— Motina visada sakydavo, kad lietaus reikia geram derliui, — įsiterpė Grenas.
— Bus tau neblogas derlius, o kaipgi, tik pelėsių, — nusišaipė Daivenas. — Bet praverčia ir lietus, nebereikia praustis. — Jis sukaukšėjo mediniais dantimis.
— Bakvelas rado Krasterį, — pranešė jiems Jonas.
— O tai buvo pametęs? — sukikeno Daivenas. — Žiūrėkite, jūs, jauni eržilai, nešniukštinėkite aplink Krasterio moteris, girdit?
— Nori, kad jos visos tau liktų? — šyptelėjo Jonas.
Daivenas vėl sukaukšėjo dantimis.
— Gal ir noriu. Krasteris turi dešimtį pirštų ir vieną pimpalą, tai daugiau kaip iki vienuolikos ir nesuskaičiuoja. Vienos kitos ir nepasiges.
— O kiek žmonų jis turi, iš tikrųjų? — paklausė Grenas.
— Daugiau negu kada pats turėsi, brolau. Kita vertus, tai ne itin sunku, kai pats jas veisi. Štai ir tavo žvėris, Snou.
Aukštai iškėlęs uodegą, nuo lietaus smarkiai pašiaušęs kailį, Vaiduoklis jau žingsniavo šalia Jono žirgo. Bėgo taip tyliai, kad Jonas net nesusigaudė, iš kurios pusės jis atėjo. Greno arklys, pajutęs jo kvapą, šastelėjo į šoną; dar ir dabar, praėjus daugiau kaip metams, pamatę didvilkį arkliai baidėsi.
— Vaiduokli, paskui mane, — spustelėjęs pentinais, Jonas nušuoliavo į Krasterio pilį.
Jis, aišku, nesitikėjo kitapus Sienos rasti mūrinės pilies, bet įsivaizdavo ką nors panašaus į griovio juosiamą, statinių tvoros supamą kiemą su kalva viduryje, o ant jos — medinę pilaitę. Tačiau vietoj jos išvydo mėšlo kalną, kiaulidę, tuščią avių gardą ir belangį, iš molio drėbtą statinį, kurį buvo sunku pavadinti namu, — ilgą, žemą, paramstytą rąstais ir velėna dengtu stogu. Ta sodyba stovėjo ant menkutės, net į kalvą nepanašios aukštumėlės, ją supo žemių pylimas. Jo šlaitais žemyn pliaupė upeliukai, sutekantys į sraunią šiaurėn besisukančią vandens vagą; tų upeliukų išgraužti daug kur toje apsauginėje užtvaroje žiojėjo plyšiai.
Pietvakariuose Jonas rado atvirus vartus, abipus kurių ant aukštų karčių styrojo pamautos žvėrių kaukolės: vienoje pusėje — lokio, kitoje — kalnų avino. Ant lokio kaukolės, kaip pastebėjo į bendrą koloną įsiliedamas Jonas, dar kybojo mėsos skutai. Viduje Džarmano Bakvelo žvalgai ir Torino Smolvudo priešakinio būrio vyrai kalė kuolus ir lentas rišti arkliams, mėgino statyti palapines. Kiaulidėje aplink tris didžiules paršavedes zujo būrys paršelių. Netoliese maža mergaitė, visiškai nuoga, darže rovė morkas, o dvi moterys raišiojo paršą, ruošdamosi jį skersti. Tas gyvulys klaikiai žviegė beveik žmogišku balsu. Atsiliepdami Četo skalikai lojo it pašėlę, urzgė, kaukšėjo dantimis, nors Četas plūdo juos paskutiniais žodžiais, o jiems atsikirsti amsėdami mėgino pora Krasterio šunų. Išvydę Vaiduoklį, vieni šunys pabėgo, kiti puolė skalyti ir staugti. Didvilkis, kaip ir Jonas, nekreipė į juos dėmesio.
Na, trisdešimt mūsiškių gaus šilumos ir apdžius, pagalvojo Jonas, atidžiau pažvelgęs į namą. Gal net ir visi penkiasdešimt. Patalpa buvo aiškiai per maža apsistoti dviem šimtams vyrų, tad daugumai teks nakvoti kieme. O kur reikės juos sutalpinti? Pusę to kiemo lietus pavertė kulkšnis siekiančiomis balomis, kitur telkšojo klampynės. Laukė dar viena vargana naktis.
Lordas vadas savo arklį patikėjo Paniurėliui Edui. Jonui prijojus, šis krapštė purvą iš jo pasagų.
— Lordas Mormontas viduje, — pranešė Paniurėlis Edas. — Sakė, kad eitum pas jį. Vilką verčiau palik lauke, jis atrodo toks alkanas, kad suėstų vieną Krasterio vaikų. Na, tiesą sakant, aš ir pats tiek išalkęs, kad suvalgyčiau vieną Krasterio vaiką, jeigu tik jį patiektų karštą. Eik, aš sutvarkysiu tavo arklį. Jeigu viduje šilta ir sausa, man nepasakok, nes manęs tenai nekvietė.
