— Lygus puodelis lengviau išslysta iš delno.
Tirionas palenkė puodelį, norėdamas pažiūrėti vidun, ir laukinė ugnis lėtai nutekėjo į tą pusę. Žinojo, kad spalva turėtų būti drumzlinai žalsva, bet blausioje šviesoje nieko negalėjo suprasti.
— Tiršta, — tarstelėjo jis.
— Tai nuo šalčio, milorde, — atsiliepė Halinas, pablyškęs, visada pataikaujantis vyras minkštomis, drėgnomis rankomis. Jis vilkėjo juodomis ir raudonomis juostomis puoštą, sabalo kailiu apkraštuotą apsiaustą, tačiau tas kailis atrodė gerokai nusišėręs ir kandžių pagraužtas. — Sušilusi medžiaga tekės lengviau, kaip lempų aliejus.
Medžiaga — patys piromantai laukinę ugnį visada vadino tik taip. Be to, ir vienas į kitą jie kreipdavosi „išminčiau“, tai Tirioną labai erzino, kaip ir jų įprotis nuolat užsiminti apie neaprėpiamas slaptas žinias ir stengtis įteigti, kad jos jiems prieinamos. Kadaise alchemikai buvo galinga gildija, bet per kelis pastaruosius šimtmečius juos beveik visur išstūmė Citadelės meisteriai. Dabar galėjai sutikti vos vieną kitą senosios brolijos narį, ir jie jau net nemėgino vaizduoti gebantys perkeisti metalus… bet jie mokėjo gaminti laukinę ugnį.
— Girdėjau, kad vanduo jos nenuslopina.
— Tai tiesa. Jeigu medžiaga užsidega, ji degs visa jėga, kol jos nebeliks. Negana to, ji įsismelks į audeklą, medį, odą, net plieną, tad ir užsidegs iš jų pagaminti daiktai.
Tirionas prisiminė raudonąjį žynį Torą iš Myro ir jo liepsnojantį kalaviją. Net plonytis laukinės ugnies sluoksnis degdavo valandą. Po kiekvieno susirėmimo Torui reikėdavo naujo kalavijo, bet Robertas tą vyrą mėgo ir su džiaugsmu aprūpindavo ginklais.
— Kodėl neįsismelkia į molį?
— Ak, tikrai įsismelkia, — užtikrino Halinas. — Po šia saugykla yra kita, ten laikome senesnius puodelius. Jie užsilikę dar nuo karaliaus Eirio laikų. Jis norėdavo, kad ąsotėliai būtų vaisių pavidalo. Tai išties pražūtingi vaisiai, milorde, ir, hmm, dabar jau itin prinokę, jeigu suprantate, ką noriu pasakyti. Kiekvieną užliejome vašku, apatinę saugyklą pripumpavome vandens, bet vis dėlto… šiaip juos reikėjo sunaikinti, tačiau tiek daug mūsų meistrų žuvo, kai buvo siaubiamas Karaliaus Uostas, kad vos keleto gyvų likusių mūsų brolių jėgos šiam darbui per menkos. Kita vertus, nemaža dalis atsargų, kurias pagaminome karaliui Eiriui, dingo. Štai net praėjusiais metais aptikome du šimtus puodelių sandėlyje po Didžiąja Beiloro septa. Niekas nebeatmena, kaip jie ten pateko, bet esu tikras, kad nereikia jums aiškinti, koks siaubas apėmė aukštąjį Beiloro septoną. Pats pasirūpinau juos saugiai iš ten išgabenti. Liepiau pripilti į vežimą smėlio ir pasiunčiau sumaniausius brolius. Dirbome tik naktį ir…
— …viską puikiai atlikote, nėmaž tuo neabejoju. — Tirionas padėjo puodelį atgal į tvarkingą gretą. Surikiuoti po keturis, tie puodeliai stovėjo dailiomis eilėmis per visą stalą, tarsi tolyn į požemio tamsą žygiuojantys kareiviai. Už šito stalo buvo matyti kiti stalai, iš tiesų daugybė stalų. — Tie vaisiai, taip sakant, likę po velionio karaliaus Eirio — ar juos dar galima panaudoti?
— Ak, žinoma, be jokios abejonės… tačiau atsargiai, milorde, labai atsargiai. Sendama medžiaga tampa, hmm, dar labiau nenuspėjama, drįsčiau sakyti. Ją uždegti gali menkiausia ugnelė. Net žiežirba. Smarkiau įkaitę puodeliai gali užsiliepsnoti savaime. Būtų neišmintinga palikti juos saulės atokaitoje net ir trumpam. Kai medžiaga užsidega puodelio viduje, kaitra verčia ją smarkiai plėstis, ir netrukus puodeliai išsilaksto į gabalus. Jeigu šalia būtų sustatyta daugiau puodelių, sprogtų ir šie, todėl…
— Kiek puodelių turite dabar?
— Šįryt išminčius Munsiteris man pranešė, kad turime septynis tūkstančius aštuonis šimtus ir keturias dešimtis. Čia, savaime suprantama, įskaičiuoti ir keturi tūkstančiai puodelių iš karaliaus Eirio laikų.
