Džeržgiančios grandinės reiškė, kad kyla vartų grotos. Žemai apačioje po jų smaigais į kiemą įpuolė raitelis sparnuotu šalmu ant gerokai putoto arklio.
— Pakvieskite karalių! — riktelėjo jis.
Renlis pasilenkė pro šaudymo angą.
— Aš čia, sere.
— Jūsų malonybe, — raitelis pavarė žirgą arčiau. — Atjojau kaip įmanydamas greičiau. Iš Vėtrų Gūžtos. Mes apgulti, jūsų malonybe, seras Kortnėjus ginasi, bet…
— Bet juk tai neįmanoma. Jeigu lordas Taivinas būtų pajudėjęs iš Harenholo, aš jau būčiau žinojęs.
— Ten ne Lanisteriai, valdove. Prie jūsų vartų — lordas Stanis. Karalius Stanis, kaip jis dabar pats save vadina.
Jonas
Įkypi lietaus lašai čaižė Jonui veidą, kai jis, bakstelėjęs pentinais žirgui, nujojo per ištvinusį upelį. Šalia jo lordas vadas Mormontas, sau panosėje keikdamas orą, vis mėgino geriau prisidengti gobtuvu. Jo varnas tupėjo jam ant peties pasišiaušęs, toks pat permirkęs ir paniuręs kaip ir Senasis Lokys. Griebęs šlapius lapus, vėjo gūsis sūkuriu pakėlė juos plasnoti aplinkui tarsi negyvų paukščių būrį. Užkerėtas miškas, liūdnai pagalvojo Jonas. Nuskendęs miškas, ko gero, bus panašiau.
Jonas vylėsi, kad Semas kolonos gale pajėgia išsilaikyti balne. Net ir geru oru jis buvo nekoks jojikas, bet per šešias lietingas dienas žemė tapo klastinga, visur slūgsojo purvynai, o toje tyrėje slėpėsi akmenys. Papūtus vėjui, lašai kirto tiesiai į akis. Nuo Sienos vanduo tikriausiai plūsta į pietus, tirpstantis ledas maišosi su šiltu lietumi ir teka į upes ir upokšnius. Pipas su Rupūžium, ko gero, sėdi prie ugnies bendrajame kambaryje ir prieš vakarienę geria karštą vyną. Jonas pavydėjo jiems. Šlapia jo drabužių vilna prilipusi prie kūno graužė odą, nepakenčiamai skaudėjo kaklą ir pečius nuo šarvų ir kalavijo svorio ir pykino vien pagalvojus apie sūdytą menkę, sūdytą jautieną ir kietą sūrį.
Priešakyje virpėdamas nuskambėjo medžioklės ragas, vos girdimas per nuolatinį lietaus barbenimą.
— Bakvelo ragas, — pareiškė Senasis Lokys. — Dievai mums maloningi, Krasteris vis dar ten.
Jo varnas plastelėjo dideliais sparnais, sukarkė: Grūdų! — ir vėl pasišiaušęs nutilo.
Jonas dažnai girdėjo juoduosius brolius pasakojant apie Krasterį ir jo pilį. Dabar pamatys ją savo akimis. Po septynių tuščių kaimų jie visi jau baiminosi rasią Krasterio buveinę tokią pat tuščią ir be gyvybės, kaip ir visur, bet, regis, kol kas šito patirti neteks. Gal Senasis Lokys ten pagaliau ką nors sužinos, galvojo Jonas. Šiaip ar taip, bent jau nelis ant galvos.
Torinas Smolvudas prisiekinėjo, kad Krasteris — Sargybos draugas, nesvarbu, kad apie jį sklinda įvairių kalbų.
— Nesiginčysiu, tas žmogus pusiau pamišęs, — sakė jis Senajam Lokiui, — bet kiekvienam taip atsitiktų, jei tektų praleisti visą gyvenimą šitame prakeiktame miške. Šiaip ar taip, jis niekada nė vieno žvalgo nenuvarė nuo savo namų židinio, o ir Menso Plėšiko jis nemėgsta. Iš jo turėtume sulaukti gero patarimo.
Na, jeigu sulauksime karšto maisto ir galimybės išsidžiovinti drabužius, jau būsiu laimingas. Daivenas sakė, esą Krasteris — brolžudys, melagis, prievartautojas ir bailys, ir dar užsiminė, kad jis palaiko ryšius su vergų pirkliais ir demonais.
— Ir net dar blogiau, — pridurdavo senasis girininkas, kaukšteldamas savo mediniais dantimis. — Patikėkit, nuo to žmogaus dvelkia šalčiu.
— Jonai, — paliepė lordas Mormontas, — jok atgal palei koloną ir įspėk visus. Primink karininkams, kad nenoriu turėti jokių bėdų dėl Krasterio žmonų. Vyrai privalo valdyti rankas ir kalbėti su tomis moterimis ne daugiau, negu būtina.
