— Pasiduokime, — tarė Lomis.
— Vėl jis apie tą patį, sakiau, kad užsičiauptum. Net nežinome, kas ten tokie. Gal pavyktų pavogti maisto.
— Lomis galėtų vogti, jeigu ne jo koja, — pasakė Pyragėlis. — Mieste jis buvo vagis.
— Prastas vagis, — įsiterpė Arija, — jeigu jį pagavo.
Gendris prisimerkęs pažiūrėjo į saulę.
— Prislinkti bus geriausia sutemus. Vakarop eisiu apsižvalgyti.
— Ne, geriau eisiu aš, — tarė Arija. — Tu keli per daug triukšmo.
Gendris rūsčiai pažvelgė į ją.
— Eisim abu.
— Tegu eina Aris, — vėl įsikišo Lomis. — Jis moka tyliau vaikščioti.
— Eisime abu, juk pasakiau.
— O jeigu negrįšite? Pyragėlis pats vienas manęs nepaneš, kaipgi jis vienas, niekaip…
— Aplinkui yra vilkų, — pritarė Pyragėlis. — Praėjusią naktį, eidamas sargybą, girdėjau juos. Atrodė arti.
Girdėjo juos ir Arija. Ji miegojo guobos šakose, bet pabudo nuo staugimo. Visą valandą sėdėjo nesumerkdama akių ir klausėsi jausdama šiurpstančią nugarą.
— O tu net neleidi užkurti laužo, kad juos atbaidytume, — skundėsi Pyragėlis. — Neteisinga palikti mus vienus su vilkais.
— Niekas jūsų nepalieka, — burbtelėjo Gendris. — Jei pasirodytų vilkai, Lomis turi ietį, ir tu šalia būsi. Tik apsidairysime ten, ir viskas. Greitai grįšime.
— Nesvarbu, kas ten, turite jiems pasiduoti, — suinkštė Lomis. — Man reikia kokių vaistų kojai, ją labai skauda.
— Jei pamatysime kokių vaistų kojai, paimsime, — atšovė Gendris. — Ari, eime. Noriu iki saulės laidos įsitaisyti kuo arčiau. Pyragėli, žiūrėk, kad Kiaunė liktų čia, nenoriu, kad sektų iš paskos.
— Aną kartą ji mane apspardė.
— Jei nesaugosi jos čia, aš tave pats apspardysiu.
Nelaukdamas atsakymo Gendris užsidėjo savo plieninį šalmą ir nuėjo.
Arijai teko paskubom jį vytis. Gendris buvo penkeriais metais vyresnis, visa pėda aukštesnis ir dar ilgakojis. Valandėlę jis susiraukęs tylėjo, per daug triukšmingai braudamasis pro medžius. Pagaliau stabtelėjo ir tarė:
— Manau, kad Lomis mirs.
Arija nenustebo. Kurcas mirė nuo savo žaizdos, bet jis buvo kur kas stipresnis. Kaskart, kai Arijai ateidavo eilė Lomį nešti, ji jautė, kokia karšta jo oda ir koks šleikštus kvapas sklinda nuo jo kojos.
— Gal kur rastume meisterį…
— Meisterių būna tik pilyse. Net jeigu jį ir rastume, jis nesiteptų rankų su tokiu kaip Lomis, — Gendris nėrė po žemai kybančia šaka.
— Tai netiesa.
Arija neabejojo, kad meisteris Luvinas padėtų kiekvienam, kas pas jį ateitų.
— Jis mirs, ir kuo greičiau, tuo geriau mums visiems. Reikėtų jį palikti, kaip jis pats sako. Jeigu tu ar aš būtume sužeisti, jis tikrai mus paliktų.
Jie nušliaužė stačiu šlaitu žemyn į griovą, paskui ėmė keberiotis kita jos puse aukštyn, rankomis kabindamiesi į kyšančias medžių šaknis.
— Man įkyrėjo jį nešti, įgriso visos tos jo kalbos apie pasidavimą. Jeigu pajėgtų stovėti, išmalčiau jam dantis. Iš Lomio niekam jokios naudos. Kaip ir iš tos verksnės.
— Prie Kiaunės nekibk, ji paprasčiausiai išsigandusi ir alkana. — Arija grįžtelėjo atgal, bet šį kartą mergaitė iš paskos nesekė. Matyt, Pyragėlis laikė ją sugriebęs, kaip jam liepė Gendris.
— Iš jos jokios naudos, — užsispyręs pakartojo Gendris. — Ji, Pyragėlis ir Lomis verčia mus eiti lėtai, kada nors dėl jų galime žūti. Tu vienintelis iš šito būrio, kuris šio to vertas. Net jeigu esi mergiotė.
Arija suakmenėjo.
— Aš nesu mergiotė!
— Esi, esi. Negi manai, kad aš toks pat kvailas, kaip jie?
— Ne, tu dar kvailesnis. Nakties sargyba nepriima moterų, tai visi žino.
