Jis buvo vienas storiausių žmonių iš tų, kuriuos Ketlinai teko pažinti, tačiau, kad ir kaip mėgdamas pavalgyti, savo garbę jis vertino labiau.
— Radau dilgėlių ir užplikiau arbatos, — paskelbė Šadas. — Ar miledi pageidautų puodelio?
— Taip, labai dėkoju.
Ji laikė puodelį randuotais delnais ir pūsdama mėgino atvėsinti. Šadas buvo iš Vinterfelo. Robas davė dvidešimt geriausių vyrų, kurie turėjo pasirūpinti saugia jos kelione pas Renlį. Kartu pasiuntė ir penkis mažesnius lordus, kad savo vardais ir aukšta kilme suteiktų palydai daugiau svorio bei garbės. Pakeliui į pietus, vengdami miestų ir tvirtovių, jie ne kartą matė šarvuotų vyrų būrius, regėjo rytuose dūmus, bet niekas nemėgino jų užkabinti. Jų vilkstinė atrodė per daug silpna, kad keltų grėsmę, ir per daug gausi, kad tikėtumeis lengvo grobio. Persikėlus per Juoduosius Vandenis, pavojingiausia kelio dalis liko už nugaros. Per paskutines keturias dienas nebepasitaikė jokių karo ženklų.
Šitos kelionės Ketlina niekada nenorėjo. Taip ir sakė Robui dar Riverane.
— Kai paskutinį kartą mačiau Renlį, jis tebuvo berniukas, ne vyresnis už Braną. Nepažįstu jo. Siųsk ką nors kitą. Mano vieta — šalia mano tėvo, jam jau nebedaug liko gyventi.
Sūnus žvelgė į ją nusiminęs.
— Neturiu kito žmogaus. Pats vykti negaliu. Tavo tėvas sunkiai serga. Juodoji Žuvis — mano akys ir ausys. Jokiu būdu negaliu jo prarasti. Tavo brolis man bus reikalingas ginti Riveranui, kai pradėsime žygį…
— Žygį? — Apie tai niekas jai nebuvo užsiminęs nė vienu žodžiu.
— Negaliu sėdėti Riverane ir laukti taikos. Pradeda atrodyti, lyg aš bijočiau vėl stoti į mūšį. Kai nereikia kautis, vyrų mintys ima suktis apie namų židinį ir derlių — taip man sakė tėvas. Net ir manieji šiauriečiai pradeda nerimauti.
Manieji šiauriečiai, pagalvojo ji. Jis jau net kalba kaip karalius.
— Nuo nerimo dar nė vienas nenumirė, o skubotumas — visai kas kita. Sėklos pasėtos, dabar tegu sudygsta.
Robas tik užsispyręs papurtė galvą.
— Mes sviedėme saują sėklų pavėjui, ir tiek. Jeigu tavo sesuo Lisa rengtųsi mums į pagalbą, apie tai jau būtume sužinoję. Kiek mes paukščių pasiuntėme į Lizdą — keturis? Aš taip pat noriu taikos, tačiau kodėl man Lanisteriai turėtų ką nors duoti, jeigu aš tik tūnau čia, o mano kariuomenė tirpsta lyg sniegas vasarą?
— Vadinasi, kad neatrodytum bailys, šoksi pagal lordo Taivino dūdą? — atšovė ji. — Jis tik ir laukia, kad pultum Harenholą. Pasiklausk dėdės Brindeno, jeigu…
— Apie Harenholą nieko nesakiau, — tarė Robas. — Na, tai ar keliausi pas Renlį mano vardu, ar man teks siųsti Didįjį Džoną?
Prisiminus tą pokalbį, jos veide šmėkštelėjo blausi šypsena. Na, gudrybė labai jau akivaizdi, bet penkiolikos metų berniukui tikrai neblogai sumanyta. Robas žinojo, kad Didysis Džonas Amberis visiškai netinka derėtis su tokiu žmogum kaip Renlis Barateonas. Robas neabejojo, kad ir ji tai žino. Vadinasi, jai neliko nieko kita, tik sutikti ir melstis, kad tėvas išgyvens iki jai grįžtant. Ketlina buvo tikra — jeigu lordas Hosteris būtų sveikas, keliautų pats. Ir vis dėlto išvykti buvo sunku, labai sunku. Jai atėjus atsisveikinti, tėvas jos net nepažino.
— Minisa, — pašaukė ją, — o kur vaikai? Mano mažoji Ketė, mieloji Lisa…
Ketlina pabučiavo jį į kaktą ir patikino, kad vaikai sveiki.
— Sulaukite manęs, milorde, — tarė ji, kai jis užmerkė akis. — Ak, laukiau jūsų tiek daug kartų. Dabar jūs privalote manęs palaukti.
Likimas vėl mane veja į pietus, mąstė Ketlina siurbčiodama aitrią arbatą, nors turėčiau keliauti į šiaurę, ten, kur mano namai. Paskutinį vakarą Riverane ji parašė laišką Branui ir Rikonui. Patikėkite, mano brangieji, neužmiršau jūsų — tiesiog jūsų broliui dabar esu reikalinga labiau.
