— Labai gerai pasirodei, Branai. Ir šiandien, ir priimdamas svečius. Manau, kada nors būsi puikus lordas.
Aš noriu būti riteris. Branas dar kartą gurkštelėjo prieskoniais ir medumi pagardinto vyno iš tėvo taurės, džiaugdamasis, kad turi ko nusitverti. Ant taurės šono nasrus kaip gyva šiepė urzgiančio didvilkio galva. Branas jautė, kaip sidabrinė nosis spaudžia delną, ir prisiminė, kada paskutinį kartą matė lordą tėvą geriant iš tos taurės.
Tai nutiko per puotą karaliaus Roberto garbei, kai jis su visu dvaru atkeliavo į Vinterfelą. Tada dar buvo vasara. Jo tėvai ant pakylos sėdėjo kartu su Robertu ir karaliene bei jos broliais. Buvo ten ir dėdė Bendžinas, visas juodai apsitaisęs. Branas su broliais ir seserimis sėdėjo kartu su karaliaus vaikais — Džofriu, Tomenu ir princese Mirsela, kuri visą vakarą nuo Robo neatitraukė susižavėjusių akių. Kitapus stalo Arija, kai niekas nematydavo, rodė grimasas. Sansa tarsi užburta klausėsi karaliaus arfininko dainų apie riterius, o Rikonas vis klausinėjo, kodėl su jais nesėdi Jonas. „Nes jis pavainikis“, — galų gale Branui teko jam pašnibždėti.
O dabar jų visų nėra. Tarsi koks negailestingas dievas didžia ranka būtų juos nušlavęs. Mergaites — į nelaisvę, Joną — prie Sienos, Robą ir motiną — į karą, karalių Robertą ir tėvą — į kapus, ir dėdę Bendžiną, ko gero, ten pat.
Net ir toliau, ant suolų, užstalėje sėdėjo nauji žmonės. Džoris nebegyvas, ir Storasis Tomas, ir Porteris, Eilinas, Desmondas, Halenas, buvęs arklidžių viršininkas, jo sūnus Harvinas… visi iškeliavusieji į pietus su tėvu, net septonė Mordeina ir Veinas Pulas. Kiti išjojo į karą su Robu ir netrukus, kaip Branas nujautė, taip pat gali žūti. Jis iš tiesų mėgo Šiengalvį ir Spuoguotąjį Timą, Skitriką ir kitus naujus vyrus, bet pasiilgdavo senųjų draugų.
Branas žvalgėsi į visus tuos veidus, ir laimingus, ir liūdnus, vis svarstydamas, kurių nebebus po metų ar po dvejų. Nedaug trūko, kad būtų pravirkęs, bet negalėjo. Juk jis — Vinterfelo Starkas, savo tėvo sūnus ir brolio įpėdinis, beveik suaugęs vyras.
Menės prieangyje prasivėrė durys, ir šalto oro gūsio suvirpintos deglų liepsnos akimirką sušvito ryškiau. Alapilvis į puotą atvedė du naujus svečius.
— Ledi Mira iš Ridų giminės, — salės gaudesį pamėgino perrėkti apvalainas sargybinis. — Su broliu Džodženu iš Pilkųjų Vandenų.
Vyrai pakėlė galvas nuo lėkščių bei taurių ir sužiuro į naujai atėjusius. Branas išgirdo Valderį Mažąjį murmant Didžiajam:
— Varliaėdžiai.
Pakilo seras Rodrikas.
— Draugai, būkite pasveikinti. Kviečiame kartu su mumis pasidžiaugti derliumi.
Tarnai skubiai ilgino stalus ant pakylos, nešė daugiau krėslų.
— Kas jie tokie? — paklausė Rikonas.
— Dumblažmogiai, — su panieka atsiliepė Valderis Mažasis. — Jie — vagys ir bailiai, o nuo varlių jiems pažaliuoja dantys.
Šalia Brano pritūpęs meisteris Luvinas jam į ausį jau šnibždėjo patarimą:
— Privalai juos šiltai pasveikinti. Nesitikėjau jų čia pamatyti, bet… ar žinai, kas jie?
Branas linktelėjo.
— Salų gyventojai. Iš Sąsmaukos.
— Houlandas Ridas buvo didelis tavo tėvo draugas, — tarė seras Rodrikas. — Regis, šitie bus jo vaikai.
Naujiesiems svečiams artėjant per menę, Branas pamatė, kad vienas iš tiesų yra mergina, nors iš drabužių niekaip nebūtų atpažinęs. Ji vilkėjo nuo ilgo nešiojimo jau suminkštėjusias avikailio kelnes ir bronziniais žvynais šarvuotą liemenę. Amžiumi nedaug jaunesnė už Robą, buvo liesa tarsi berniūkštis, ilgus rusvus plaukus susirišusi pakaušyje, beveik neįžiūrimomis krūtimis. Ant vienos grakščios šlaunies turėjo pasikabinusi austą tinklą, kitoje pusėje — ilgą bronzinį peilį. Po pažastimi nešėsi seną geležinį didšalmį, kai kur jau pamargintą rūdžių; jai už nugaros pririšta kyšojo trišakė varlinė ietis ir odinis skydas.
