Gerokai vėliau, kai puotautojai iki soties paskanavo saldumynų ir viską gausiai užliejo vasarvyniu, valgiai buvo nukraustyti, o stalai nustumti į pasienius, kad būtų vietos šokti. Muzika suskambo garsiau, sudundėjo būgnai, Hoteris Amberis atsinešė didžiulį lenktą, sidabru kaustytą karo ragą. Dainininkas užtraukė „Nakties pabaigą“ ir toje vietoje, kur Nakties sargyba išjoja į Aušros mūšį pasitikti Kitų, Hoteris taip papūtė savo ragą, kad visi šunys prapliupo loti.
Du Gloverių vyrai dūdmaišiu ir arfa užgrojo smagią melodiją. Pirmasis pašoko Morsas Amberis. Jis stvėrė pro šalį einančią tarnaitę, išmušdamas jai iš rankų vyno ąsotį, šis ištiško ant žemės. Aplinkui mėtėsi kaulai, apgraužtos duonos plutos, bet jis pasileido suktis su ja per akmenines grindis, vis nepamiršdamas švystelėti aukštyn. Mergina ir juokėsi, ir spiegė visa išraudusi, kai jos sijonai plevėsuodami kilo jai virš galvos.
Netrukus įsitraukė ir kiti. Hodoras šoko vienas, o lordas Vimanas pakvietė mažąją Betę Kasel. Nors ir nepaprastai storas, bet judėjo grakščiai. Kai pavargo, vietoj jo su mergaite stojo šokti Klėjus Servinas. Seras Rodrikas priėjo prie ledi Hornvud, tačiau ši atsiprašė ir pasitraukė iš menės. Branas pasėdėjo, kiek reikalavo mandagumas, ir liepė pakviesti Hodorą. Buvo sukaitęs, pavargęs, įraudęs nuo vyno, o stebėdamas šokančius pajuto atslenkant liūdesį. Tai buvo dar vienas dalykas, kurio jis niekada nepatirs.
— Jau noriu eiti.
— Hodoras, — riktelėjo Hodoras klaupdamasis. Meisteris Luvinas ir Šiengalvis įkėlė Braną į jo krepšį. Vinterfelo žmonės tai buvo matę šimtus kartų, bet svečiams, žinoma, atrodė keista, ir smalsumas kai kuriuos privertė pamiršti mandagumą. Branas jautė į jį nukreiptus žvilgsnius.
Jie nėjo per visą menę, bet pasuko pro šonines lordams skirtas duris. Branas spėjo laiku palenkti galvą. Blausiai apšviestoje galerijoje greta Didžiosios menės jie pamatė arklidės viršininką Džosetą, įnikusį jodinėti visiškai kitaip. Prie sienos buvo prispaudęs moterį, kurios Branas nepažinojo, ir sijonus užkėlęs jai iki juosmens. Ta moteris kikeno, kol suglumęs Hodoras sustojo pažiūrėti. Tada ji ėmė klykti.
— Palik juos ramybėje, Hodorai, — teko įsikišti Branui, — nešk mane į miegamąjį.
Hodoras užnešė jį įvijais laiptais į bokštą ir atsiklaupė šalia vieno tų metalinių strypų, Mikeno įkaltų į sieną. Kabindamasis į juos, Branas nukeliavo iki lovos, o Hodoras nuavė jam batus ir numovė kelnes.
— Gali dabar eiti atgal į puotą, tik netrukdyk Džosetui ir tai moteriškei, — tarė Branas.
— Hodoras, — palinksėjo galva Hodoras.
Užpūtus prie lovos degusią žvakę, tamsa užklojo tarsi minkšta, gerai pažįstama antklodė. Pro langines skverbėsi vos girdimi muzikos garsai.
Staiga mintyse suskambo kadaise, dar kai buvo labai mažas, tėvo ištarti žodžiai. Jis klausinėjo lordo Edardo, ar karaliaus sargybos riteriai iš tiesų patys geriausi Septyniose Karalystėse.
„Dabar jau ne, — atsakė tėvas, — tačiau kadaise jie buvo tarsi stebuklas, švytintis visam pasauliui.“
„Ar kuris buvo iš jų geriausias?“
„Puikiausias riteris, kurį kada nors esu matęs, buvo seras Arturas Deinas, jo kalavijas vadinosi Aušra ir buvo nukaltas iš kritusios žvaigždės šerdies. Būtų mane užmušęs, jeigu ne Houlandas Ridas.“
Tėvas paniuro ir daugiau nebepasakojo. Branas gailėjosi nepaklausęs, ką tai reiškia.