Jis iškrapštė iš pasagos purvo gumulą, primenantį išmatas.
— Klausyk, ar čia ne šūdas? Gal kartais visa ta kalva — tai Krasterio šūdai?
— O ką, girdėjau, kad jis čia gyvena jau senokai, — nusišypsojo Jonas.
— Taigi, nepradžiuginai. Eik pas savo Senąjį Lokį.
— Vaiduokli, lauk manęs, — paliepė Jonas didvilkiui. Duris Krasterio būste atstojo dvi pakabintos elnio odos. Jis prasispraudė tarp jų, gaudamas pasilenkti, kad pralįstų po žema stakta. Pora tuzinų vyresniųjų žvalgų jau buvo viduje, jie stovėjo aplink ugniakurą plūktos aslos viduryje, o aplink jų batus jau rinkosi balutės. Patalpa dvokė suodžiais, mėšlu ir šlapiais šunimis. Oras buvo troškus nuo dūmų, tačiau kažkodėl drėgnas. Pro skylę stoge dūmams išeiti krito lietaus lašai. Visas namas buvo vienas kambarys, tik palei lubas buvo įrengta pastogė miegoti, į ją vedė dvejos palaikės kopėčios.
Jonas prisiminė, kaip jautėsi jiems išvykstant nuo Sienos: jaudinosi lyg mergaitė, bet troško patirti naujų paslapčių, išvysti čia pat už posūkio atsiveriančių stebuklų. Na štai, vieną stebuklą jau pamačiau, tarė jis sau dairydamasis po purviną prasmirdusią patalpą. Nuo aitrių dūmų ašarojo akys. Gaila, kad Pipas ir Rupūžius negali pamatyti, ko neteko.
Krasteris sėdėjo prie ugnies. Jis vienintelis turėjo krėslą. Net ir lordui vadui Mormontui su ant peties burbančiu varnu teko atsisėsti ant paprasto suolo. Toliau stovėjo Džarmanas Bakvelas, nuo jo šarvų ir blizgančios šlapios odos liemenės varvėjo vanduo; šalia — Torinas Smolvudas su sunkiu velionio sero Džeremio antkrūtiniu ir sabalo kailiukais apkraštuotu apsiaustu.
Krasteris, vilkintis avikailio švarką ir nušiurusį, iš kelių kailių susiūtą apsiaustą, nuo jų gerokai skyrėsi, bet ant vieno storo riešo mūvėjo sunkią metalinę apyrankę, lyg ir blizgančią auksu. Atrodė galingo stoto, nors senokai persiritęs į antrąją gyvenimo pusę, jau aiškiai bąlančia pilkų karčių kupeta. Jo veidas su plokščia nosimi ir žemyn nusvirusiais lūpų kampučiais atrodė žiaurus, be to, jis neturėjo vienos ausies. Tai štai koks tas tyržmogis. Jonas prisiminė senosios auklės pasakas apie šituos laukinius, kurie geria kraują iš žmonių kaukolių. Bet Krasteris gėrė skystą gelsvą alų iš nuskelto akmeninio puodelio. Gal buvo negirdėjęs tų pasakų.
— Bendžino Starko nemačiau trejus metus, — tuo metu kalbėjo jis Mormontui. — Kalbant atvirai, niekada jo ir nepasiilgau.
Tarp suolų zujo koks pustuzinis juodų šunyčių, vienas kitas paršelis, nudriskusiais elnių kailiais apsidangsčiusios moterys per rankas padavinėjo ragus su alumi, kurstė ugnį, į puodą pjaustė morkas ir svogūnus.
— Anais metais turėjo čia praeiti, — tarė Torinas Smolvudas. Jo koją priėjęs ėmė uostinėti šuo. Torinas paspyrė jį, ir tas nulėkė į šalį unkšdamas.
— Benas ieškojo sero Veimaro Roiso, kuris dingo su Garedu ir jaunuoju Vilu, — pridūrė lordas Mormontas.
— Taip, tuos tris prisimenu. Lordukas ne vyresnis už ana tuos šunyčius. Buvo per daug išdidus, nemiegojo po mano stogu, visas toks apsitaisęs sabalo kailiais, juodu plienu. Mano žmonos vis tiek žiūrėjo į jį akis išpūtusios lyg karvės, — jis pažvairavo į arčiausiai sėdinčią moterį. — Garedas sakė, kad vejasi plėšikus. O aš sakiau, kad su tokiu žaliu vadu geriau jau nepasivytų. Garedas kaip varna buvo ne toks jau prastas. Ausų turėjo dar mažiau už mane. Nušalo, kaip ir aš, — Krasteris nusikvatojo. — Dabar, girdėjau, neteko ir galvos. Ir ją nušalo?
Jonas prisiminė, kaip ant balto sniego ištryško raudonas kraujas ir kaip Teonas Greidžojus paspyrė negyvo žmogaus galvą. Tas vyras pabėgo iš Sargybos. Grįžtant į Vinterfelą, Jonas su Robu lenktyniavo ir rado sniege šešis didvilkiukus. Tai buvo prieš tūkstantį metų.