Brolis buvo keleriais metais jaunesnis ir ginklų neturėjo. Visas apsivilkęs žaliai, net ir batus avėjo žaliai dažytos odos. Jam priėjus arčiau, Branas įsitikino, kad ir jo akys — samanų spalvos, nors dantys atrodė tokie pat balti kaip visų žmonių. Abu Ridai buvo smulkių kaulų, grakštūs tarsi kalavijai ir beveik Brano ūgio. Ties pakyla jie sustojo ir priklaupė ant vieno kelio.
— Lorde Starkai, — tarė mergina, — šimtai ir tūkstančiai metų praslinko nuo tada, kai mūsų giminė pirmą kartą prisiekė ištikimybę Šiaurės karaliui. Mano lordas tėvas atsiuntė mus, kad visų mūsų žmonių vardu vėl pakartotume tą priesaiką.
Ji žiūri į mane, staiga suvokė Branas. Reikėjo jai atsakyti.
— Mano brolis Robas kaunasi pietuose, — tarė jis, — bet, jei pageidaujate, galite duoti savo priesaiką man.
— Pilkųjų Vandenų vardu prisiekiame ištikimybę Vinterfelui, — prabilo jie vienu balsu. — Atiduodame jums, milorde, savo širdis, namus ir visą gerovę. Mūsų kalavijai, mūsų ietys ir strėlės laukia jūsų įsakymo. Nepalikite bėdoje mūsų vargdienių, būkite gailestingi mūsų paliegėliams ir teisingi mums visiems, ir mes niekada jūsų neišduosime.
— Prisiekiu žeme ir vandeniu, — tarė žaliai apsirengęs vaikinas.
— Prisiekiu bronza ir geležimi, — atitarė jo sesuo.
— Prisiekiame ugnimi ir ledu, — užbaigė jie vienu balsu.
Branas karštligiškai ieškojo tinkamų žodžių. Ar jis turėtų ir pats jiems ką nors prisiekti? Apie tokią priesaiką, kaip jų, niekas jam nepasakojo.
— Lai jūsų žiemos būna trumpos, o vasaros derlingos, — tarė jis. Šitai dažniausiai tikdavo visur. — Stokitės. Aš esu Brandonas Starkas.
Mergina, Mira, pašoko ir padėjo atsikelti broliui. Tas vaikinas nuo Brano nenuleido akių.
— Dovanų jums atgabenome žuvų, varlių ir paukščių.
— Dėkoju jums, — atsiliepė Branas svarstydamas, ar iš mandagumo jam reikės suvalgyti ir varlę. — Ir kviečiu paragauti Vinterfelo duonos ir medaus.
Jis mėgino prisiminti viską, ko jį mokė apie salų žmones, gyvenančius Sąsmaukos pelkynuose ir retai išlendančius iš savo balų. Jie vertėsi sunkiai, žvejojo, gaudė varles, būstus statėsi ant plūduriuojančių salų iš pintų nendrių ir švendrų lapų, slėpė juos giliai raistuose. Esą jie bailūs, kariauja užnuodytais ginklais ir slapstosi nuo priešų, užuot susikovę su jais atvirame mūšyje. Tačiau Houlandas Ridas, dar Branui negimus, buvo vienas ištikimiausių tėvo sąjungininkų kovoje už karaliaus Roberto karūną.
Berniukas, Džodženas, sėsdamasis smalsiai dairėsi po salę.
— O kur didvilkiai?
— Dievų giraitėje, — atsakė Rikonas. — Gaurius prastai elgėsi.
— Mano brolis norėtų į juos pasižiūrėti, — tarė mergina.
Valderis Mažasis užbaubė ant visos menės:
— Geriau tegu pasisaugo, kad jie jo nepamatytų, nes gali ką nors nukąsti.
— Jie nekąs, jeigu aš būsiu šalia. — Branui buvo malonu, kad jie nori pamatyti vilkus. — Vasara ir pats nekanda, ir Gauruočiui neleis.
Šitie dumblažmogiai jam žadino smalsumą. Regis, anksčiau nė vieno nebuvo matęs. Tėvas nuolat siųsdavo laiškus Pilkųjų Vandenų lordui, bet nė vienas salų gyventojas nesirodė Vinterfele. Branas norėjo su jais pasikalbėti, bet Didžiojoje menėje buvo taip triukšminga, kad vos galėjai girdėti, ką sako šalia esantis žmogus.
Greta Brano sėdėjo seras Rodrikas.
— Jie tikrai valgo varles? — paklausė jis senojo riterio.
— Taigi, — atsiliepė seras Rodrikas. — Varles, žuvis, didžiuosius driežus ir visokiausius paukščius.
Galbūt jie neturi avių ir raguočių, pamanė Branas. Jis paliepė tarnams atnešti jiems avienos kepsnių, po gabalą tauro šlaunies ir į išskobtas duonos žiauberes pripilti jautienos troškinio su miežiais. Regis, valgiai jiems patiko. Mergina pamatė, kad Branas į juos žiūri, ir nusišypsojo. Branas paraudo ir nusuko akis į šalį.