Mėlynasis riteris puolė į priekį. Žirgai atsitrenkė vienas į kitą, buki kirvio ašmenys žiebė į aplankstytą antkrūtinį… bet mėlynasis riteris šarvuotais pirštais kažkaip nutvėrė kirvio kotą. Jis ištraukė ginklą serui Lorui iš rankos, abu riteriai susikibo, bet žirgai atsitraukė, ir jie klaikiai žvangėdami visu svoriu dribo žemėn. Loras Tairelis atsidūrė apačioje, tad didžiausias smūgis teko jam. Mėlynasis riteris išsitraukė ilgą durklą ir atmetė aukštyn Tairelio antveidį. Minia staugė taip garsiai, kad Ketlina neišgirdo, ką pasakė seras Loras, bet spėjo pamatyti, kaip juda jo prakirstos, kruvinos lūpos. Pasiduodu.
Mėlynasis riteris šiaip ne taip atsistojo ir, atsisukęs į Renlį Barateoną, iškėlė durklą — taip nugalėtojas sveikino karalių. Į pievą padėti parkritusiam riteriui subėgo ginklanešiai. Tuoj nuėmė jam šalmą, ir Ketlina apstulbo pamačiusi, koks jis jaunas. Gal vos pora metų vyresnis už Robą. Tikriausiai toks pat gražus kaip sesuo, tačiau prakirsta lūpa, apdujusios akys ir per sulipusius plaukus sruvenantis kraujas neleido kaip reikiant įsižiūrėti.
— Prieikite, — pakvietė karalius Renlis nugalėtoją.
Šis nušlubavo prie galerijos. Puikieji mėlyni šarvai iš arčiau atrodė ne taip dailiai — visur margavo įlenkimai nuo smūgių kuoka ar karo kūju, ilgi kalavijo palikti rėžiai, gabalais nutrupėjęs antkrūtinio ir šalmo emalis. Iš apsiausto buvo likę vien skutai. Ėjo taip, kad buvo aišku — tas žmogus taip pat nukentėjo. Keli balsai nedarniai pasveikino šūkteldami: „Tartas!“ — ir dar kažkodėclass="underline" „Gražuolė! Gražuolė!“ — tačiau dauguma tylėjo. Mėlynasis riteris priklaupė prieš karalių.
— Jūsų malonybe, — po aplamdytu šalmu dusliai suskambo jo balsas.
— Įrodėte, kad jūsų tėvas kalbėjo tiesą apie tai, ką sugebate, — virš pievos nuaidėjo Renlio balsas. — Esu matęs vieną ar du kartus, kaip seras Loras išverčiamas iš balno… tačiau šitaip — dar ne.
— Koks čia išvertimas, — netoliese piktinosi girtas lankininkas su Tairelių rože ant liemenės. — Tik klasta ir apgavystė, tiesiog nutraukė jį žemėn.
Minia po truputį ėmė skirstytis.
— Sere Kolenai, — tarė Ketlina savo palydovui, — kas tas vyras ir kodėl jo čia taip nemėgsta?
Seras Kolenas žvelgė susiraukęs.
— Todėl, kad tai ne vyras, miledi. Tai Brienė iš Tarto, lordo Selvino Vakario duktė.
— Duktė? — pašiurpo Ketlina.
— Brienė Gražuolė, taip ją pravardžiuoja, tik už akių, antraip už tai gali tekti brangiai sumokėti.
Karalius Renlis čia pat paskelbė, kad ledi Brienė iš Tarto turnyre prie Karčiojo tilto tapo didžiojo mūšio nugalėtoja, paskutinė likusi balne iš šimto šešiolikos riterių.
— Nugalėjote, tad galite prašyti dovanos, kokios tik geidžiate. Jeigu tai bus mano galioje, ją gausite.
— Jūsų malonybe, — atsakė Brienė, — prašau suteikti man garbę tapti jūsų vaivorykštės sargybos riteriu. Būčiau viena iš jūsų septyneto, visur jus lydėčiau, jočiau šalia ir, negailėdama savo gyvybės, saugočiau nuo bet kokių pavojų.
— Nuspręsta, — tarė karalius. — Stokitės ir nusiimkite šalmą.
Ji pasielgė kaip buvo liepta. Šalmas dingo, ir Ketlina suprato, apie ką kalbėjo seras Kolenas.
