— Milorde, netikiu, kad Robas Starkas nusileis. Šitos taikos nori ledi Ketlina, bet ne tas berniokas.
— Ledi Ketlina nori atgauti dukteris. — Tirionas nuslinko nuo suolo ant grindų, rankoje laikydamas žemėlapį ir laišką. — Seras Džeislinas pasirūpins, kad jums netrūktų maisto ir šilumos. Regis, pusbroli, jums būtina kaip reikiant išsimiegoti. Pasikviesiu jus, kai žinosime daugiau.
Serą Džeisliną jis rado ant tvirtovės pylimo stebintį, kaip apačioje, pievoje, vyksta kelių šimtų naujokų pratybos. Į Karaliaus Uostą plūdo daugybė prieglobsčio ieškančių pabėgėlių, tad netrūko ir vyrų, pasirengusių stoti į miesto sargybą už prikimštą pilvą ir šiaudų kūlį nakčiai kareivinėse, bet Tirionas nepuoselėjo didelių vilčių, kad šitie skarmaluoti gynėjai mūšio lauke kausis kaip tikri kareiviai.
— Teisingai pasielgėte man pranešdamas, — tarė Tirionas. — Palieku serą Kleosą jūsų globai. Jis nusipelno visapusiško svetingumo.
— O jo palyda?
— Duokite jiems maisto ir švarių drabužių, tegu koks meisteris pasirūpina jų žaizdomis. Iš pilies į miestą jiems nevalia nė nosies iškišti — ar aišku?
Jokiu būdu nederėjo leisti, kad tiesa apie padėtį Karaliaus Uoste pasiektų Robo Starko ausis Riverane.
— Visiškai aišku, milorde.
— Ak, tiesa, štai kas dar. Alchemikai prie kiekvienų vartų atsiųs didelius kiekius molinių puodelių. Juos panaudosite mokyti vyrams, kurie dirba su ugnies svaidyklėmis. Pripilkite į puodelius žalių dažų, ir tegu jie mokosi užtaisyti bei svaidyti. Jei kuris apsitaškys, tokį būtina tuoj pat pakeisti. Kai jau mokės apsieiti su dažų puodeliais, tada pripilkite į juos lempų aliejaus. Kareiviai turi sugebėti juos uždegti ir svaidyti degančius. Kai išmoks neapsideginti, bus pasirengę gauti laukinės ugnies.
Seras Džeislinas geležiniu pirštu pasikasė skruostą.
— Išmintingai sugalvota. Nors tas alchemikų mėšlas man nepatinka.
— Ir aš jo nemėgstu, bet reikia tenkintis tuo, ką turi.
Vėl atsidūręs savo neštuvuose, Tirionas Lanisteris užtraukė užuolaidas ir po alkūne pasikišo pagalvę. Sersėja įširs sužinojusi, kad jis perėmė Starko laišką, tačiau tėvas juk pasiuntė jį čionai valdyti, o ne pataikauti Sersėjai.
Jam atrodė, kad Robas Starkas siūlo jiems auksinę galimybę. Tegu tas vaikinas laukia Riverane puoselėdamas svajones apie lengvai pasiekiamą taiką. Tirionas nusiųs jam atsakymą su savo sąlygomis, pasiūlydamas Šiaurės karaliui to, ko jis trokšta, lygiai tiek, kad tas neprarastų vilties. Tegu seras Kleosas trina savo kaulėtą Frėjų pasturgalį jodinėdamas pirmyn atgal su pasiūlymais ir atsakymais. Per tą laiką pusbrolis seras Stafordas apginkluos ir paruoš naują kariuomenę, kurią turi surinkęs Kasterlių Uoloje. Kai bus pasirengęs, kartu su lordu Taivinu iš dviejų pusių puls Tulius bei Starkus ir sutraiškys juos.
Et, kad taip ir Roberto broliai būtų tokie sukalbami. Renlis Barateonas slenka lėtai tarsi ledynas, bet vis dėlto juda į šiaurę ir rytus su milžiniška pietiečių kariauna. Kita vertus, beveik nepasitaiko nakties, kad Tiriono nekankintų baimė išgirsti, jog lordas Stanis su savo laivynu jau kyla aukštyn Juodaisiais Vandenimis. Na, atrodo, laukinės ugnies atsargą turėsiu neblogą, bet vis dėlto…
Jo nerimastingas mintis sutrikdė kažkoks klegesys gatvėje. Tirionas atsargiai pažvelgė pro plyšį tarp užuolaidų. Nešikai kirto Batsiuvių aikštę, kurioje po oda dengtomis stoginėmis susirinkusi didoka minia klausėsi pranašo rypavimų. Nedažytos vilnos apdaras, surištas kanapine virve, rodė jį esant vieną iš elgetaujančių brolių.
