ir juoda.
— Juk sakiau, jokių laužų.
— Lomis alkanas, — suinkštė Pyragėlis, — aš taip pat.
— Mes visi alkani, — tarė Arija.
— Tu — ne, — burbtelėjo nuo žemės Lomis. — Prisiėdi kirmėlių.
Nedaug trūko, kad Arija spirtų jam tiesiai į žaizdą.
— Sakiau, kad prikasčiau kirminų ir tau, jei nori.
Lomis nutaisė pasibjaurėjimo kupiną išraišką.
— Jeigu ne mano koja, sumedžiočiau vieną kitą šerną.
— Vieną kitą šerną, kurgi ne, — nusišaipė Arija. — Šernams medžioti reikia ypatingos ieties, žirgų, šunų ir žmonių, kad išbaidytum šerną iš guolio.
Jos tėvas su Robu ir Jonu Vilkų girioje medžiodavo šernus. Kartą pasiėmė ir Braną, bet Arijos niekada neleido, nors ši buvo vyresnė. Septonė Mordeina aiškino, kad šernų medžioklė — ne damoms, o mama tik pažadėjo, kad paaugusi galės turėti savo sakalą. Dabar ji jau buvo paaugusi, bet jei turėtų sakalą, tai jį suvalgytų.
— Ką tu išmanai apie šernų medžioklę? — metė Pyragėlis.
— Daugiau už tave.
Gendris nebuvo nusiteikęs jų klausytis.
— Nutilkite jūs abu, man reikia pagalvoti, ką toliau darysime.
Kai mėgindavo galvoti, visada atrodydavo tarsi jam kažką labai skaudėtų.