Gražuolė — taip ją vadino tyčiodamiesi… Plaukai po šalmu priminė purvinų šiaudų kūlį, kuriame voverė turi susisukusi lizdą, o veidas… Didelės, gražios, nuostabiai žydros Brienės akys žvelgė atvirai ir patikliai, bet visa kita… veidas buvo stambių bruožų, grubus, dantys atsikišę ir kreivi, burna pernelyg plati, lūpos tokios storos, kad atrodė ištinusios. Kakta ir skruostai buvo nusėti tūkstančių strazdanų, o nosis — patyrusi ne vieną lūžį. Ketlinos širdį užplūdo gailestis. Kas šioje žemėje galėtų būtų nelaimingesnis už atgrasią moterį?
Tačiau Renliui nudraskius jos suplyšusį apsiaustą ir apgaubus ją vaivorykštiniu, Brienė Tart neatrodė nelaiminga. Jos veidą nutvieskė šypsena, balsas suskambo tvirtai ir išdidžiai:
— Jūsų malonybe, mano gyvenimas priklauso jums. Nuo šios dienos esu jūsų skydas, šitai prisiekiu senųjų ir naujųjų dievų akivaizdoje.
Skaudėjo širdį matant, kaip ji žvelgia į karalių — iš viršaus žemyn, nes buvo bent per delną už jį aukštesnė, nors Renlis ūgiu beveik neatsiliko nuo savo brolio Roberto.
— Jūsų malonybe! — seras Kolenas nušoko nuo arklio ir prisiartino prie galerijos. — Nuolankiai maldauju jūsų dėmesio, — jis priklaupė ant vieno kelio. — Turiu garbės jums pristatyti ledi Ketliną Stark, kuri atvyko kaip jos sūnaus Robo Starko, Vinterfelo lordo, pasiuntinė.
— Vinterfelo lordo ir Šiaurės karaliaus, sere, — pataisė jį Ketlina. Ji nulipo nuo arklio ir atsistojo šalia sero Koleno.
Karalius Renlis atrodė nustebęs.
— Ledi Ketlina? Mums nepaprastai malonu, — jis atsigręžė į jaunąją karalienę. — Mardžere, mieloji, tai ledi Ketlina Stark iš Vinterfelo.
— Labai džiaugiamės galėdami jus pasveikinti, ledi Stark, — švelniai ir drauge pagarbiai tarė mergina. — Užjaučiu jus dėl netekties.
— Dėkoju už gerus žodžius, — atsiliepė Ketlina.
— Miledi, prisiekiu pasirūpinti, kad Lanisteriai sulauktų bausmės už jūsų vyro nužudymą, — pareiškė karalius. — Užėmęs Karaliaus Uostą, atsiųsiu jums Sersėjos galvą.
Ar šitai sugrąžins man Nedą? — pagalvojo ji.
— Man pakaks žinoti, kad teisingumas įvykdytas, milorde.
— Jūsų malonybe, — šiurkščiai įsiterpė Brienė Mėlynoji. — Ir privalote atsiklaupti, kai kalbate su karaliumi.
— Tarp lordo ir karaliaus atstumas ne toks didelis, miledi, — tarė Ketlina. — Lordas Renlis dėvi karūną, ją dėvi ir mano sūnus. Jei norite, galime stovėti čia, purvyne, ir ginčytis, kam kokia garbė ir titulai priklauso, bet man regis, kad yra svarbesnių reikalų, kuriuos turėtume aptarti.
Tai išgirdę kai kurie Renlio lordai tuojau pasišiaušė, bet karalius tik nusijuokė.
— Taikliai pasakyta, miledi. Malonybėms bus užtektinai laiko, kai šitie karai baigsis. Sakykite, kada jūsų sūnus ketina pulti Harenholą?
Neišsiaiškinusi, kas šis karalius — draugas ar priešas, Ketlina neketino atskleisti nė menkiausių Robo planų.
— Milorde, sūnaus karo tarybos posėdžiuose nedalyvauju.
— Na, jeigu tik paliks man bent kelis Lanisterius, aš būsiu patenkintas. Kaip jis pasielgė su Karalžudžiu?
— Džeimis Lanisteris — Riverano belaisvis.
— Vis dar gyvas? — regis, nusiminė lordas Matis Rovanas.
Tarsi suglumęs Renlis tarė:
— Atrodo, didvilkis už liūtą švelnesnis.
— Švelnesnis už Lanisterius, — karčiai šyptelėjusi sumurmėjo ledi Oukhart, — tai kaip sausesnis už jūrą.
— Vadinčiau tai silpnumu, — lordas Rendilas Tarlis nešiojo trumpą dygią jau pražilusią barzdelę ir garsėjo tiesmuka šneka. — Nenorėčiau, kad laikytumėt nepagarba jums, tačiau būtų labiau derėję, jeigu lordas Robas pats būtų atvykęs pagerbti karaliaus, o ne slėptųsi už motinos sijonų.