— Kur Jautis? — paklausė Lomis.
— Jie jį pagavo, — sušnibždėjo Arija. — Privalome jį išlaisvinti. Pyragėli, turėsi man padėti. Prisėlinsime ir nužudysime sargybinius, tada aš atidarysiu duris.
Pyragėlis susižvalgė su Lomiu.
— Kiek ten jų?
— Nepajėgiau suskaičiuoti, — prisipažino Arija. — Mažiausiai dvi dešimtys, bet duris saugo tik dviese.
Pyragėlis žiūrėjo taip, lyg tuoj pravirktų.
— Su dvidešimčia nepakovosi.
— Tau kovoti reikės tik su vienu. Aš pribaigsiu kitą, pasiimsime Gendrį ir pabėgsime.
— Privalome pasiduoti, — atsiliepė Lomis. — Paprasčiausiai nueiti ir pasiduoti.
Arija užsispyrusi papurtė galvą.
— Ari, tada tiesiog palikime jį, — puolė maldauti Lomis. — Apie mus jie nežino. Jeigu slapstysimės, jie iškeliaus, juk tikrai nepasiliks čia. Mes nekalti, kad Gendris įkliuvo.
— Lomi, tu kvailys, — piktai atšovė Arija. — Jeigu Gendrio neištrauksime, tu mirsi. Kas tave neš?
— Tu ir Pyragėlis.
— Visą laiką, be jokios pagalbos? Niekaip nepajėgsime. Gendris buvo stipriausias. Šiaip ar taip, man nerūpi, ką tu galvoji. Grįžtu jo gelbėti, — ji pažvelgė į Pyragėlį. — Eini su manimi?
Pyragėlis žvilgtelėjo į Lomį, paskui į Ariją, tada vėl į Lomį.
— Einu, — pratarė jis nenoriai.
— Lomi, prižiūrėk Kiaunę.
Jis čiupo mergaitę už rankos ir prisitraukė arčiau.
— O jeigu pasirodys vilkai?
— Pasiduok, — patarė Arija.
Sugrįžti per mišką prie kaimo užtruko vos ne amžinybę. Pyragėlis klupinėjo tamsoje, vis taikydamas nuklysti į šalį, Arijai teko jo laukti ar net ieškoti. Galų gale paėmė už rankos ir nusivedė pro medžius.
— Tylėk ir eik paskui mane.
Kai danguje atsirado pirmieji vos įžiūrimi kaimo žiburių atšvaitai, ji tarė:
— Kitapus gyvatvorės kybo negyvėliai, bet jų bijoti nėra ko, atmink, kad baimė kerta giliau negu kalavijas. Turime sėlinti labai tyliai ir lėtai.
Pyragėlis linktelėjo.
Arija pirmoji išsirangė per erškėtrožes ir, laukdama jo, susirietė kitoje pusėje. Pyragėlis išlindo perbalęs, uždusęs, iki kraujo susibraižęs veidą ir rankas. Jis jau žiojosi kažko sakyti, bet Arija prispaudė pirštą jam prie lūpų. Jie keturpėsčiomis nuropojo palei kartuves po siūbuojančiais lavonais. Pyragėlis nė karto nekilstelėjo galvos ir šliaužė be menkiausio garso.
Bet staiga jam ant nugaros nutūpė varna, ir jis dusliai aiktelėjo.
— Kas ten? — iš tamsos tučtuojau sududeno balsas.
Pyragėlis pašoko.
— Pasiduodu!
Jis švystelėjo kalaviją į šalį, išbaidydamas varnas, kurios pakilo krankdamos visu būriu ir nepatenkintos plakė sparnais aplink pakaruoklius. Arija stvėrė jį už kojos mėgindama timptelėti atgal, bet jis ištrūko ir nukūrė pirmyn modamas rankomis.
— Pasiduodu, pasiduodu.
Arija pašoko ir išsitraukė Adatą, bet aplinkui jau buvo pilna žmonių. Ji kirto artimiausiam, bet šis atrėmė smūgį plienu šarvuota ranka, čia pat kažkuris kitas įsirėžė į ją ir pargriovė ant žemės, o trečiasis išplėšė iš rankos kalaviją. Ji pamėgino kąsti, bet dantys tik barkštelėjo į šaltus purvinus grandininių marškinių žiedus.
— Oho, koks pasiutęs, — juokdamasis tarė tas vyras. Jo geležimi dengto kumščio smūgis vos nenulaužė jai sprando.
Stovėdami virš jos, vyrai kalbėjo, bet Arija gulėjo apdujusi ir, regis, nepajėgė suprasti jų žodžių. Galva zvimbė. Ji pamėgino šliaužti, bet žemė taikėsi išslysti po jos rankomis. Jie atėmė Adatą. Gėda dūrė labiau už skausmą, nors skaudėjo smarkiai. Tą kalaviją jai davė Jonas. Juo naudotis išmokė Sirijus.