— Šiandien turėtume pasiekti Manderio upę, miledi, — pareiškė seras Vendelis, Šadui šaukštu kabinant iš puodo košę. — Jei tikėtume tuo, kas kalbama, lordas Renlis turėtų būti netoli.
Ir ką gi jam pasakysiu radusi? Kad mano sūnus nelaiko jo tikru karaliumi? Ji nelaukė to susitikimo. Jiems reikėjo draugų, o ne naujų priešų, tačiau Robas niekada nesiklaups pagerbti žmogaus, neturinčio, jo nuomone, jokios teisės į sostą.
Jos dubuo buvo tuščias, nors ji visiškai neatsiminė valgiusi košę. Padėjo indą į šalį.
— Laikas joti.
Juo greičiau ji pasikalbės su Renliu, juo greičiau galės grįžti namo. Pirmoji užsėdo ant žirgo ir nujojo, kad paskui ją pasiskubintų kiti. Šalia laikėsi Halis Molenas su Starkų giminės vėliava — pilku didvilkiu baltame kaip sniegas lauke.
Nuo Renlio stovyklos skyrė dar pusdienis, bet jie buvo pastebėti. Robinas Flintas, jojęs toli priekyje žvalgydamasis, staiga paršuoliavo atgal ir pranešė matęs tolumoje vėjo malūną, o ant jo — žmogų su žiūronu. Ketlinai su būriu pasiekus tą malūną, stebėtojas jau buvo dingęs. Jie traukė toliau dar beveik mylią, kol jiems priešais atlėkė Renlio būrys — dvidešimt šarvuotų raitelių, vadovaujami žilstelėjusio barzdoto riterio su mėlynaisiais kėkštais ant apsiausto.
Pamatęs jų vėliavą, jis prijojo vienas.
— Miledi, — prabilo jis, — turiu garbės prisistatyti — esu seras Kolenas iš Žaliųjų Tvenkinių. Kraštas, kuriuo keliaujate, labai pavojingas.
— Neatidėliotini reikalai verčia mus skubėti, — tarė Ketlina. — Atvykstu kaip savo sūnaus Robo Starko, Šiaurės karaliaus, pasiuntinė deryboms su Renliu Barateonu, Pietų karaliumi.
— Miledi, karalius Renlis yra karūnuotasis ir pateptasis visų Septynių Karalysčių valdovas, — griežtai, bet mandagiai atsakė seras Kolenas. — Jo malonybė su kariuomene yra stovykloje prie Karčiojo tilto, kur Rožių kelias kerta Manderį. Man bus didelė garbė jus palydėti pas jį.
Riteris kilstelėjo šarvuotą ranką, ir jo raiteliai išsirikiavo dviem gretomis abipus Ketlinos būrio. Kas čia — palyda ar suėmimas? — pasvarstė ji. Neliko nieko kita, tik pasikliauti sero Koleno ir lordo Renlio garbe.
Iki upės keliauti dar buvo likusi valanda, kai jie išvydo stovyklos laužų dūmus. Paskui per kalvotus laukus ir pievas atsklido garsas, iš pradžių neryškus, tarsi koks tolimos jūros murmėjimas, kuris, jiems jojant artyn, vis stiprėjo. Saulėje sublizgus drumstiems Manderio vandenims, jau buvo girdėti žmonių balsai, plieno džeržgesys, žirgų žvengimas. Tačiau Ketlina ir jos palydovai nė už ką nesitikėjo pamatyti to, kas netrukus atsivėrė jų akims.
Nuo tūkstančių laužų ore tvyrojo blyški migla. Vien tik arklių gardai tęsėsi ištisas mylias. Ilgų karčių su vėliavomis styrojo tiek, kad joms paruošti turbūt teko iškirsti didoką mišką. Žole apžėlusiuose laukuose palei Rožių kelią rikiavosi didžiuliai sienų šturmo įtaisai — katapultos, svaidyklės, taranai, užkelti ant ratų, aukštesnių už raitelį ant žirgo. Plieniniai iečių antgaliai saulės spinduliuose žioravo raudonai tarsi jau būtų kruvini, o riterių ir aukštųjų lordų palapinės kyšojo pievoje lyg tarp žolių išdygę šilkiniai grybai. Visur ietys, kalavijai, plieniniai šalmai, šarviniai marškiniai, savo grožį rodančios stovyklos kekšės, strėles ruošiantys lankininkai, varovai prie vežimų, paršus vaikantys kiauliaganiai, su reikalais lakstantys pažai, kalavijus galandantys ginklanešiai, riteriai ant žirgų, arklininkai su narčiais arkliais už pavadžio.
— Čia klaikiai daug žmonių, — tarstelėjo seras Vendelis, jiems jojant per senovinį akmeninį tiltą, vadinamą Karčiuoju.