Užsnūstant Brano galva buvo pilna riterių tviskančiais šarvais, o kalavijai jų rankose spindėjo lyg žvaigždės, bet atslinkus sapnui jis vėl pasijuto esąs dievų giraitėje. Iš virtuvės ir Didžiosios menės sklindantys kvapai taip kuteno nosį, lyg jis nė nebūtų išėjęs iš puotos. Šniukštinėjo po medžiais, čia pat lakstė ir jo brolis. Naktis buvo kupina pašėlusios gyvybės, įnirtingai staugdama smaginosi žmonių govėda. Tie garsai jaudino, kėlė nerimą. Jis norėjo lėkti, medžioti, norėjo…
Sutarškėjusi geležis privertė jį pastatyti ausis. Tą garsą pagavo ir brolis. Abu pakrūmėmis nuskuodė tenai, iš kur atsklido triukšmas. Peršokęs sustingusią vandens balą seno balto medžio paunksmėje, jis užuodė kažką svetima — žmogaus kvapą, gerai sumišusį su oda, žeme ir geležimi.
Kai atsidūrė prie jų, įsibrovėliai jau buvo per kelis žingsnius miške — patelė ir jaunas patinas. Nors jis iššiepė dantis, tie du jo visiškai neišsigando. Brolis grėsmingai suurzgė, bet atėjūnai nepuolė bėgti.
— Ana jie ateina, — tarė patelė. Mira, nuskambėjo kažkur toli jo galvoje, kur tebegyveno miegantis berniukas, nugrimzdęs į vilkišką sapną. — Ar žinojai, kad jie tokie dideli?
— Kai suaugs, bus dar didesni, — tarė jaunasis patinas, stebėdamas juos didelėmis, žaliomis akimis, kuriose nebuvo jokio išgąsčio. — Juodasis pilnas baimės ir įniršio, bet pilkasis stiprus… net pats nežino, koks jis stiprus… ar jauti jį, sesute?
— Ne, — atsiliepė ji dėdama ranką ant ilgo rudo jai prie diržo kabančio peilio. — Būk atsargus, Džodženai.
— Jis manęs nepuls. Šią dieną man neskirta mirti.
Patinas nesibaimindamas priėjo prie jų ir, ištiesęs ranką, palietė jo snukį švelniai, tarsi būtų brūkštelėjęs vasaros vėjelis. Bet tą pačią akimirką miškas ištirpo, žemė po kojomis virto dūmais ir kvatodama, sūkuriuodama dingo, o jis pats ėmė suktis ir krito, krito, krito…
Ketlina
Aplinkui per švelniai banguojančias kalvas driekėsi pievos. Ketlina miegojo ir sapnavo, kad Branas vėl sveikas, kad Arija su Sansa susikibusios už rankų, o Rikonas — dar visai kūdikis jai prie krūtinės. Robas be jokios karūnos žaidžia su mediniu kalaviju, o kai visi suminga, savo lovoje ji randa besišypsantį Nedą.
Ak, saldus tas sapnas, saldus ir per daug greitai dingstantis. Aušra atėjo negailestinga, smeigdama šviesa tarsi durklu. Ketlina pabudo sustingusi, vieniša ir pavargusi: nukamuota jojimo, skausmo, pareigos. Noriu verkti. Tegu mane guodžia, aš taip pavargau būti stipri. Gal bent kartais pabūčiau kvailutė ir išsigandusi. Daug nereikia, tik truputį… gal dieną… gal valandėlę…
Šalia palapinės vyrai jau krutėjo. Ji girdėjo prunkščiant arklius, Šadą besiskundžiant nelanksčia nugara, serą Vendelį prašant paduoti jam lanką. Ketlina panoro, kad jie visi išnyktų. Geri, ištikimi vyrai, tačiau ji taip pavargo nuo jų. Visų labiausiai ji ilgėjosi vaikų. Ateis diena, žadėjo ji sau dar tebegulėdama patale, ateis diena, kai ji leis sau būti silpnesnei.
Tačiau ne šiandien. Jokiu būdu ne šiandien.
Kai tvarkėsi drabužius, pirštai atrodė ne tokie vikrūs kaip paprastai. Tiesą sakant, reikėjo džiaugtis, kad rankos jos apskritai klauso. Tas durklas buvo Valyrijos plieno, o šis plienas kerta giliai ir skaudžiai.
Lauke Šadas maišė puode avižinę košę, o seras Vendelis Manderlis sėdėdamas taisė lanko templę.
— Miledi, — tarė jis, jai žengus iš palapinės, — šiuose žolynuose yra paukščių. Ar pageidautumėte šį rytą pusryčiams keptos putpelės?
— Pakaks avižinės košės ir duonos… manau, visiems mums. Prieš akis dar ilgas kelias, sere Vendeli.
— Kaip įsakysite, miledi, — apvalus it mėnulis riterio veidas atrodė prislėgtas, o jo didingų tarsi jūrų vėplio ūsų galiukai kryptelėjo iš nusivylimo. — Avižos, duona, kas gali būti geriau?