— Nieko sau lordo duktė! — tarė jis juokdamasis.
— Še tau dar! — Arija spyrė jam į šoną, bet Gendris tik garsiau nusikvatojo. — Žvenk sau kiek nori, aš einu pažiūrėti, kas ten kaime.
Saulė jau buvo pasislėpusi už medžių, netrukus turėjo sutemti. Šį kartą vytis jau teko Gendriui.
— Užuodi? — paklausė Arija.
Gendris patraukė nosimi.
— Pūvanti žuvis?
— Juk žinai, kad ne.
— Reikia eiti labai atsargiai. Aš pasuksiu iš vakarų, gal ten yra koks kelias. Turėtų būti, juk matei vežimą. Tu eik pakrante. Jei prireiks pagalbos, sulok kaip šuo.
— Tai kvaila. Jei man prireiks pagalbos, taip ir šauksiu — gelbėkite.
Ji nėrė į krūmus, basomis kojomis be garso žengdama per žolę. Atsigręžusi per petį matė, kaip Gendris žiūri jai iš paskos tuo skausmingu žvilgsniu, kuris reiškė, kad jis mąsto. Tikriausiai galvoja, kad jam nedera leisti miledi eiti vogti maisto. Dabar Gendris nuolat elgsis kvailai, pamanė Arija.
Artėjant prie kaimo, smarvė vis labiau gniaužė kvapą. Ir visiškai nepriminė pūvančios žuvies. Tas tvaikas buvo aštresnis, šlykštesnis. Arija suraukė nosį.
Medžiai ėmė retėti, tad ji tyliai tarsi šešėlis slapstydamasi sėlino per krūmus. Kas kelis žingsnius vis stabteldavo pasiklausyti. Sustojusi trečią kartą, išgirdo prunkščiant arklius, taip pat ir žmogaus balsą. O tvaikas vis stiprėjo. Tai ne kas kita, tik negyvėlio dvokas. Buvo užuodusi tą kvapą jau anksčiau, dar kartu su Jorinu ir kitais.
Į pietus nuo kaimo plytėjo tankūs gervuogių brūzgynai. Kai ten atsidūrė, ilgi nuo besileidžiančios saulės nusidriekę šešėliai jau blėso, ore vis daugiau skraidė jonvabalių. Čia pat už gyvatvorės buvo matyti nendrėmis dengti stogai. Ji šliaužė palei gyvatvorę, kol rado plyšį, tada prasispraudė, pilvu prigludusi prie žemės, niekam nematoma, ir išvydo, kas skleidžia tą kvapą.
Palei švelniai teškenančius Dievo Akies vandenis rikiavosi ilga eilė iš žalio medžio suręstų kartuvių, ant jų kybojo tai, kas anksčiau buvo žmonės. Jų kojas tebekaustė grandinės, o kūnus, plasnodamos nuo vieno lavono prie kito, lesė varnos. Aplink kiekvieną pakaruoklį kilo spiečiai musių. Vėjeliui papūtus nuo ežero, artimiausias lavonas vos vos pasisuko ant grandinės. Jo veidą varnos jau buvo beveik nulesusios, o kūną, matyt, mėgino doroti ir koks kitas, gerokai stambesnis padaras. Gerklė ir krūtinė žiojėjo perrėžtos, iš sudraskyto pilvo kyšojo nukarę mėsos skutai ir žvilgantys žali viduriai. Viena ranka buvo nuplėšta nuo peties. Jos kaulai, švariai apgraužti, sutraiškyti, mėtėsi čia pat.
Arija prisivertė pažvelgti į kitą žmogų, paskui į dar kitą, kybantį už jo, ir į dar tolimesnį, vis kartodama sau esanti kieta kaip akmuo. Vien lavonai, visi taip išdarkyti ir suirę, kad ji tik po valandėlės suvokė, jog jie buvo pakarti nuogi. Neatrodė nuogi, apskritai neatrodė panašūs į žmones. Varnos iškapojo jiems akis, kai kuriems ir veidus. Iš šeštojo buvo likusi tik viena koja, tebesilaikanti ant savo grandinės ir siūbuojanti sulig kiekvienu vėjelio dvelktelėjimu.
Baimė kerta giliau už kalaviją. Negyvėliai jau niekuo negalėjo Arijai pakenkti, o štai juos nužudžiusieji buvo labai pavojingi. Tolokai nuo kartuvių, prie ilgo, žemo, palei vandenį nusitęsusio statinio, kuris buvo dengtas skalūnu, pasirėmę ant iečių stovėjo du vyrai grandininiais marškiniais. Priešais tą pastatą įsmeigtos į klampią žemę styrojo dvi aukštos kartys su nusvirusiomis vėliavomis. Viena atrodė raudona, kita blyškesnė, gal balta ar geltona, bet abi kybojo sukritusios, tad tirštėjančiose sutemose Arija negalėjo net įžiūrėti, ar raudonoji vėliava — Lanisterių spalvos. Negi būtinai turiu pamatyti liūtą, štai matau visus tuos lavonus, kas kitas čia galėtų būti, jei ne Lanisteriai?
Tą akimirką pasigirdo riksmas.
