Karaliui Eiriui jūsų prireikdavo, kai sumanydavo iščirškinti savo priešus. Brolis Džeimis kadaise jam nemažai pasakojo apie Karalių Pamišėlį ir jo parankinius piromantus.
— Nė trupučio neabejoju, kad susidomės ir karalius Džofris.
Kaip tik todėl verčiau laikysiu jus kuo toliau nuo jo.
— Puoselėjame nuoširdžiausią viltį, kad turėsime galimybę mūsų gildijoje pasitikti patį karalių visoje jo karališkoje didybėje. Esu apie tai užsiminęs jūsų karališkajai seseriai. Didžiai puotai…
Lipant aukštyn, oras vis labiau šilo.
— Jo malonybė uždraudė bet kokias puotas, kol kare nebus pasiekta pergalė. — Mano reikalavimu. — Karalius mano, kad nedera skanauti puikių valgių, kai jo žmonėms stinga duonos.
— Nepaprastos užuojautos, hmm, kupinas sprendimas, milorde. Tada galbūt keli mūsiškiai galėtų aplankyti karalių Raudonojoje pilyje. Šiek tiek parodytume, ką sugebame, ir prablaškytume karalių, suteiktume bent vienam vakarui atgaivą nuo daugelio jam tenkančių rūpesčių. Laukinė ugnis — tik viena iš baugių senovinės mūsų brolijos paslapčių. Daugel mokame nuostabiausių dalykų, kurie tiktų pradžiuginti jūsų akims.
— Būtinai aptarsime šitai su seserimi.
Dėl vieno kito stebuklingo triuko jis nebūtų prieštaravęs, bet gana ir to, kad Džofriui patiko versti žmones kautis iki mirties. Tirionas visiškai nenorėjo, kad tam berniukui kiltų minčių pamėginti juos gyvus deginti.
Pagaliau užkopęs iki laiptų viršaus, Tirionas išsinėrė iš sutemų katės kailio ir užsimetė jį sau ant rankos. Alchemikų gildija buvo klaidus juodo akmens labirintas, bet Halinas nedvejodamas žingsniavo per daugybę vingių ir posūkių, kol pagaliau jie pasiekė Geležinių Deglų galeriją, ilgą aidžią salę, kur aplink juodas metalines dvidešimties pėdų aukščio kolonas šoko žalios ugnies stulpai. Atsispindėdamos nuo juodo gludinto marmuro sienų, vaiduokliškos liepsnos visą salę pripildė smaragdinio švytėjimo. Tirionas būtų patyręs dar ryškesnį įspūdį, jeigu nebūtų žinojęs, kad milžiniškus geležinius deglus įžiebė tik šį rytą jo apsilankymo garbei ir tuoj pat užgesins, vos tik paskui jį užsivers salės durys. Laukinė ugnis per daug brangi, kad ją būtų galima eikvoti šiaip sau.
Žengę laukan, jie atsidūrė ant plačių lenktų laiptų, vedančių į Seserų gatvę Visenijos kalvos papėdėje. Tirionas palinkėjo Halinui viso labo ir nukrypavo žemyn, kur su Apdegėlių palyda jo laukė Timetas, Timeto sūnus. Turint galvoje, kokį šiandien turėjo tikslą, apsaugą buvo pasirinkęs ypač tinkamą. Be to, regint Apdegėlių randus, miesto prastuomenės širdyse nubusdavo baimė. Šiais laikais tai labai praversdavo. Vos prieš tris dienas prie Raudonosios pilies vartų reikalauti maisto vėl buvo susirinkusi minia. Džofas paleido ant jos strėlių lietų, nudėjo keturis žmones ir dar šūktelėjo pavymui duodąs leidimą suvalgyti tuos negyvėlius. Ką gi, turėsime dar daugiau draugų.
Tirionas nustebo pamatęs šalia neštuvų ir Broną.
— Ką čia veiki?
— Perduodu tau skirtus pranešimus, — atšovė Bronas. — Geležinrankis prašo tave skubiai atvykti prie Dievų vartų. Kodėl — nesako. Taip pat esi kviečiamas į Meigorą.
— Kviečiamas? — Tirionas žinojo, kad tik vienas žmogus drįstų pavartoti šį žodį. — Ko Sersėjai iš manęs reikia?
— Karalienė įsako tau tuojau pat grįžti į pilį ir atvykti į jos menę, — Bronas gūžtelėjo pečiais. — Apie tai pranešė tavo jauniklis pusbrolis. Užsiaugino ant viršutinės lūpos tris plaukelius ir jau mano esąs vyras.
— Užsiaugino tris barzdaplaukius ir įsitaisė riterystę. Šiukštu nepamiršk, kad jis dabar — seras Lanselis.