Pagaliau kažkas stvėrė ją už liemenės atlapų ir paklupdė. Šalia jau klūpojo ir Pyragėlis, o priešais juos dunksojo toks aukštas vyras, kad aukštesnio Arija niekad nebuvo mačiusi — tikras pabaisa iš senosios auklės pasakų. Ji nematė, iš kur čia atsirado tas milžinas. Per jo išblukusį geltoną apsiaustą lėkė trys juodi šunys, o veidas atrodė iškirstas iš akmens. Staiga Arija suvokė, kur anksčiau matė tuos šunis. Karaliaus Uoste, vakare prieš turnyrą, visi riteriai prieš savo palapines iškabino skydus. „Ana tas yra Skaliko brolio, — prasitarė jai Sansa einant pro juodus šunis geltoname lauke. — Pamatysi, jis aukštesnis net už Hodorą. Jį vadina Jojančiu Kalnu.“
Arija neišlaikiusi nusvarino galvą, sunkiai suvokdama, kas vyksta aplinkui. Pyragėlis vis kartojo pasiduodąs.
— Nuvesi mus pas likusius miške, — tarė Kalnas ir nuėjo.
Paskui Arija svirduliavo pro negyvėlius ant kartuvių, o Pyragėlis nesiliovė kareiviams žadėjęs kepti pyragus ir saldumynus, tegu tik jie jo neliečia. Juos lydėjo keturi vyrai. Vienas nešė deglą, kitas turėjo ilgą kalaviją, du buvo ginkluoti ietimis.
Lomį jie rado ten, kur buvo palikę — po ąžuolu.
— Pasiduodu, — vos juos išvydęs suriko Lomis. Tuoj metė šalin savo ietį ir iškėlė rankas, vis dar išmargintas senomis žalių dažų dėmėmis. — Pasiduodu, tikrai.
Vyras su deglu pasidairė aplink po medžiais.
— Tu čia vienas? Tas kepėjo bernas sakė, kad dar yra mergiotė.
— Ji pabėgo išgirdusi jus ateinant, — atsakė Lomis. — Kėlėte labai daug triukšmo.
Bėk, Kiaune, pagalvojo Arija, bėk kuo toliau, bėk, pasislėpk ir niekada nesugrįžk.
— Pasakyk, kur galėtume rasti tą kalės vaiką Dondarioną, ir tuojau gausi karšto maisto.
— Ką tokį? — kvailai sumirksėjo Lomis.
— Sakiau jums, kad šitie žino ne daugiau už tas bobas kaime. Tik veltui laiką gaištame.
Vienas ietininkas prisliūkino prie Lomio.
— Vaikine, tau kažkas negerai su koja?
— Susižeidžiau ją.
— Ar eiti gali? — jo balse, regis, suskambo rūpestis.
— Ne, — atsiliepė Lomis. — Jums reikės mane nešti.
— Tikrai?
Tas vyras atsainiai kilstelėjo ietį ir suvarė smaigalį Lomiui į minkštą gerklę. Dar kartą pasiduoti Lomis nebesuskubo. Tik krūptelėjo kartą ir sustingo. Žmogus ištraukė ietį, pro žaizdą tamsiu fontanu ištryško kraujas.
— Sako, nešti jį, matai, — su pašaipa burbtelėjo kareivis.
Tirionas
Jį buvo įspėję apsirengti šilčiau. Tirionas rimtai atsižvelgė į tokius žodžius. Apsitaisė storomis, šiltu audiniu pamuštomis kelnėmis ir vilnone liemene, dar užsimetė sutemų katės kailio apsiaustą, kurį parsigabeno iš Mėnulio kalnų. Tas apsiaustas buvo labai ilgas, siūtas dvigubai aukštesniam vyrui. Eidamas pėsčiomis, Tirionas jį dėvėti galėjo tik vienu būdu — kelis kartus apsivyniodamas; tada atrodydavo lyg dryžuoto kailio kamuolys.
Vis dėlto jis džiaugėsi paklausęs patarimo. Po ilgo drėgno rūsio skliautais šaltis smelkė iki pat kaulų. Timetas, vos pajutęs, kaip šalta apačioje, nedelsdamas užlipo aukštyn. Jie jau buvo atsidūrę kažkur po Reinės kalva, už alchemikų gildijos. Ant drėgnų sienų akmenų margavo salietros dėmės, šviesą skleidė tik aliejinis žibintas, kurio ugnį saugojo geležinis rėmas su stiklais. Jį itin atsargiai nešė Halinas Piromantas.
Išties atsargiai… su tokiais puodeliais ne juokai. Tirionas paėmė vieną, norėdamas apžiūrėti. Buvo apvalus, rausvai rudas, toks stambus molinis vaisius. Šiek tiek didokas jo rankai, bet įprasto ūgio vyro delnui bus kaip tik, tuo Tirionas neabejojo. Sienelės atrodė plonos ir tokios trapios, kad jį įspėjo smarkiai nespausti, kad nesutraiškytų pirštais. Molis atrodė šiurkštokas, su žvyro priemaiša. Halinas paaiškino, kad taip padaryta tyčia: