— Užtat gausiai jų turi mūsų nekęsti. Ir vis dėlto tikiuosi, kad jie sutiks. Lanisterių skriauda princui Doranui siekia tik praėjusios kartos laikus, o su Vėtrų Gūžta ir Haigardenu Dornas kariauja bent tūkstantį metų, nors, Renlio manymu, Dorno parama jam užtikrinta. Mirselai dabar devyneri, Tristanui Marteliui — vienuolika. Pasiūliau, kad jie susituoktų, kai Mirsela sulauks keturioliktojo gimtadienio. Iki tol ji kaip garbės viešnia gyventų Saulės Ietyje princo Dorano globojama.
— Įkaitė, — tarė Sersėja kietai suspausdama lūpas.
— Garbės viešnia, — nenusileido Tirionas, — ir manau, kad Martelis su Mirsela elgsis maloniau negu Džofris su Sansa Stark. Su ja ketinau pasiųsti serą Arį Oukhartą. Riteris iš karaliaus sargybos — su tokiu skydu niekas negalės pamiršti, kas ji ir iš kur.
— Nedaug bus jai naudos iš sero Ario, jeigu Doranas Martelis nuspręs, kad mano duktė turi mirtimi išpirkti jo sesers žūtį.
— Martelis per daug garbingas, kad žudytų devynerių metų mergaitę, juo labiau tokią mielą ir nekaltą kaip Mirsela. Kol ji gyvens po jo stogu, galės būti tikras, kad mes laikysimės to, ką pažadėjome. Tuo tarpu mūsų sąlygos per daug geros, kad jų atsisakytų. Mirsela — tik kukliausia dalis. Pasiūliau jam atiduoti jo sesers žudiką, suteikti vietą taryboje, keletą pilių pakraščiuose…
— Per daug! — Sersėja, švytruodama sijonais, nerimastingai nužingsniavo per kambarį lyg nirštanti liūtė. — Per daug pasiūlei, be to, neatsiklausei nei mano nuomonės, nei pritarimo.
— Kalbame apie Dorno princą. Jei pasiūlyčiau mažiau, jis tikriausiai spjautų man į veidą.
— Per daug! — Sersėja staigiai apsisuko ir patraukė atgal.
— O ką gi tu būtum jam pasiūliusi, gal tą savo skylę tarp kojų? — nesuvaldęs pykčio tėškė Tirionas.
Šį kartą jis spėjo pastebėti artėjantį smūgį. Jo galva trakštelėjusi atšoko į šalį.
— Mieliausioji, brangiausioji sesute, — tarė jis, — pažadu, kad daugiau tu manęs nedaužysi.
— Negrasink man, mažiuk, — nusijuokė sesuo. — Manai, kad tėvo laiškas užtikrina tavo saugumą? Tai tik popieriaus skiautė. Turėjo tokią skiautę ir Edardas Starkas, bet ar daug iš jos gavo naudos?
Edardas Starkas neturėjo nei miesto sargybos, pamanė Tirionas, nei mano laukinių, nei Brono surinktų samdinių. O aš turiu. Bent jau vylėsi turįs. Pasikliaudamas Veiriu, seru Džeislinu Baivoteriu, Bronu. Ko gero, savaip klydo ir lordas Starkas.
Tačiau nutylėjo. Išmintingas žmogus nepila laukinės ugnies ant žarijų. Tirionas tik nuėjęs įsipylė kitą taurę vyno.
— Kaip tau atrodo, ar Mirselai bus saugu, jei Karaliaus Uostas kris? Renlis su Staniu pasmeigs jos galvą šalia tavosios.
Ir staiga Sersėja pravirko.
Net jeigu į kambarį būtų įpuolęs pats Eigonas Užkariautojas raitas ant drakono ir besisvaidantis citrininiais pyragais, Tirionas nebūtų labiau nustebęs. Sesers verkiančios nebuvo matęs nuo vaikystės Kasterlių Uoloje. Jis nevikriai žengė žingsnį jos pusėn. Jei sesuo verkia, broliui derėtų ją guosti… bet juk čia Sersėja! Nedrąsiai ištiesęs ranką, padėjo jai ant peties.
— Neliesk manęs, — atšlijo ji. Regis, turėjo likti abejingas, bet tie žodžiai žeidė labiau negu bet kokie smūgiai. Išraudusi, pikta ir tuo pat metu prislėgta Sersėja mėgino atgauti kvapą.
— Nežiūrėk į mane, ne… ne šitaip… tik ne tu.
Stengdamasis jos netrikdyti, Tirionas nusigręžė.
— Nenorėjau tavęs gąsdinti. Pažadu, kad Mirselai nieko nenutiks.
— Melagis, — pasigirdo jam už nugaros. — Aš ne vaikas, kad tikėčiau tuščiais pažadais. Sakei išvaduosiąs Džeimį. Na, tai kur jis dabar?
— Manau, kad Riverane. Sveikas ir rūpestingai ten saugomas, kol rasiu būdą jį išlaisvinti.
— Turėjau gimti vyru, — šniurkštelėjo Sersėja. — Tada man nė vieno jūsų nebūtų reikėję. Tikrai nebūčiau leidusi, kad viskas taip susiklostytų. Kaip Džeimis galėjo leisti, kad tas vaikiščias paimtų jį į nelaisvę? O tėvas — aš, tikra kvailė, taip juo pasitikėjau, — kur jis dabar, kai jis ypač reikalingas? Ką jis veikia?
— Kariauja.
— Tūnodamas tarp Harenholo sienų? — su panieka iškošė ji. — Įdomus būdas kariauti. Pažvelgus iš šalies, labai įtartinai primena slapstymąsi.
— Žvelk atidžiau.
— O kaip dar tai pavadintum? Tėvas sėdi vienoje pilyje, Robas Starkas — kitoje, ir niekas nieko nedaro.
— Sėdėjimas sėdėjimui nelygus, — tarė Tirionas. — Abu laukia, kol kuris pajudės, tačiau liūtas tupi ramiai, pasiruošęs šuoliui, krutina uodegą, o elniukas sustingęs iš baimės, jo viduriai virtę šaltiena. Kad ir kur šoktų, liūtas jį sučiups, ir abu šitai žino.
— Ir tu visiškai tikras, kad liūtas — tai mūsų tėvas?
— Tokios yra visos mūsų vėliavos, — šyptelėjo Tirionas.
Sersėja nuleido pokštą negirdomis.
— Jeigu į nelaisvę būtų papuolęs mūsų tėvas, užtikrinu tave — Džeimis nesėdėtų rankų sudėjęs.
Džeimis blaškytųsi aplink Riverano sienas, džiugindamas Kitus, kol iš jo kariuomenės liktų tik kruvini skutai. Jis niekada nepasižymėjo kantrybe, kaip ir tu, mieloji sesute.
— Ne visi gali būti tokie narsūs kaip Džeimis, bet laimėti karus galima ir kitokiais būdais. Harenholas stiprus ir patogiai išsidėstęs.
— O Karaliaus Uostas — ne, ir abu tai puikiai žinome. Kol tėvas su Starkų bernioku žaidžia liūtą ir elniuką, Renlis žygiuoja Rožių keliu. Jis bet kurią dieną gali atsirasti prie mūsų vartų!
— Miestas per vieną dieną nekris. Nuo Harenholo iki čia — tiesus ir spartus žygis Karališkuoju keliu. Renlis nespės nė savo svaidyklių surinkti, o tėvas jau smogs jam iš užnugario. Jo kariuomenė bus kūjis, o pilies sienos — priekalas. Turėsime į ką pažiūrėti.
Į Tirioną smigo žalių Sersėjos akių žvilgsnis, atsargus, bet kupinas troškimo patikėti tuo, ką jis dėsto.
— O jeigu atžygiuos Robas Starkas?
— Nuo Harenholo visai netoli iki Trišakio brastų, tad Ruzui Boltonui šiauriečių pėstininkijos perkelti nepavyks, ir jie nesusijungs su Jaunojo Vilko raiteliais. Starkas negali pulti Karaliaus Uosto, pirma nepaėmęs Harenholo, tačiau net ir kartu su Boltonu jis tam per silpnas. — Tirionas pasitelkė savo žaviausią šypseną. — Tuo tarpu tėvas sunkia syvus iš upių žemių, o dėdė Stafordas Uoloje renka naują kariuomenę.
Sersėja įtariai pažvelgė į jį.
— Iš kur visa šitai žinai? Negi tėvas, tave čia siųsdamas, pasidalijo savo ketinimais?
— Ne. Pakanka pažiūrėti į žemėlapį.
Jos akyse blykstelėjo panieka.
— Ei, Kipše, tu juk viską iki paskutinio žodžio prasimanei savo kuoktelėjusia galva?
Tirionas vyptelėjo.
— Sesute, atsakyk man — jeigu mūsų padėtis nebūtų geresnė, argi Starkai mums siūlytų taikytis? — Jis išsitraukė sero Kleoso Frėjaus atgabentą laišką. — Štai žiūrėk, Jaunasis Vilkas atsiuntė mums sąlygas. Aišku, jos nepriimtinos, bet pradžiai vis šis tas. Gal norėtum paskaityti?
— Taip, — staiga ji vėl tapo tikra karaliene. — Kaip jos atsidūrė pas tave? Laišką turėjo atnešti man.
— Tam ir esu ranka, kad šį bei tą tau perduočiau, — Tirionas padavė jai laišką. Jam tebemaudė skruostą, kur savo žymę paliko Sersėjos delnas. Tegu nudirtų man pusę veido, dar ne tiek paaukočiau, kad tik ji sutiktų su Dorno vedybomis. Nujautė, kad tas sutikimas jau visiškai ranka pasiekiamas.
Be to, dabar jau tapo aišku, kas jai šnabžda į ausį… ką gi, šitame pyragėlyje yra ir uogytė.