— Karalius Robas kariauja, milorde, — mandagiai, bet šaltu kaip ledas balsu atsakė Ketlina, — o ne pramogauja turnyruose.
— Neįsismaginkite, lorde Rendilai, bijau, kad pervertinate savo jėgas, — pasišaipė Renlis. Jis mostelėjo ranka Vėtrų Gūžtos spalvomis vilkinčiam tarnui. — Pasirūpinkite ledi Stark palyda, suteikite jiems visus įmanomus patogumus. Ledi Ketlina apsistos mano palapinėje. Kadangi lordas Kasvelis maloniai leido naudotis jo pilimi, ta palapinė man nereikalinga. Miledi, kai pailsėsite, man būtų garbė, jeigu teiktumėtės atvykti paragauti mūsų duonos ir midaus į lordo Kasvelio šį vakarą mums keliamą puotą. Tai jau atsisveikinimo puota. Bijau, kad garbingasis lordas trokšta išvysti tolstančias mano ėdriosios kariaunos nugaras.
— Netiesa, jūsų malonybe, — puolė prieštarauti garbanotas jaunikaitis, tikriausiai lordas Kasvelis. — Visa, kas mano, yra jūsų.
— Kai kas nors taip pasakydavo mano broliui Robertui, jis tokius žodžius visada priimdavo kuo rimčiausiai, — tarė Renlis. — Jūs turite dukterų?
— Taip, jūsų malonybe. Dvi.
— Tuomet dėkokite dievams, kad aš — ne Robertas. Mano mieloji karalienė — tai vienintelė moteris, kurios trokštu. — Renlis ištiesė ranką Mardžerei padėdamas atsistoti. — Ledi Ketlina, būtinai pasikalbėsime, kai tinkamai atsigaivinsite.
Renlis nuvedė savo žmoną atgal į pilį, o tarnas parodė Ketlinai kelią į karaliaus palapinę iš žalio šilko.
— Jeigu tik ko nors prireiktų, miledi, užteks vieno jūsų žodžio.
Ketlina nelabai įsivaizdavo, ko jai dar galėtų prireikti šalia viso, kas toje palapinėje jau surinkta. Ji dydžiu lenkė daugelio smuklių didžiąsias, visiems skirtas svetaines ir stebino gausybe visokiausių patogumų: joje buvo pūkinių čiužinių, kailių užsikloti, medinis, variu apkaltas kubilas, kuriame nesunkiai galima tilpti dviese, gorės žarijoms, kad nekamuotų nakties vėsa, iš odos diržų pintos kėdės, rašomasis stalas su plunksnomis ir rašaline, persikų, slyvų ir kriaušių prikrauti dubenys, vyno ąsotis su priderintomis sidabrinėmis taurėmis, kedro skrynios, prigrūstos Renlio apdarų, knygų, žemėlapių, žaidimų lentų, aukšta arfa, didelis lankas su strėline, pora raudonuodegių medžioklinių sakalų, tikras puikiausių ginklų arsenalas. Jis, tas Renlis, savęs neriboja, galvojo ji dairydamasi. Nenuostabu, kad šita kariuomenė juda taip lėtai.
Prie įėjimo tarsi sargybinis stovėjo karaliaus šarvai: sodriai žalios, auksu raižytos šarvų plokštės, šalmas papuoštais didingais auksiniais elnio ragais. Plienas buvo taip nušveistas, kad antkrūtinyje ji išvydo savo atvaizdą, tarsi atsispindintį giliame, tamsiai žaliame tvenkinyje. Nuskendusios moters veidas, pamanė Ketlina. Ar įmanoma nuskandinti sielvartą? Ji staiga nusigręžė įširdusi dėl savo pačios silpnumo. Gailėtis savęs — per daug didelė prabanga, tam nėra laiko. Reikia išskalauti dulkes iš plaukų ir susirasti suknelę, kuri labiau derėtų karaliaus puotai.
Į pilį kartu su ja išsirengė seras Vendelis Manderlis, Lukas Blekvudas, seras Pervinas Frėjus ir kiti aukštakilmiai jos palydovai. Didžiąją lordo Kasvelio pilies menę taip vadinti galėjai tik iš mandagumo, bet ant sausakimšų suolų tarp paties Renlio riterių atsirado vietos ir Ketlinos vyrams. Pačiai Ketlinai buvo skirta sėdėti ant pakylos tarp raudonveidžio lordo Mačio Rovano ir geraširdžio sero Džono iš žaliojo obuolio Fosovėjų. Seras Džonas pokštavo, o lordas Matis mandagiai teiravosi apie jos tėvo, brolio ir vaikų sveikatą.
Brienė iš Tarto sėdėjo kitame aukštojo stalo gale. Nebuvo pasipuošusi kaip ledi, vilkėjo riteriui derančius drabužius — aksominę, ketvirčiais rausvą ir žydrą liemenę, kelnes, batus ir dailaus darbo diržą, o pečius jai gaubė naujasis vaivorykštinis apsiaustas. Bet jokie drabužiai negalėjo paslėpti jos negražumo: didžiulių šlakuotų rankų, plataus plokščio veido, atsikišusių dantų. Be šarvų jos kūnas atrodė nevikrus, plačiais klubais, stambiomis galūnėmis, pakumpusiais raumeningais pečiais ir be jokios krūtinės. Kiekvienas Brienės judesys liudijo, kad ji šitai supranta ir dėl to kankinasi. Kalbėjo tik klausiama ir retai pakeldavo akis nuo prieš ją padėto valgio.
