Branas
Šokėją dengė baltos kaip sniegas vilnos gūnia su išsiuvinėtu pilku Starkų giminės didvilkiu, o Branas vilkėjo pilkas kelnes ir baltą švarką, kurio apykaklę ir rankogalius puošė voverės kailis. Virš širdies tviskėjo vilko galvos pavidalo segė iš sidabro ir juodojo gintaro. Vietoj sidabrinio vilko Branas būtų verčiau rinkęsis Vasarą, bet seras Rodrikas nesileido į kalbas.
Neaukšti akmeniniai laiptai Šokėją sutrikdė tik akimirkai. Branas ją suragino, ir Šokėja nesunkiai pasileido aukštyn. Už plačių ąžuolinių, geležimi kaustytų durų Vinterfelo Didžiojoje menėje rikiavosi aštuonios ilgos stalų eilės, po keturias abipus tarpo ties viduriu. Ant suolų susispaudę pečiais sėdėjo žmonės.
— Starkas! — Branui jojant pro šalį, šaukė jie stodamiesi. — Vinterfelas! Vinterfelas!
Branas buvo jau pakankamai suaugęs ir suprato, kad iš tiesų šaukiama ne jam — taip jie sveikina derlių, Robą ir jo pergales, jo lordą tėvą ir senelį, ir visus per aštuonis tūkstančius metų valdžiusius Starkus. Suprato, bet vis tiek pasijuto kupinas pasididžiavimo. Jodamas per tą salę, net užmiršo, kad yra luošas. Tačiau prie pakylos, visiems stebint, Oša ir Hodoras atrišo raištelius, atsagstė sagtis, nukėlė jį nuo Šokėjos ir nunešė prie aukšto giminės sosto.
Šalia kairėje pusėje sėdėjo seras Rodrikas, greta — jo duktė Betė. Rikonas sėdėjo dešinėje. Jo pasišiaušusių kaštoninių plaukų kupeta taip ataugo, kad siekė šermuonėlių apsiausto apykaklę. Niekam neleido jų kirpti nuo tada, kai iškeliavo motina. Paskutinei tarnaitei, kuri mėgino jį aptvarkyti, Rikonas įkando.
— Ir aš norėjau pajodinėti, — pareiškė jis, Hodorui vedant Šokėją iš menės. — Aš už tave geriau joju.
— Visiškai ne, todėl užsičiaupk, — atšovė Branas.
Seras Rodrikas riktelėjo, prašydamas tylos. Branas prabilo kuo garsiau. Pasveikino visus savo brolio, Šiaurės karaliaus, vardu ir paprašė padėkoti ir seniesiems, ir naujiesiems dievams už Robo pergales bei gausų derlių.
— Tebūnie visko šimteriopai, — baigė jis iškeldamas sidabrinę tėvo taurę.
— Šimteriopai! — aukštyn susidaužti kilo alaviniai bokalai, moliniai puodeliai, geležiniais žiedais suveržti ragai. Branui vynas buvo pasaldintas medumi, paskanintas cinamonu ir gvazdikėliais, tačiau stipresnis negu įprastai. Jis jautė, kaip tas vynas karštais vingriais pirštais vingiuoja per krūtinę su kiekvienu gurkšniu. Kai nuleido taurę, jo galva jau sukosi ratu.
— Gerai pasirodei, Branai, — pagyrė jį seras Rodrikas. — Lordas Edardas tavimi labai didžiuotųsi.
Kitame stalo gale pritardamas linkčiojo meisteris Luvinas, o tarnai jau pradėjo nešti valgius.
Tiek maisto Branas dar nebuvo matęs; valgiai keliavo nenutrūkstančiu srautu, tad iš kiekvieno jis paragaudavo tik po kąsnelį. Ant stalų radosi didžiulės taurų šlaunys, iškeptos su svogūniniais porais, elnienos pyragai su morkomis, kumpiu ir grybais, avienos kepsniai su medaus ir gvazdikėlių padažu, traški antiena, šerniena su pipirais, žąsiena, ant iešmų suverti balandžiai ir gaidžiukai, jautienos troškinys su miežiais, šalta vaisių sriuba. Lordas Vimanas iš Baltojo Uosto atgabeno dvidešimt statinaičių žuvų, apibarstytų druska ir apklostytų jūržolėmis — sykų ir silkių, menkių ir lašišų, sraigių, krabų ir midijų, omarų ir nėgių. Buvo juodos duonos, medaus pyragų ir avižinių sausainių, ropių, žirnių ir burokėlių, pupų, moliūgų ir didžiulių raudonų svogūnų. Be to, keptų obuolių ir pyragų su uogomis, stipriame vyne mirkytų kriaušių. Ant kiekvieno stalo šalia druskos gulėjo didžiuliai balti skrituliai sūrio, per stalus keliavo karšto, prieskoniais pagardinto vyno ir atšaldyto rudeninio alaus ąsočiai.
