— Karas greit juos pasendins, kaip kadaise pasendino mus, — tarė Ketlina. Robertui, Nedui ir Jonui Arinui išskleidus karo vėliavas prieš Eirį Targarieną, ji buvo jauna mergina, kovoms pasibaigus — subrendusi moteris. — Man jų gaila.
— Kodėl? — nustebo lordas Rovanas. — Pažvelkite į juos. Jauni, stiprūs, kupini gyvybės ir juoko. Ir geismo, taip, tiek geismo, kad jie net nežino, ką su juo daryti. Daug šiąnakt mergvaikių bus pradėta, pamatysite. Tai kam gailėtis?
— Nes tai greitai baigsis, — liūdnai atsakė Ketlina. — Nes jie — vasaros riteriai, o artėja žiema.
— Klystate, ledi Ketlina, — į ją žydromis kaip šarvai akimis žvelgė Brienė Tart. — Tokiems kaip mes žiema niekada neateis. Jeigu žūsime mūšyje, apie mus bus sudėtos dainos, o jose visada būna vasara. Sakmėse visi riteriai narsūs, mergelės gražios ir visada šviečia saulė.
Visiems mums ateina žiema, pagalvojo Ketlina. Man ji atėjo mirus Nedui. Ateis ir tau, vaikeli, kur kas greičiau negu norėtum. Širdis jai neleido ištarti šito garsiai.
Jai pagelbėjo karalius.
— Ledi Ketlina, — šūktelėjo Renlis, — norėčiau pakvėpuoti grynu oru. Gal pasivaikščiotumėte su manimi?
Ketlina tučtuojau atsistojo.
— Dėkoju, man tai didelė garbė.
— Jūsų malonybe, — pašoko ir Brienė, — turiu užsidėti šarvus, prireiks tik akimirkos. Jums nedera būti be apsaugos.
Karalius Renlis nusišypsojo.
— Jeigu nesu saugus pačiame lordo Kasvelio pilies viduryje, su visa savo kariuomene aplinkui, tai vienas kalavijas nieko nepakeis… net jeigu tai jūsų kalavijas, Briene. Likite čia, puotaukite. Jeigu man jūsų prireiks, pakviesiu.
Jo žodžiai tą merginą sužeidė, regis, skaudžiau, negu visi rytą patirti smūgiai.
— Kaip įsakysite, jūsų malonybe.
Brienė atsisėdo nuleidusi akis. Paėmęs Ketliną už parankės, Renlis išėjo su ja iš menės. Jie pražingsniavo pro atsainiai išsidrėbusį sargybinį, kuris taip skubiai pašoko ir išsitempė, kad vos nepaleido iš rankų ieties. Renlis paplekšnojo tam kareiviui per petį ir tik nusijuokė.
— Čionai, miledi, — karalius parodė kelią pro nedideles dureles į laiptus, vedančius aukštyn, į bokštą.
— Gal kartais, — tarė karalius, jiems pradėjus kopti, — pas jūsų sūnų Riverane yra seras Baristanas Selmis?
— Ne, — sutriko Ketlina. — Nejaugi jis nebetarnauja Džofriui? Juk buvo karaliaus sargybos vadas.
Renlis papurtė galvą.
— Lanisteriai jam pareiškė, esą jis jau per senas, ir jo apsiaustą atidavė Skalikui. Man sakė, kad jis išvyko iš Karaliaus Uosto prisiekęs stoti tarnauti tikrajam karaliui. Tą apsiaustą, kurio šiandien paprašė Brienė, laikiau Selmiui vildamasis, kad jis pasiūlys man savo kalaviją. Bet Haigardene jis nepasirodė, tad maniau, gal kartais jis nukeliavo į Riveraną.
— Mes jo nematėme.
— Taip, jau senas, bet dar tvirtas vyras. Tikiuosi, kad jam nenutiko nieko bloga. Lanisteriai — didžiausi kvailiai. — Jiedu palypėjo kelis laiptelius tylėdami. — Tą naktį, kai mirė Robertas, jūsų vyrui pasiūliau šimtą kalavijų ir paraginau perimti Džofrį savo globon. Jeigu būtų paklausęs, dabar būtų regentas ir man nereikėtų reikalauti sau sosto.
— Nedas jūsų pasiūlymo nepriėmė. — Ketlinai šitai buvo savaime suprantama ir be pasakojimo.
— Jis buvo prisiekęs globoti Roberto vaikus, — tarė Renlis. — Vienam veikti man trūko jėgų, todėl, lordui Edardui nesutikus, nebeturėjau ko rinktis, privalėjau bėgti. Žinojau — jei pasilikčiau, ilgai gyventi man netektų, netrukus pasekčiau brolio pėdomis.