Tirionas neabejojo, kad seras Džeislinas nesiųstų jo ieškoti, jeigu reikalas nebūtų tikrai svarbus.
— Verčiau sužinosiu, ko prireikė Baivoteriui. Pranešk seseriai, kad grįžęs ją aplankysiu.
— Jai tai nepatiks, — įspėjo Bronas.
— Na, ir gerai. Kuo ilgiau Sersėja lauks, tuo bus piktesnė, o įpykusi ji būna kvailesnė. Man ji labiau tinka pikta ir kvaila negu rami ir klastinga.
Tirionas švystelėjo sulankstytą apsiaustą į neštuvus, ir Timetas padėjo jam įsiropšti paskui tą kailį.
Turgaus aikštė prie Dievų vartų, gerais laikais knibždėjusi daržoves parduodančių valstiečių, Tirionui per ją keliaujant buvo beveik tuščia. Seras Džeislinas pasitiko jį prie vartų ir sausai pasveikino kilstelėdamas geležinę ranką.
— Milorde, čia yra jūsų pusbrolis Kleosas Frėjus, atvykęs iš Riverano su taikos vėliava ir Robo Starko laišku.
— Siūlo taikos sąlygas?
— Taip jis teigia.
— Koks mielas tas mano pusbrolis. Vesk pas jį.
Auksiniai apsiaustai serą Kleosą laikė uždarę belangėje vartų sargybos būstinėje. Jiems žengiant į vidų, jis pakilo.
— Tirionai, labai džiaugiuosi jus regėdamas.
— Pusbroli, nedažnai girdžiu taip sakant.
— Ar su jumis atvyko ir Sersėja?
— Mano sesuo užsiėmusi kitais reikalais. Čia tas Starko laiškas? — Jis pačiupo pergamentą nuo stalo. — Sere Džeislinai, palikite mus vienus.
Baivoteris nusilenkė ir išėjo.
— Man liepta perduoti pasiūlymą karalienei regentei, — durims užsivėrus, tarė seras Kleosas.
— Perduosiu nedelsdamas. — Tirionas žiūrinėjo prie laiško pridėtą Robo Starko žemėlapį. — Viskam savas laikas, pusbroli. Prisėskite. Atsipūskite. Atrodote sulysęs ir nusikamavęs.
Tiesą sakant, Frėjus atrodė dar prasčiau.
— Taip, — seras Kleosas klestelėjo ant suolo. — Upių žemėse reikalai nekokie, Tirionai. Aplink Dievo Akį, o ypač palei Karališkąjį kelią. Upių lordai patys degina savo derlių norėdami pakankinti mus badu, o tavo tėvo būriai kiekvieną užimtą kaimą leidžia plėnimis ir iškapoja valstiečius.
Taip jau karo metu būna. Valstiečiai žudomi, didikai laikomi išpirkai. Reikia nepamiršti padėkoti dievams, kad gimiau Lanisteriu.
Seras Kleosas delnu perbraukė savo skystus rudus plaukus.
— Mus du kartus puolė, net nepaisydami taikos vėliavos. Tarsi kokie šarvuoti vilkai, trokštantys sudraskyti kiekvieną, kuris už juos silpnesnis. Gal tik dievai ir težino, už kurią pusę jie kovėsi iš pradžių, bet dabar jie tiesiog savo pačių pusėje. Praradome tris vyrus ir dvigubai tiek sužeistų.
— Kokios žinios apie mūsų priešus? — Tirionas vėl įniko į Starko sąlygas. Berniukas daug neprašo. Tik pusės karalystės, susigrąžinti belaisvius, įkaitus, tėvo kalavijo… ak, tiesa, dar ir savo seserų.
— Vaikinas nieko neveikdamas sėdi Riverane, — tarė seras Kleosas. — Manau, kad jam baisu susidurti su jūsų tėvu mūšio lauke. Jo pajėgos sulig kiekviena diena mažėja. Pasitraukė upių lordai, kiekvienas iškeliavo ginti savų žemių.
Ar tik ne šito tėvas ir siekė? Tirionas susuko Starko žemėlapį.
— Tokios sąlygos mums tikrai netiks.
— Gal bent sutiktumėte mainyti Starkų mergaites į Tioną ir Vilemą? — nuolankiai pasiteiravo seras Kleosas.
Tirionas prisiminė, kad Tionas Frėjus — jo jaunesnis brolis.
— Ne, — švelniai atsakė jis, — bet pasiūlysime kitokius belaisvių mainus. Turiu pasitarti su Sersėja ir taryba. Siųsime jus atgal į Riveraną su mūsų sąlygomis.
Buvo akivaizdu, kad tokia ateitis Frėjaus visiškai nedžiugina.