— Mūsų pernokę vaisiai?
Halinas kinktelėjo galvą.
— Išminčiaus Maljardo manymu, sugebėsime pateikti visus dešimt tūkstančių puodelių, kaip esame pažadėję karalienei. Pritariu jam ir aš.
Tokia padėtimi piromantas, regis, džiaugėsi iki pat širdies gelmių.
Na, su sąlyga, kad mūsų priešai duos tau laiko. Piromantai uoliai saugojo laukinės ugnies gamybos paslaptį, bet Tirionas numanė, kad tai — ilgai trunkantis, pavojingas ir daug pastangų reikalaujantis darbas. Todėl manė, kad pažadas paruošti dešimt tūkstančių puodelių — tik besaikės pagyros; taip didžiūnas aukštesniajam lordui pažada atvesti dešimt tūkstančių kalavijų, o mūšio dieną atžygiuoja su vienu ar dviem šimtais. Bet jeigu jie iš tiesų patiektų mums dešimt tūkstančių…
Tirionas nežinojo, džiaugtis jam ar nusigąsti. Gal ir viena, ir kita.
— Nuoširdžiai tikiuosi, išminčiau, kad jūsų gildijos brolių neužvaldo koks nederamas noras per daug skubėti. Mums nereikia dešimties tūkstančių puodelių su prasta laukine ugnimi… tiesą sakant, net ir vienas toks nepageidautinas. Ir tikrai nenorime jokių nelaimių.
— Jokių nelaimių nebus, milorde. Medžiagą gamina patyrę broliai atskirose uoloje iškaltose celėse. Pameistrys išneša kiekvieną puodelį tą pačią akimirką, vos tik jis baigiamas gaminti. Virš kiekvienos tokios celės yra patalpa, iki viršaus pripilta smėlio. Patalpų grindys apsaugotos burtais, sakyčiau, itin galingais. Jeigu celėje kiltų gaisras, viršutinio kambario grindys įsmuktų, ir smėlis tučtuojau uždusintų liepsną.
— Aišku, ir nerūpestingąjį meistrą.
Tirionas susigaudė, kad kalbėdamas apie burtus Halinas turi galvoje gudrų įtaisymą. Pamanė, jog būtų įdomu apžiūrėti vieną tų celių su netikromis lubomis ir išsiaiškinti, kaip ten padaryta, bet dabar laikas tam buvo netinkamas. Gal vėliau, kai karas jau bus laimėtas.
— Mano broliai visada elgiasi itin rūpestingai, — nesutiko Halinas. — Jeigu man, hmm, būtų leista kalbėti atvirai…
— Ak, žinoma, kalbėkite.
— Medžiaga teka mano gyslomis, ji gyva kiekvieno piromanto širdyje. Mes gerbiame jos galią. Tačiau paprastas kareivis, hmm, prie vieno iš karalienės ugniasvaidžių, tarkime, mūšio įkarštyje užsimiršęs… net ir menkiausia klaida gali nulemti didžiausią nelaimę. Jaučiuosi privaląs kartoti šitai be jokio atilsio. Mano tėvas lygiai taip pat dažnai šitai sakydavo karaliui Eiriui, o jo tėvas — senajam karaliui Džaheiriui.
— Matyt, jie atidžiai klausydavo, — tarė Tirionas. — Jeigu būtų sudeginę šitą miestą iki pamatų, kas nors man būtų papasakojęs. Taigi patariate laikytis kuo didžiausio atsargumo?
— Paties didžiausio, — atsiliepė Halinas, — didžiausio, koks tik įmanomas.
— O kaip su tais moliniais puodeliais… ar pakankamą jų atsargą turite sukaupę?
— Pakankamą, milorde, dėkoju, kad klausiate.
— Tada tikriausiai neprieštarausite, jeigu jų šiek tiek paimsiu. Gal kelis tūkstančius.
— Kelis tūkstančius?
— Arba kiek jūsų brolija galėtų atiduoti netrikdydama gamybos. Supraskite, juk prašau tuščių puodelių. Pasiųskite jų sargybos kapitonams prie kiekvienų miesto vartų.
— Būtinai, milorde, tačiau kokiu…
— Patarėte man apsivilkti šilčiau, ir štai esu tinkamai apsirengęs, — nusišypsojo jam Tirionas, žvelgdamas iš apačios į viršų. — O dabar siūlote elgtis atsargiai, na tai… — jis gūžtelėjo pečiais. — Ką gi, pamačiau nemažai. Gal dabar teiktumėtės palydėti mane į viršų prie neštuvų?
— Su nepaprastu, hmm, malonumu, milorde. — Halinas pakėlė žibintą ir, rodydamas kelią, pasuko prie laiptų. — Be galo džiaugiamės, kad mus aplankėte. Tai didelė garbė, hmm. Labai jau seniai nebuvome sulaukę malonės čia regėti karaliaus ranką. Paskutinis buvo lordas Rosartas, bet jis priklausė mūsų brolijai. Tai nutiko dar karaliaus Eirio laikais. Karalius Eiris labai domėjosi mūsų darbu.