O valgių čia netrūko. Pasakiškai turtingo Haigardeno karas dar nebuvo palietęs. Dainininkams traukiant dainas, vartantis akrobatams, puota prasidėjo nuo vyne troškintų kriaušių, paskui atėjo eilė mažoms kvapnioms, druskoje apvoliotoms ir traškiai pakeptoms žuvytėms bei svogūnais ir grybais įdarytiems gaidžiukams. Ant stalų keliavo didžiuliai kepalai juodos duonos, kalnai ropių, saldžiųjų kukurūzų ir žirnių, milžiniški kumpiai, keptos žąsys, dubenys, iki kraštų pilni elnienos troškinio su alum ir miežiais. Perėjus prie saldžių patiekalų, lordo Kasvelio tarnai iš pilies virtuvių nešė padėklus su pyragaičiais, plaktos grietinėlės gulbėmis ir cukriniais vienaragiais, roželių pavidalo citrininiais pyragais, prieskoniais gardinto medaus sausainiais ir gervuogių pyragėliais, traškiai keptais obuoliais ir apvaliomis riebaus sūrio galvomis.
Nuo tokio gausaus maisto Ketliną pykino, tačiau ji negalėjo pasirodyti silpna, nes tiek daug priklausė nuo jos tvirtybės. Ji valgė atsargiai ir vis stebėjo tą vyrą, būsimą karalių. Renlis sėdėjo su jaunąja žmona iš kairės ir jos broliu iš dešinės. Apie dieną patirtus nesėkmingus nuotykius liudijo tik Loro kaktą juosiantis lininis tvarstis. Kaip Ketlina ir spėjo, tas vaikinas buvo iš tiesų labai gražus. Jo akys, praradusios stiklinį kovos blizgesį, žvelgė gyvai ir protingai, plaukai laisvai krito rusvomis garbanomis, kurių pavydėti galėjo ne viena mergina. Sudriskusį turnyro apsiaustą dabar buvo pakeitęs nauju, tokiu pat žaviai dryžuotu šilkiniu Renlio vaivorykštės sargybos apsiaustu ir susegęs auksine Haigardeno rože.
Retkarčiais karalius Renlis durklo galu Mardžerei paduodavo kokį rinktinį kąsnelį ar pasilenkdavo pakštelti jai į skruostuką, bet daugiausia jo pokštų ir pastabų buvo skirta serui Lorui. Karalius su malonumu valgė ir gėrė, tai buvo akivaizdu, bet neatrodė nei rajūnas, nei girtuoklis. Dažnai ir nuoširdžiai juokėsi, draugiškai kalbėjo ir su aukštakilmiais lordais, ir su prasčiokėmis mergomis, patarnaujančiomis prie stalo.
Kai kurie svečiai taip nesikuklino. Ketlinos akimis, jie gėrė per daug ir gyrėsi per garsiai. Lordo Vilemo sūnūs Džošua ir Elijas karštai ginčijosi, kuris pirmas atsidurs ant Karaliaus Uosto sienų. Lordas Varneris pasisodinęs ant kelių maigė tarnaitę, nosimi trynėsi jai į kaklą, o viena ranka tyrinėjo, ką ji turi po marškiniais. Gajardas Žaliasis, manęs, jog turi dainininko balsą, džyrino arfą ir traukė posmelius, kartais net ir rimuotus, kaip surišti liūtui uodegą mazgais. Seras Markas Malendoras atėjo su juodai ir baltai marga beždžione ir šėrė ją kąsniais iš savo lėkštės, o seras Tantonas iš raudonojo obuolio Fosovėjų užsiropštė ant stalo ir prisiekė dvikovoje nudėti Sandorą Kligeiną. Priesaika būtų buvusi iškilmingesnė, jeigu seras Tantonas nebūtų viena koja įsilipęs į dubenį su padažu.
Linksmybės visai įsismarkavo, kai kraipydamasis pasirodė storas juokdarys su auksu nudažytu skardiniu šalmu ir skudurine liūto galva; jis tuojau aplink stalus ėmė vaikyti nykštuką, tvatindamas jį per galvą pūsle. Galų gale karalius Renlis panoro sužinoti, kodėl jis taip muša savo brolį.
— Nagi, jūsų malonybe, juk esu Bralžudys, — paaiškino juokdarys.
— Eik jau, kvailių kvaily, turi būti Karalžudys, — suniekino jį Renlis, ir visa menė sudrebėjo nuo kvatojimo.
Lordas Rovanas šalia jos nepasidavė bendram džiaugsmui.
— Visi jie dar tokie jauni, — tarstelėjo jis.
Tai buvo tiesa. Gėlių riteris vargu ar buvo sulaukęs antrojo gimtadienio, kai Robertas prie Trišakio užmušė princą Reigarą. Iš kitų vos keletas buvo vyresni. Per Karaliaus Uosto užgrobimą jie buvo kūdikiai, o per Beilono Greidžojaus sukilimą Geležies salose — dar tik berniukai. Dar neišsikruvinę, pagalvojo Ketlina žiūrėdama, kaip lordas Braisas kursto serą Robarą pažongliruoti durklais. Jiems visa tai — dar žaidimas, tarsi nesibaigiantis turnyras, kuriame jie tikisi pelnyti šlovę, garbę ir didelį grobį. Šiuos berniukus svaigina sakmės ir pasakojimai, jie, kaip ir visi berniukai, įsivaizduoja esą nemirtingi.