— Taip, milorde. — Jonas apgręžė arklį atgal, ton pusėn, iš kurios jie atkeliavo. Nors ir trumpam, bet buvo malonu nebejausti į veidą žeriamų lietaus lašų. Visi, pro kuriuos jis jojo, atrodė lyg verktų. Būrys judėjo miške nusitęsęs per pusę mylios.
Daiktus gabenančios gurguolės viduryje Jonas pamatė Semvelį Tarlį, susigūžusį balne po plačia nulėpusiais kraštais skrybėle. Semas jojo vienu arkliu, kuris vedė du kitus. Į narvų dangalus barbenantis lietus erzino varnus, jie karksėjo ir plakė sparnais.
— Gal ten jiems lapę įleidai? — šūktelėjo Jonas.
Semui kilstelėjus galvą, nuo jo skrybėlės kraštų plūstelėjo vanduo.
— Ei, Jonai, sveikas gyvas. Ne, varnams, kaip ir mums, tiesiog nepatinka lietus.
— Kaip laikaisi, Semai?
— Šlapiai, — išspaudė šypseną storulis. — Bet vis dar esu gyvas.
— Tai gerai. Krasterio pilis jau visai čia pat. Jeigu dievai bus maloningi, jis leis mums pernakvoti prie savo židinio.
— Paniurėlis Edas sako, — Semo balse skambėjo abejonė, — kad Krasteris — tikras laukinis. Ima į žmonas savo dukteris ir nepaiso jokių įstatymų, išskyrus tuos, kuriuos sugalvoja pats. O Daivenas pasakojo Grenui, esą jo gyslomis teka juodas kraujas. Jo motina buvusi tyržmogių moteris, kuri sugulė su mūsų žvalgu, taigi jis esąs merg… — staiga Semas suvokė, ką jau ketino ištarti.
— Mergvaikis, — juokdamasis užbaigė Jonas. — Gali taip sakyti, Semai. Jau esu girdėjęs tą žodį. — Jis spustelėjo pentinais savo nediduko tvirto žirgo šonus. — Man reikia susirasti serą Otiną. Būk atsargus su Krasterio moterimis, — tarsi Semvelį Tarlį šiuo atžvilgiu reikėtų tramdyti. — Pakalbėsime vėliau, kai įsikursime.
Jonas perdavė nurodymus serui Otinui Vitersui, kuris jojo su kolonos užnugarį saugančiais raiteliais. Neaukštas raukšlėto veido žmogelis maždaug to paties amžiaus, kaip ir Mormontas, seras Otinas visada atrodydavo pavargęs net ir Juodojoje pilyje, o dabar lietaus merkiamas visiškai susitraukė.
— Gera žinia, — atsakė jis. — Šita drėgmė mane jau persmelkė iki pat kaulų, o balnas nutrynė taip, kad nė sveikos vietos neliko.
Grįždamas atgal, Jonas atsiskyrė nuo būrio ir nukirto platų kampą per miško tankmę. Šlapios žalumos slopinami žmonių balsai, arklių prunkštimas nutolo, netrukus buvo girdėti tik vienodas lietaus šnarėjimas, lašams krintant ant medžių lapų, žievės, akmenų. Diena dar tik neseniai pasisuko vakarop, bet miške jau tvyrojo prieblanda. Jonas vingiavo tarp akmenų ir balų, pro didžiulius ąžuolus, pilkšvai žalius sargmedžius ir geležmedžius juoda žieve. Kai kur šakos taip susipindavo jam virš galvos, kad įkyrus lietaus barbenimas į galvą vienai kitai akimirkai nutildavo. Jodamas pro žaibo perskeltą kaštoną, apsivijusį baltomis laukinėmis rožėmis, jis išgirdo kažką šiurenant pakrūmėje.
— Vaiduokli, — šūktelėjo Jonas, — Vaiduokli, pas mane.
Bet iš tankumyno išlindo ne Vaiduoklis, o Daivenas ant pasišiaušusio pilko arkliuko. Paskui jį pasirodė raitas Grenas. Senasis Lokys abipus būrio kelio pasiuntė žvalgus stebėti apylinkių ir pranešti apie bet kokius priešus; vengdamas net ir menkiausio atsitiktinumo, jis juos siuntė poromis.
— Ak, tai tu, lorde Snou, — Daivenas nusišypsojo savo ąžuoline šypsena; jo dantys buvo išdrožti iš medžio ir prastai laikėsi. — Maniau, kad man su tuo berniuku jau reikės susikibti su vienu iš tų Kitų. Pametei savo vilką?
— Jis medžioja.
Vaiduoklis nemėgo eiti su visu būriu, tačiau toli nenuklysdavo. Apsistojus nakčiai, jis visada susirasdavo Joną prie lordo vado palapinės.
— Jau greičiau žvejoja, sakyčiau, kai šitaip šlapia, — atsiliepė Daivenas.