— Tiesa. Nežinau, kodėl Jorinas tave pasiėmė, bet tikriausiai buvo kažkokia priežastis. Vis tiek esi mergiotė.
— Ne!
— Tai išsitrauk pimpalą ir pavaryk. Nagi, pirmyn.
— Nenoriu varyti. Jeigu norėčiau, tai ir pavaryčiau.
— Melagis. Negali išsitraukti pimpalo, nes jo neturi. Kol mūsų buvo trisdešimt, nepastebėdavau, bet tu savo reikalu visada eini į mišką. Nei Pyragėlio, nei manęs taip darant nepamatysi. Jeigu tu ne mergiotė, tada esi koks eunuchas.
— Tu pats eunuchas.
— Gerai žinai, kad ne, — šyptelėjo Gendris. — Nori, kad išsitraukčiau pimpalą ir įrodyčiau? Neturiu ko slėpti.
— Štai ir turi, — rėžė Arija, iš paskutiniųjų stengdamasi išvengti kalbos apie pimpalą, kurio ji neturi. — Tie auksiniai apsiaustai prie smuklės ieškojo tavęs, bet tu taip ir nepasakei kodėl.
— Gerai būtų, jei pats suprasčiau. Man atrodo, Jorinas žinojo, bet taip ir nepasakė. Beje, o kodėl tu manei, kad jie gaudo tave?
Arija prikando lūpą. Ji atsiminė, ką buvo sakęs Jorinas tą dieną, kai nurėžė jai plaukus. Šitų pusė tave nė nemirktelėję įduos, kad gautų atleidimą, gal net priedo ir kelis sidabrinius. Kita pusė padarys tą patį, tik pirma išprievartaus. Bet Gendris buvo kitoks, taip pat karalienės ieškomas.
— Pasakyčiau, jei ir tu pasakytum, — atsargiai tarė ji.
— Jeigu tik žinočiau, Ari… ar taip tave ir vadinti? O gal turi mergaitišką vardą?
Arija stovėjo nuleidusi akis, įsmeigusi žvilgsnį į gumbuotą šaknį sau prie kojų. Suprato, kad toliau apsimetinėti beprasmiška. Gendris ją perprato, o kelnėse jokio įtikinamo įrodymo ji neturėjo. Galėjo išsitraukti Adatą ir čia pat jį nužudyti, o jei ne — reikėjo juo pasitikėti. Nebuvo tikra, kad pajėgtų jį nudėti net ir norėdama: jis pats turėjo kalaviją ir kur kas daugiau jėgos. Vadinasi, neliko nieko kita, tik tiesa.
— Lomiui ir Pyragėliui šito sakyti negalima, — prabilo ji.
— Jie nesužinos, — pažadėjo Gendris. — Tik jau ne iš manęs.
— Arija, — ji pakėlė galvą. — Mano vardas — Arija. Iš Starkų giminės.
— Iš Starkų… — praėjo kelios akimirkos, kol jis susivokė. — Karaliaus ranka buvo vardu Starkas. Tas, kurį nužudė kaip išdaviką.
— Jis tikrai nebuvo išdavikas. Jis — mano tėvas.
Gendris išpūtė akis.
— Štai kodėl tu manei, kad…
Arija linktelėjo.
— Jorinas vedė mane namo į Vinterfelą.
— Aš… vadinasi, esi iš didžiūnų… būsi ledi…
Arija pažvelgė į savo sudriskusius drabužius, basas kojas, suskirdusias ir pilnas suragėjusių nuospaudų. Pastebėjo purvinas panages, šašus ant alkūnių, apdraskytas rankas. Septonė Mordeina manęs neatpažintų. Sansa gal ir pažintų, bet apsimestų, kad nemato.
— Mano motina — ledi, taip pat ir sesuo, bet aš niekada tokia nebuvau.
— Buvai, buvai. Juk esi lordo duktė ir gyvenai pilyje? Ir dar tu… dievai maloningi, aš niekad… — Gendris staiga, regis, suglumo, net persigando. — Man nederėjo taip šnekėti — apie visus tuos pimpalus. Tavo akivaizdoje ir nusičiurkšdavau, ir visa kita, aš… prašau man atleisti, miledi.
— Liaukis! — sušnypštė Arija. Gal jis tyčiojasi iš jos?
— Miledi, aš žinau, kaip dera elgtis, — su dar didesniu užsispyrimu pareiškė Gendris. — Kai tik dirbtuvėje su tėvais pasirodydavo aukštakilmės merginos, šeimininkas liepdavo man priklaupti, kalbėti tik tada, kai jos man ką nors sakys, ir kreiptis į jas „miledi“.
— Jeigu vadinsi mane miledi, šitai pastebės net ir Pyragėlis. Tad ir čiurkšk geriau taip pat, kaip visada.
— Kaip įsakysite, miledi.
Arija abiem rankom trenkė jam į krūtinę. Gendris užkliuvo už akmens ir dusliai dribtelėjo žemėn.