Abu ietininkai tuoj pat atsigręžė, pasirodė ir trečias, stumdamas prieš save sučiuptąjį. Jau beveik sutemo, veidų nebebuvo matyti, tačiau belaisvis ant galvos turėjo tviskantį plieno šalmą, ir Arija, išvydusi ragus, suprato, kad tai Gendris. Kvailys, kvailys, kvailys, visiškas kvailys! — pagalvojo ji. Jei būtų buvęs šalia, būtų vėl jam spyrusi.
Sargybiniai garsiai sušneko, bet būdama per daug toli Arija žodžių nenugirdo, juolab kad kur kas arčiau karkė ir sparnais plakė varnos. Vienas iš ietininkų nutraukė šalmą Gendriui nuo galvos ir kažko paklausė, bet atsakymas jam, matyt, nepatiko, nes tvojo belaisviui ieties koto galu į veidą. Gendris parkrito. Jį sučiupęs karys spyrė jam, tuo metu kitas ietininkas mėgino užsidėti raguotąjį šalmą. Galų gale Gendrį pakėlė ir nuvarė prie ilgojo namo. Jiems pravėrus sunkias medines duris, pro jas lauk nėrė mažas berniukas, bet vienas sargybinis spėjo pastverti jį už rankos ir įmetė atgal. Viduje pasigirdo aimanos, o paskui nuaidėjo toks garsus ir skausmo kupinas klyksmas, kad Arija net prikando lūpą.
Sargybiniai įstūmė Gendrį į daržinę kartu su tuo berniuku ir užrėmė duris. Tuo metu, tarsi ežerui atsidūsėjus, atsklido vėjo gūsis, nuo kurio sujudo ir prasiskleidė vėliavos. Vienoje, kaip ji ir tikėjosi, pasirodė auksinis liūtas. Ant kitos geltoname kaip sviestas lauke bėgo trys pailgi pavidalai. Šunys, pagalvojo Arija. Kažkur ji juos jau matė, tačiau kur?
Dabar tai nieko nebereiškė. Blogiausia, kad jie sučiupo Gendrį. Taip, jis užsispyręs ir kvailas, bet reikia jį ištraukti. Kažin ar jie nutuokia, kad jo ieško karalienė?
Vienas iš sargybinių nusimovė savo šalmą ir užsidėjo Gendrio. Matydama jį su tuo šalmu, Arija įsiuto, bet žinojo, kad nieko negali padaryti. Tame belangiame pastate kažkas, regis, vėl klykė, tačiau sienų mūrai slopino garsą, ir suprasti, kas ten iš tiesų vyksta, buvo sunku.
Krūmuose Arija tūnojo ilgai. Pamatė, kaip keičiasi sargyba ir daug kitų dalykų. Vyrai ateidavo ir išeidavo. Vedžiojo arklius prie upelio girdyti. Iš miško grįžo medžiotojai, nešini ant karties pakabintu elniu. Arijos akyse jie nudyrė jam kailį, išdarinėjo ir kitapus upelio užkūrė laužą. Kepamos mėsos kvapas keistai sumišo su puvėsių tvaiku. Arijai susuko tuščią pilvą, nedaug trūko, kad būtų apsivėmusi. Ruošiamas maistas iš namų išviliojo ir kitus vyrus, beveik visus vilkinčius kietintos odos liemenę ar kokią geležinių šarvų dalį. Elniui baigus kepti, geriausius gabalus nunešė į vieną iš namų.
Arija tikėjosi, kad tamsoje jai pavyks prišliaužti arčiau ir išlaisvinti Gendrį, bet sargybiniai nuo laužo prisidegė deglus. Ginklanešys dviem saugantiems belaisvių namą vyrams atnešė mėsos ir duonos, vėliau prie jų prisidėjo dar du, per rankas nukeliavo vynmaišis. Jam ištuštėjus, tie du pasitraukė, tačiau du sargybiniai liko budėti pasirėmę ant savo iečių.
Pagaliau išsirangius iš po erškėčių į miško juodumą, Arijos rankos ir kojos buvo nutirpusios. Naktis pasitaikė tamsi, plonas mėnulio pjautuvas tai šmėkšteldavo tarp lekiančių debesų, tai vėl pasislėpdavo. Tyliai lyg šešėlis, kartojo ji sau, žengdama tarp medžių. Tokioje tamsoje nedrįso bėgti, nes bijojo užkliūti už kokios šaknies ar pamesti kryptį. Kairėje į krantus ramiai pliuškeno Dievo Akies vandenys. Dešinėje judindamas medžių šakas dūsavo vėjas, šiureno ir krutėjo lapai. Tolumoje užkaukė vilkai.
Lomis su Pyragėliu vos neprivarė į kelnes, kai ji išdygo jiems už nugaros.
— Tyliau, — tarė Arija ir apkabino per pečius prie jos pribėgusią Kiaunę.
Pyragėlis žvelgė į ją išpūtęs akis.
— Manėme, kad palikote mus, — rankoje jis laikė trumpą kalaviją, tą patį, kurį Jorinas atėmė iš auksinio apsiausto. — Išsigandau, kad ateina vilkas.