Lordo Vimano muzikantai grojo narsiai ir gražiai, bet jų arfa, smuikas ir ragas netruko paskęsti garsų jūroje, juos užgožė kalbos ir juokai, taurių ir lėkščių tarškesys, urzgiantys ir po stalais dėl likučių besipešantys šunys. Dainininkas traukė gražias dainas — „Geležinės ietys“, „Degantys laivai“, „Lokys ir gražioji mergelė“, bet jo klausėsi, regis, tik Hodoras. Jis stovėjo greta pūtiko ir šokinėjo nuo vienos kojos ant kitos.
Triukšmas virto vienodu galingu gaudesiu, svaiginančiu balsų klegesiu. Seras Rodrikas virš garbanotos Betės galvos kalbėjo su meisteriu Luvinu, o Rikonas visa gerkle kažką šaukė Valderiams. Branas nenorėjo, kad Valderiai sėdėtų prie aukštojo stalo, tačiau meisteris priminė, kad jie netrukus taps giminės. Robas turėjo vesti vieną jų tetų, o Arija — ištekėti už vieno jų dėdžių. „Jokiu būdu, — atsakė Branas, — tik ne Arija.“ Bet meisteris Luvinas nenusileido, tad jie dabar sėdėjo greta Rikono.
Visus patiekalus tarnai pirmajam nešė Branui, kad jis, jei norėtų, pasiimtų lordo dalį. Pasirodžius antims, nebegalėjo praryti nė kąsnio. Toliau tik linkčiojo pritardamas ir mostelėjęs ranka liepdavo nešti toliau. Jeigu valgis kvepėdavo ypač gardžiai, pasiųsdavo jį vienam iš lordų, sėdinčių ant pakylos, kaip draugystės ir malonės ženklą — meisteris Luvinas sakė, kad jis turįs taip daryti. Vargšei liūdinčiai ledi Hornvud jis pasiuntė lašišos, siautulingiems Amberiams — šernienos, Klėjui Servinui — uogomis įdarytą žąsį, o arklidės viršininkui Džosetui, kuris nebuvo nei lordas, nei svečias, bet išmokė Šokėją, kad Branas galėtų ja jodinėti, — didžiulį omarą. Hodorui ir senajai auklei pasiuntė saldumynų šiaip sau, tik todėl, kad juos myli. Seras Rodrikas priminė, kad jis turįs ką nors pasiųsti ir netikriems broliams, tad Valderiui Mažajam pasiuntė virtų burokėlių, o Didžiajam — svieste apkeptų ropių.
Ant žemiau sustatytų suolų Vinterfelo žmonės sėdėjo pramaišiui su valstiečiais iš mažesnių miestelių, kaimynais iš aplinkinių sodybų ir į svečius atvykusių lordų palydovais. Kai kurių Branas niekada nebuvo matęs, kitus pažinojo kuo puikiausiai, bet visi dabar atrodė vienodai svetimi. Stebėjo juos iš šalies tarsi tebesėdėtų prie savo miegamojo lango ir žvelgtų į kiemą apačioje, matytų visus, bet niekur nedalyvautų.
Oša vaikštinėjo tarp stalų pilstydama alų. Vienas iš Leobaldo Tolharto vyrų kyštelėjo ranką jai po sijonu, ir ji, visiems aplinkui kvatojant, suskaldė jam į galvą ąsotį. Kita vertus, Mikenas laikė ranką po kažkokios moters marškiniais, o ši, regis, visiškai nesipiktino. Branas žiūrėjo, kaip Farlenas, rodydamas kaulą, verčia savo rudąją kalę tarnauti, ir šypsojosi iš senosios auklės, kuri raukšlėtais pirštais gnaibė plutą nuo karšto pyrago. Ant pakylos lordas Vimanas su garuojančia nėgių lėkšte kovėsi taip, tarsi tai būtų priešo kariuomenė. Jis buvo toks storas, kad seras Rodrikas liepė sukalti jam tinkamą platų krėslą, bet juokdavosi taip garsiai ir dažnai, kad Branas pagalvojo, jog tas seras jam patinka. Greta jo sėdėjo vargšė išblyškusi ledi Hornvud sustingusiu it kaukė veidu ir abejingai knebinėjo maistą. Kitame aukštojo stalo gale Hoteris ir Morsas lenktyniavo, kas daugiau išgers, vis susidauždami geriamaisiais ragais tarsi turnyre besikaunantys riteriai.
Čia per daug karšta, per daug triukšminga, visi jau pasigėrė. Jo pilkai balti vilnoniai apdarai Branui graužė odą, ir staiga jis panoro atsidurti bet kur, tik ne čia. Dievų giraitėje dabar vėsu. Nuo karštųjų tvenkinių kyla garas, šiurena raudoni burtmedžių lapai. Kvapai ten sodresni, netrukus patekės mėnulis, ir mano brolis ims jam dainuoti.
— Branai? — tarė seras Rodrikas. — Tu nieko nevalgai.
Regėjimas buvo toks ryškus, kad akimirką Branas nesusigaudė kur esąs.
— Gal vėliau dar valgysiu, — atsakė jis. — Man pilvas tuoj sprogs.
Baltus senojo riterio ūsus vynas nudažė raudonai.