— Bjaurastis ir paleistuvystė! — šaižiai rėkė tas žmogus. — Štai jums ženklas! Štai ji, Tėvo bausmė! — Iškėlęs ranką, jis rodė padūmavusią raudoną žaizdą danguje. Stovėjo taip, kad pilis ant Eigono kalvos tolumoje buvo jam tiesiai už nugaros, o kometa pranašingai kybojo virš jos bokštų. Gudriai pasirinkta vieta, pagalvojo Tirionas. — Esame išpampę ir priputę pikto. Karalių guolyje sanguliauja brolis ir sesuo, o jų kraujomaišos vaisius savo rūmuose kraiposi pagal išsigimėlio neūžaugos, beždžionių šėtono dūdelę. Aukštakilmės ponios ištvirkauja su juokdariais ir gimdo baidykles! Net ir aukštasis septonas užmiršo dievus! Jis maudosi kvapniuose vandenyse ir tunka skanaudamas vyturius ir nėges tuo metu, kai jo žmonės badauja! Puikybė nustelbia maldą, šlykštūs padarai valdo mūsų pilis ir visur karaliauja auksas… bet jau nebeilgai! Puvėsių pritvinkusi vasara baigiasi, o kekšių karalius parblokštas žemėn! Kai šerno iltys perrėžė jam pilvą, siaubingas dvokas pakilo iki dangaus, o iš vidurių išsirangė tūkstantis šnypščiančių gyvačių, kertančių visa, kas gyva! — Kaulėtu pirštu jis dūrė į kometą ir pilį sau už nugaros. — Štai ateina Pranašas! Apsivalykite, šaukia jums dievai, kitaip būsite apvalyti! Apsiplaukite dorybės vynu, kitaip jus nuplaus ugnis! Ugnis!
— Ugnis! — aidu pritarė kiti balsai, bet juos beveik užgožė patyčių šūksniai. Tirioną tai paguodė. Jis liepė eiti toliau, Apdegėliai puolė skinti kelią, ir neštuvai sulingavo tarsi laivas banguotoje jūroje. Na, štai, neūžauga išsigimėlis, beždžionių šėtonas. Bet apie aukštąjį septoną tas nelaimėlis, tiesą sakant, kalbėjo taikliai. Kaip ten aną dieną apie jį atsiliepė Mėnuliukas? Pamaldusis vyras taip karštai garbina Septynetą, kad kiekvieną kartą sėsdamas prie stalo valgo už juos visus. Prisiminęs kvailio pokštą, Tirionas smagiai nusišypsojo.
Jis džiaugėsi pasiekęs Raudonąją pilį niekieno daugiau netrukdomas. Lipdamas laiptais į savo kambarius, Tirionas buvo kur kas geriau nusiteikęs negu iš ryto. Laiko — štai ko man iš tiesų tereikia, laiko viskam tinkamai sustyguoti. Kai grandinė bus baigta… Jis pravėrė duris į savo menę.
Nuo lango atsigręžė Sersėja, banguodama aplink grakščias šlaunis švytuojančiais sijonais.
— Kaip drįsti nepaisyti mano kvietimo?
— Kas tave įleido į mano bokštą?
— Tavo bokštą? Tai mano sūnaus karališkoji pilis.
— Kažkur apie tai girdėjau, — Tirionas buvo ne juokais įširdęs. Kronui tai tikrai atsirūgs — šiandien sargybą ėjo Mėnulio Broliai. — Kaip tik ruošiausi pas tave užsukti.
— Nejaugi?
Tirionas užtrenkė paskui save duris.
— Turi mano atžvilgiu abejonių?
— Visada, ir labai pagrįstų.
— Tu mane skaudini. — Tirionas nukrypavo prie spintelės, kur stovėjo vynas. Pokalbiai su Sersėja jam neišvengiamai sukeldavo didžiulį troškulį. — Nesijaučiu kuo nors tau nusikaltęs.
— Koks esi bjaurus ir niekingas kirminas. Mirsela — vienintelė mano duktė. Negi iš tiesų įsivaizduoji, kad leisiu tau ją parduoti lyg kokį avižų maišą.
Mirsela, pagalvojo jis. Ką gi, šitas kiaušinis jau prasikalė. Pažiūrėkime, kokios spalvos jame paukštelis.
— Kuo čia dėtas avižų maišas? Mirsela — princesė. Galima sakyti, gimusi tokiai lemčiai. O gal ketinai ją apvesdinti su Tomenu?
Jos rankos mostas išmušė jam iš pirštų taurę, vynas pasiliejo ant grindų.
— Turėčiau už tai išrauti tau liežuvį, nors ir esi mano brolis. Džofrio regentė — aš, o ne tu, ir pareiškiu, kad Mirsela nebus išsiųsta pas tą žmogėną iš Dorno taip, kaip aš buvau išsiųsta Robertui Barateonui.
Tirionas nukratė nuo plaštakos vyno lašus ir atsiduso.
— O kodėl ne? Dorne jai bus saugiau negu čia.
— Gal visiškai nieko nebesupranti ar paprasčiausiai pakvaišai? Juk žinai ne prasčiau už mane, kad Marteliai neturi jokių priežasčių mūsų mylėti.