Jei būtum pasilikęs ir parėmęs Nedą, gal jis iki šiol būtų gyvas, karčiai pagalvojo Ketlina.
— Tikrai mėgau jūsų vyrą, miledi. Žinau, jis buvo ištikimas Roberto draugas… tačiau nieko neklausė ir niekam nesilenkdavo. Štai, noriu jums kai ką parodyti.
Jie jau užkopė iki viršaus. Renlis stumtelėjo medines duris, ir jie žengė ant stogo.
Neaukštą lordo Kasvelio pilį vargu ar tiko vadinti bokštu, tačiau aplinkui plytėjo lygumos, tad Ketlina galėjo apžvelgti apylinkes per daugelį mylių. Iš visų pusių aplink pilį liepsnojo laužai. Jie buvo užkloję žemę tarsi nukritusios žvaigždės ir tokie pat begaliniai kaip žvaigždės danguje.
— Skaičiuokite juos, miledi, jei norite, — tyliai tarė Renlis. — Rytuose sužibus aušrai, dar nebūsite baigusi. Kažin kiek laužų šiąnakt dega aplink Riveraną?
Ketlinos ausis pasiekė vos girdimi muzikos garsai, sklindantys į nakties tamsą iš Didžiosios menės. Žvaigždžių skaičiuoti ji nedrįso.
— Girdėjau, jūsų sūnus įveikė Sąsmauką su dvidešimčia tūkstančių kalavijų, — vėl prabilo Renlis. — Dabar, kai prisidėjo Trišakio lordai, jo kariuomenė galbūt siekia keturiasdešimt tūkstančių.
Ne, pagalvojo ji, tiek nė iš tolo nėra, dalis žuvo mūšiuose, kitus atitraukė derlius.
— Čia turiu dvigubai daugiau, — toliau kalbėjo Renlis, — ir tai dar ne visos mano pajėgos. Meisas Tairelis likęs Haigardene su dešimčia tūkstančių, stiprią įgulą turiu Vėtrų Gūžtoje, o netrukus prie manęs prisidės ir Dorno žmonės su visa savo galia. Ir dar nepamirškite mano brolio Stanio, kuris valdo Drakono Uolą ir Siaurosios jūros lordus.
— Man regis, tai jūs Stanį pamirštate, — tarė Ketlina griežčiau, negu norėjo.
— Turite galvoje jo pretenzijas? — Renlis nusijuokė. — Miledi, kalbėkime atvirai. Stanis būtų siaubingas karalius. Tiesą sakant, jis juo ir netaps. Žmonės Stanį gerbia, net jo bijo, bet labai jau nedaug kas jį kada nors yra mylėjęs.
— Vis dėlto jis — jūsų vyresnysis brolis. Jeigu manome, kad vienas judviejų turi teisę į Geležinį sostą, tai bus lordas Stanis.
— Sakykite, — gūžtelėjo pečiais Renlis, — kokią teisę į Geležinį sostą kada nors turėjo mano brolis Robertas? — Ir nelaukdamas atsakymo tarė: — Ak, taip, kalbėta apie kraujo ryšius tarp Barateonų ir Targarienų, apie santuokas prieš šimtus metų, apie antruosius sūnus ir vyresniąsias dukteris. Visa tai niekam, išskyrus meisterius, nerūpi. Sostą Robertas iškovojo savo karo kūju, — jis mostelėjo ranka per apylinkes nuo vieno krašto iki kito. — Ką gi, štai mano teisė, nė kiek ne prastesnė negu Roberto kadaise. Jeigu jūsų sūnus parems mane, kaip kad jo tėvas rėmė Robertą, jis įsitikins, kad iš tiesų esu dosnus. Mielai patvirtinsiu jam visas žemes, titulus ir garbės vardus. Galės ir toliau valdyti Vinterfelą. Galės, jei norės, net vadintis Šiaurės karalium, svarbiausia, kad nusilenktų man ir prisiektų man ištikimybę kaip aukščiausiam valdovui. „Karalius“ — tai tik žodis, bet ištikimybė, tarnyba valdovui — šitai privalau iš jo gauti.
— O jeigu jis nenorės šito duoti, milorde?
— Miledi, aš būsiu karaliumi ir skaldyti karalystės neketinu. Aiškiau turbūt pasakyti neįmanoma. Prieš tris šimtus metų karalius Starkas, pamatęs, kad nugalėti vilties nėra, nusilenkė Eigonui Drakonui. Tai buvo išmintingas žingsnis. Toks pat išmintingas privalo būti ir jūsų sūnus. Kai jis prisidės prie manęs, šitas karas bus iš esmės baigtas. Mes… — Staiga kažkas patraukė Renlio dėmesį ir jis nutilo. — Kas čia dabar?