— Kur seras Veimaras iškeliavo iš čia?
Krasteris gūžtelėjo pečiais.
— Tai jau tikrai turiu svarbesnių reikalų, negu rūpintis, kur jūsų varnos vaikšto. — Jis sriūbtelėjo alaus ir pastūmė puodelį šalin. — Jau senokai neragavau gero vyno iš pietų. Išlenkčiau to vynelio mielai. Ir dar naujo kirvio man reikia, senasis nieko nebekerta. Man taip netinka, turiu gi moteris ginti. — Jis metė žvilgsnį į aplinkui besidarbuojančias žmonas.
— Jūsų čia mažai, jokių kaimynų, — tarė Mormontas. — Jeigu norėtum, skirčiau vyrų, kad palydėtų jus į pietus prie Sienos.
Varnui tas žodis, regis, patiko.
— Sienos, — karktelėjo jis išskleisdamas juodus sparnus Mormontui už galvos lyg aukštą apykaklę.
Krasteris niauriai šyptelėjo parodydamas pilną burną rudų aplūžusių dantų.
— Ir kažin ką ten mes veiksime — patarnausime jums per vakarienę? Čia esame laisvi žmonės. Krasteris niekam netarnauja.
— Ateina prasti laikai gyventi vienam tyruose. Šalti kyla vėjai.
— Tegu sau kyla. Aš giliai šaknis įleidęs, — Krasteris stvėrė praeinančią moterį už riešo. — Pasakyk jam, žmonele. Pasakyk lordui Varnai, kaip mums čia gera.
Moteris lyžtelėjo plonas lūpas.
— Čia mūsų namai. Krasteris saugo mus. Geriau mirti laisvėje, negu gyventi ir būti vergu.
— Vergu, — karktelėjo varnas.
Mormontas palinko į priekį.
— Visi kaimai, kuriuos praėjome, apleisti. Jūs — pirmieji gyvi žmonės, kuriuos pamatėme nuo tada, kai palikome Sieną. Visi dingę… gal negyvi, pabėgę, gal išvesti, nežinau. Nelikę jokių gyvulių. Nieko. Anksčiau radome du Beno Starko žvalgus vos už kelių mylių nuo Sienos. Buvo pabalusiais veidais, atšalę, juodomis rankomis ir kojomis, žaizdoti, bet žaizdos nekraujavo. Tačiau kai pargabenome juos atgal į Juodąją pilį, naktį jie prisikėlė ir ėmė žudyti. Vienas nudėjo serą Džeremį Raikerį, kitas atėjo manęs, taigi sprendžiu, kad jie atsiminė šį tą iš savo gyvenimo, bet žmogiško gailestingumo nebeturėjo.
Moteris liko stovėti išsižiojusi, jos burna priminė rausvą drėgną olą, bet Krasteris tik prunkštelėjo.
— Čia tokių bėdų neturime… ir būsiu dėkingas, jeigu po mano stogu tokių baisybių nepasakosi. Esu dievotas vyras ir dievai mane saugo. Jei pasirodytų kokios šmėklos, mokėsiu jas sugrūsti atgal į kapus. Nors naujas aštrus kirvis praverstų. — Pliaukštelėjęs per šlaunį, jis paleido žmoną ir pavymui šūktelėjo: — Nešk dar alaus ir pasiskubink.
— Negyvėliai nekamuoja, — tarė Džarmanas Bakvelas, — o kaip gyvieji, milorde? Kaip jūsų karalius?
— Karalius! — klyktelėjo Mormonto varnas. — Karalius, karalius, karalius.
— Tas Mensas Plėšikas? — Krasteris nusispjovė į ugnį. — Karalius — už Sienos. Kam laisviems žmonėms karalius? — jis šnairai pažvelgė į Mormontą. — Galėčiau nemažai papasakoti apie tą Plėšiką ir jo darbus, jei turėčiau ūpo. Tie tušti kaimai — irgi jo darbas. Ir šitą namą būtumėt radę tuščią, jeigu būčiau iš tų, kurie jo klauso. Siunčia jis pas mane žmogų, sako, aš turįs palikti savą būstą ir eiti voliotis jam prie kojų. Tą žmogų išsiunčiau atgal, bet jo liežuvį pasilikau sau. Ana jis ten prikaltas prie sienos, — mostelėjo jis ranka. — Gal net galėčiau papasakoti, kur ieškoti to Menso Plėšiko. Jei tik turėčiau ūpo, — vėl švystelėjo ruda šypsena. — Bet tam dar turėsime laiko. Man regis, norėsite nakvoti po mano stogu ir suvalgyti mano paršus visus iki vieno.
— Stogu virš galvos tikrai džiaugtumės, milorde, — atsiliepė Mormontas. — Kelias buvo nelengvas ir labai jau šlapias.
— Tada galite pasisvečiuoti vieną naktį. Ne ilgiau, ne taip jau aš jus, varnas, mėgstu. Pastogė bus tik man ir maniškėms, užtat visos šitos grindys — jūsų. Mėsos ir alaus turiu dvidešimčiai, ne daugiau. Likusioms juodoms jūsų varnoms teks lesti savo grūdus.
— Savų atsargų turime pakankamai, milorde, — tarė Senasis Lokys. — Mielai su jumis pasidalysime ir maistu, ir vynu.
Krasteris atgalia plaukuota ranka nusišluostė burną.
— Paragausiu jūsų vyno, lorde Varna, tikrai paragausiu. Ir dar vienas dalykas. Jei kuris jūsiškis kiš ranką prie mano žmonų, liks be tos rankos.
— Jūsų stogas, jūsų taisyklės, — tarė Torinas Smolvudas, o lordas Mormontas šaltai linktelėjo, nors labai patenkintas neatrodė.
— Vadinasi, sutarta, — nenorom patvirtindamas burbtelėjo Krasteris. — Turit žmogų, kad galėtų nupiešti žemėlapį?
— Semas Tarlis nupieš, — žengė priekin Jonas. — Semas mėgsta žemėlapius.
Mormontas davė jam ženklą prieiti arčiau.
— Atsiųsk jį čionai, kai bus pavalgęs. Tegu atsineša plunksną ir pergamento. Ir dar surask Toletą. Liepk jam atnešti mano kirvį. Tai bus svečio dovana mūsų šeimininkui.
— Kas gi šitas toks? — paklausė Krasteris, dar Jonui neišėjus. — Panašus į Starką.
— Mano padėjėjas ir ginklanešys, Jonas Snou.
— Tai, matyt, mergvaikis? — Krasteris nužvelgė Joną nuo galvos iki kojų. — Jei vyras užsimano sugulti su moterimi, turbūt reikėtų imti ją į žmonas. Bent jau aš taip darau. — Jis mostelėjo Jonui lyg vydamas šalin. — Gerai, bėk ir daryk, kas liepta, mergvaiki, tik žiūrėk, kad kirvis būtų geras ir aštrus, prasto plieno man nereikia.
Jonas Snou šaltai nusilenkė ir išėjo. Tarpduryje, ties elnių odomis, vos ne kaktomuša susidūrė su vidun žengiančiu seru Otinu Vitersu. Lauke lietus atrodė šiek tiek aprimęs. Kieme visur buvo pridygę palapinių. Jos bolavo ir toliau, po medžiais.
Paniurėlis Edas šėrė arklius.
— Kirvį — tyržmogiui? Žinoma, kodėl gi ne. — Jis ištraukė Mormonto ginklą, trumpakotį kovos kirvį auksu raižytais juodais ašmenimis. — Juk jis grąžins jį, prisiekiu. Suvarys Senajam Lokiui į kiaušą ir bus grąžinęs. Tai gal atiduokime jam visus mūsų kirvius? Ir dar kalavijus pridėkime? Man bjauru, kaip jie tarška barška važiuojant. Be jų keliautume greičiau — tiesiai prie pragaro vartų. Kažin ar pragare lyja? Gal geriau Krasteriui vietoj kirvio padovanoti gerą skrybėlę?
Jonas šyptelėjo:
— Jis nori kirvio. Ir dar vyno.
— Aha, Senasis Lokys gudrus. Jei kaip reikiant, smarkiai tą tyržmogį nugirdysime, gal tada, susiruošęs tuo kirviu mus galabyti, nukirs tik ausį. Ausys juk dvi, o galva tik viena.
— Smolvudas sako, kad Krasteris — Sargybos draugas.
— Ar žinai, kuo skiriasi tyržmogis, draugaujantis su Sargyba, nuo šiaip tyržmogio? — pasidomėjo niūrusis ginklanešys. — Šiaip priešai palieka mūsų lavonus varnoms ir vilkams. Draugai užkasa taip, kad niekas nerastų. Įdomu, kiek laiko tas lokys prikaltas ten virš vartų ir ką Krasteris čia veikė, kol mes ūkaudami atžygiavome? — Edas abejodamas žiūrėjo į kirvį, o jo ilgu veidu riedėjo lietaus lašai. — Ar ten, viduje, sausa?
— Sausiau negu čia.
— Jei įsitaisyčiau ten patūnoti kur nors toliau nuo ugnies, gal jie iki ryto manęs ir nepastebėtų. Aišku, tuos po stogu jis nudės pirmus, tačiau bent jau mirsime sausi.
Jonas neištvėrė nenusijuokęs:
— Krasteris vienas. Mūsų — du šimtai. Vargu ar jis ką nors žudys.
— Pakėlei man nuotaiką, — kuo niūriausiu balsu atsiliepė Edas. — Beje, geras aštrus kirvis — tikrai puikus dalykas. Labai nenorėčiau būti nužudytas kuoka. Kartą mačiau, kaip žmogus gavo kuoka į kaktą. Ant odos visai menkas įdrėskimas, o galva virto koše, išpampo lyg moliūgas, tik tamsiai raudonas. Buvo dailus vyras, bet mirė bjauriai. Gerai, kad nedovanojame jiems kuokų. — Ir Edas nužingsniavo tolyn purtydamas galvą, nuo permirkusio apsiausto barstydamas lietaus lašus.