Jonas pirma pabaigė šerti arklius, tik paskui prisiminė, kad pats dar be vakarienės. Jis kaip tik svarstė, kur rasti Semą, kai pasigirdo baimingas riksmas:
— Vilkas!
Jonas kiek įkabindamas, sunkiai plėšdamas iš klampynės batus, nulėkė aplink namą to balso pusėn. Viena iš Krasterio moterų stovėjo nugara prisispaudusi prie purvu aptaškytos namo sienos.
— Šalin iš čia, — rėkė ji Vaiduokliui. — Sakau tau, eik šalin!
Didvilkis dantyse laikė triušį, o antras, negyvas ir kruvinas, gulėjo prieš jį ant žemės.
— Milorde, pasiimkite jį, — puolė ji maldauti išvydusi Joną.
— Jis jūsų nelies.
Jonas tučtuojau suprato, kas įvyko: šlapioje žolėje, nuvirtęs ant šono, gulėjo narvelis sulaužytais skersiniais.
— Jis tikriausiai alkanas. Mums pasitaikė labai nedaug žvėrių.
Jonas švilptelėjo. Didvilkis greitai sušlamštė triušį, dantimis kriaukšėdamas smulkius kauliukus, ir nutipeno pas jį.
Moteris neramiai žvelgė į juos abu. Buvo jaunesnė, negu jam pasirodė iš pradžių. Penkiolikos ar šešiolikos metų, pagalvojo Jonas, tamsūs plaukai nuo krintančio lietaus sulipę aplink liesą veidą, basos kojos iki kulkšnių purvinos. Jos kūnas po susiūtomis odomis liudijo ankstyvą nėštumą.
— Jūs tikriausiai viena Krasterio dukterų? — paklausė jis.
— Dabar jau žmona, — ji uždėjo ranką sau ant pilvo. Traukdamasi šonu toliau nuo vilko, ji nusiminusi suklupo prie sulaužyto narvelio. — Norėjau užsiveisti jų, šitų triušių. Avių taigi nebeliko.
— Sargyba už juos atsilygins. — Jonas savų pinigų neturėjo, kitaip tuoj pat būtų jai pasiūlęs, nors iškart suabejojo, kokia jai būtų nauda iš kelių variokų ar net sidabrinio čia, už Sienos. — Rytoj pakalbėsiu apie tai su lordu Mormontu.
Mergina nusišluostė rankas į sijonus.
— Milorde…
— Aš ne lordas.
Tačiau aplinkui jau stovėjo vyrai, kuriuos patraukė moters klyksmas ir virstančio triušių narvo sukeltas triukšmas.
— Netikėk juo, mergele, — šūktelėjo Larkas Seserinis, bjauraus ir vaidingo būdo žvalgas. — Tai pats lordas Snou.
— Vinterfelo mergvaikis ir karalių brolis, — tyčiojosi Četas, palikęs savo šunis ir atbėgęs žiūrėti, koks čia sujudimas.
— Mergaite, tas vilkas godžiai į tave žiūri, ‒ nesiliovė Larkas. — Gal kartais jį masina tas skanus kąsnelis tavo pilve.
Jonui tai neatrodė juokinga.
— Kam tu ją gąsdini?
— Čia greičiau įspėjimas. — Četo šypsena buvo tokia pat atgrasi, kaip beveik visą jo veidą nusėjusios votys.
— Mums nevalia su jumis kalbėti, — staiga susigriebė mergina.
— Palaukite, — šūktelėjo Jonas, bet nebespėjo. Ji davė į kojas ir dingo.
Larkas jau taikėsi stverti antrąjį triušį, bet Vaiduoklis buvo greitesnis. Jis iššiepė dantis, Seserinis išsigandęs paslydo ir šleptelėjo savo kaulėtu užpakaliu į purvą. Aplinkui visi nusikvatojo. Įsikandęs triušį į dantis, didvilkis nunešė grobį Jonui.
— Visiškai be reikalo gąsdinote tą mergaitę, — pasakė jis jiems.
— Nedrįsk mūsų mokyti, kekšvaiki. — Četas širdo ant Jono dėl prarastų patogių pareigų prie meisterio Eimono šono; tiesą sakant, tuo atžvilgiu jis buvo teisus. Jeigu Jonas nebūtų užsiminęs Eimonui apie Semą Tarlį, Četas iki šiol būtų prižiūrėjęs aklą senį, o ne gaują nirtulingų medžioklinių šunų. — Gal ir esi lordo vado numylėtinis, bet ne lordas vadas. Ir nebūtum toks drąsus kalbėti, jeigu šalia nesitrintų ta tavo pabaisa.
— Kol esame už Sienos, su broliu nesikausiu, — atsakė Jonas kur kas ramiau, negu jautėsi iš tiesų.
Larkas iš purvo pasikėlė ant vieno kelio.
— Četai, jis tavęs bijo. