— Iš tiesų, — sutiko Ketlina.
Atrodė, kad Renlio pašaukta susirinko vos ne visa pietų diduomenė. Visur šmėžavo auksinė Haigardeno rožė — išsiuvinėta dešinėje krūtinės pusėje ant kareivių ir tarnų drabužių, plevėsuojanti ir mirganti ant žalių vėliavų, kurios puošė ietis, nupiešta ant skydų, kybančių ties palapinėmis, kur apsistojo Tairelių giminės sūnūs, broliai, pusbroliai, dėdės. Pastebėjo Ketlina ir Florentų giminės lapę su gėlėmis, Fosovėjų raudonus ir žalius obuolius, žingsniuojantį lordo Tarlio medžioklį, Oukhartų ąžuolo lapus, Kreinų gerves, Malendorų juodų ir oranžinių drugelių debesėlį.
Kitapus Manderio styrojo vėtrų lordų vėliavos — ten įsikūrė paties Renlio pavaldiniai, prisiekę ištikimybę Barateonų giminei ir Vėtrų Gūžtai. Ketlina atpažino Braiso Karono lakštingalas, Penrouzų putpeles ir lordo Estermonto jūrų vėžlį, žalią žaliame lauke. Vis dėlto greta kiekvieno pažįstamo skydo rikiavosi bent tuzinas nematytų, priklausančių mažesniems lordams, taip pat klajojantiems riteriams ar laisviesiems raiteliams — visi pulkais sulėkė čionai pasirengę įrodyti, kad Renlis — tikras valdovas, o ne šiaip sau pasivadinęs karaliumi.
Paties Renlio vėliava buvo iškilusi virš visų. Ant aukščiausio apgulties bokšto — milžiniško ratuoto ąžuolinio, žaliomis odomis apmušto statinio — plevėsavo tokia karo vėliava, kad didesnės Ketlina niekada nebuvo mačiusi: tuo audeklu galėjai iškloti visą salę, jis tviskėjo auksu, o viduryje karūnuotą galvą išdidžiai kėlė juodas Barateonų elnias.
— Miledi, girdite tą triukšmą? — paklausė arčiau prijojęs Halis Molenas. — Kas ten?
Ji įsiklausė. Riksmai, pašėlęs žirgų žvengimas, plieno žvangesys ir…
— Sveikinimo šūksmai, — tarė ji.
Jie kilo nedidelės kalvos šlaitu prie viršūnėje išsirikiavusių ryškiaspalvių palapinių. Jojant pro jas, žmonių stovėjo vis daugiau, jų riksmai skambėjo vis garsiau. Galų gale ji pamatė, kas ten darosi.
Apačioje, palei mažos pilies sienas iš akmenų ir rąstų, vyko riterių mūšis.
Tuščiame lauke buvo atsiradusios tvoros, galerijos, barjerai raitelių dvikovoms. Aplinkui būriavosi šimtai, tūkstančiai žiūrovų. Sumindyta, išdraskyta, sulaužytomis ietimis, aplankstytomis šarvų dalimis nusėta žemė liudijo, kad kovos čia vyksta visą dieną, gal ir seniau, bet dabar jau artinosi pabaiga. Raitų riterių buvo likę mažiau negu dvi dešimtys, jie puolė ir kapojo vienas kitą, audringai raginami žiūrovų ir jau pasitraukusių kovotojų. Ketlinos akyse du šarvuoti žirgai įsibėgėję trenkėsi vienas į kitą ir griuvo žemėn, virsdami geležies ir kanopų krūva.
— Turnyras, — pareiškė Halis Molenas. Jis turėjo įprotį garsiai paskelbti tai, kas visiems ir šiaip akivaizdu.
— Ak, puikus smūgis, — pratarė seras Vendelis Manderlis, kai riteris vaivorykštės spalvų apsiaustu apsisukęs atgalia ranka žiebė persekiotojui ilgakočiu kirviu, šio skydas pažiro šipuliais, o raitelis susverdėjęs vos išsilaikė balne.
Priešais juos besigrūdantys žmonės kliudė praeiti.
— Ledi Stark, — tarė seras Kolenas, — jeigu jūsų žmonės būtų malonūs palaukti čia, pristatyčiau jus karaliui.
— Gerai.
Ketlina liepė saviškiams sustoti, nors jai vos pavyko perrėkti turnyro triukšmą. Seras Kolenas pėsčias vedė savo arklį per minią, o Ketlina jojo jam iš paskos. Staiga žiūrovai sustaugė — raudonbarzdis vyras be šalmo su grifu ant skydo krito žemėn partrenktas stambaus riterio mėlynais šarvais. Tamsiai mėlynas šis buvo visas, net jo bukas blokštas, kuriuo tas riteris taip grėsmingai švaistėsi. Arklį puošė ketvirčiais padalytas Tartų giminės herbas su saulėmis ir mėnuliais.
— Tebus dievai prakeikti, Raudonąjį Ronetą partrenkė, — keiktelėjo žmogus greta.
— Nieko, Loras sudoros tą mėly… — atsiliepė jo bendras, bet minios šūksmai užgožė paskutinius žodžius.
Krito dar vienas vyras, jo sužeistas arklys užgriuvo ant jo, abu riteriai iš skausmo klykė nesavais balsais. Jiems padėti supuolė ginklanešiai.
Tikra beprotybė, pamanė Ketlina. Aplinkui pilna tikrų priešų, liepsnoja pusė krašto, o Renlis štai sėdi ir žaidžia karą kaip berniukas, pirmą kartą gavęs medinį kalaviją.
Galerijoje sėdintys lordai ir ledi buvo įsitraukę į kovą ne menkiau negu žmonės minioje. Ketlina pasistengė į juos įsižiūrėti. Jos tėvas dažnai turėdavo reikalų su pietų lordais, ne vienas svečiavosi ir Riverane. Ji pažino lordą Matį Rovaną, dar tvirtesnio stoto ir rausvesnių skruostų negu anksčiau, su auksiniu jo giminės medžiu per visą liemenės krūtinę. Žemiau sėdėjo ledi Oukhart, smulkutė ir švelni, jai iš kairės — lordas Rendilas Tarlis iš Rago Kalvos, savo didįjį kalaviją Širdžių Ėdiką atrėmęs į krėslo nugarėlę. Kitų buvo pažįstami tik herbai, daug sėdėjo ir visiškai nematytų.
Tarp jų visų, žiūrėdamas į riterius ir kvatodamas, su jauna karaliene pašonėje sėdėjo auksine karūna pasipuošęs vaiduoklis.
Nenuostabu, kad lordai taip noriai telkiasi aplink jį, pamanė ji, tai tarsi iš akies trauktas Robertas. Renlis buvo toks pat gražuolis, ilgakojis, plačiapetis, tokiais pat gražiais, tiesiais, juodais kaip anglis plaukais ir tokiomis pat tamsiai mėlynomis akimis bei gyva šypsena. Grakštus karūnos žiedas aplink galvą jam, regis, puikiai tiko. Tai buvo nuostabiai iš minkšto aukso nukaltas rožių vainikas, kurio priekyje kilo elnio galva iš tamsiai žalio nefrito, papuošta auksinėmis akimis ir auksiniais ragais.
Karūnuotas elnias puikavosi ir ant karaliaus krūtinės: buvo išsiuvinėtas aukso siūlais žalio aksomo palaidinės priekyje — Barateonų herbas Haigardeno spalvomis. Mergina aukštame krėsle šalia jo taip pat buvo iš Haigardeno — tai jaunoji karalienė Mardžerė, lordo Meiso Tairelio duktė. Ketlina žinojo, kad jų vedybos tapo kalkių skiediniu, sutvirtinusiu didžiosios pietų sąjungos mūrą. Renlis buvo dvidešimt vienerių, mergina vargu ar vyresnė už Robą, labai daili, švelniomis stirnos akimis ir vešliomis rudomis garbanomis, tingiai krintančiomis jai ant pečių, drovia ir miela šypsena.
Pievoje dar vienas dalyvis griuvo iš balno susidūręs su vaivorykštinio apsiausto riteriu, ir karalius drauge su kitais riktelėjo iš džiaugsmo.
— Loras! — atsklido jo balsas iki Ketlinos. — Loras! Haigardenas!
Susijaudinusi katučių plojo ir karalienė.
Ketlina pasisuko pažiūrėti, kuo baigsis kova. Joje dalyvavo jau tik keturi vyrai, ir buvo visiškai aišku, kieno pusę palaiko karalius ir minia. Ketlina niekada nebuvo mačiusi sero Loro Tairelio, bet net ir iki tolimosios šiaurės atsklisdavo pasakojimai apie jaunojo Gėlių riterio šaunumą. Sidabriniais šarvais apsitaisęs seras Loras jojo stambiu baltu eržilu ir kovėsi ilgakočiu kirviu. Jo šalmo viduriu nuo viršūnės vijosi auksinių rožių pynė.
Kiti du likę dalyviai sutarė pulti kartu ir paleido žirgus link mėlynšarvio riterio. Jiems priartėjus iš abiejų pusių, tas staigiai įtempė vadžias ir savo suskilusiu skydu smogė vienam vyrui tiesiai į veidą, o piestu atsistojęs žirgas geležimi kaustytomis kanopomis užgriuvo antrąjį. Akies mirksniu vienas užpuolikų atsidūrė ant žemės, kitas tarsi apsvaigęs svirduliavo balne. Mėlynasis riteris numetė sudaužytą skydą, kad kairė ranka būtų laisva, ir tuo metu prieš jį atšuoliavo Gėlių riteris. Plieno svoris sero Loro, regis, visiškai neslėgė, plevėsuodamas savo vaivorykštiniu apsiaustu, jis judėjo grakščiai ir greitai, tarsi šarvų nė nebūtų.
Baltas ir juodas žirgas sukosi vienas apie kitą tarsi įsimylėjėliai per derliaus šventę, tik vietoj bučinių raiteliai keitėsi smūgiais. Ore švysčiojo ilgakotis kirvis, švilpė blokštas. Abu ginklai buvo buki, bet kėlė baisų žvangesį. Likusiam be skydo mėlynajam riteriui kliuvo gerokai smarkiau. Aidint šūksmams: „Haigardenas!“ — iš minios, smūgiai tiesiog biro jam ant pečių ir galvos. Atsakydamas kirto blokštu ir pats, bet kaskart, atšvilpiant jo rutuliui, seras Loras atkišdavo apdaužytą žalią skydą su trimis auksinėmis rožėmis. Vieną akimirką ilgasis kirvis pagavo po smūgio besileidžiančią mėlynojo riterio ranką, ir ištrūkęs blokštas nuskriejo į šalį. Dabar minia užbaubė tarsi rujojantis žvėris. Gėlių riteris užsimojo paskutiniam kirčiui.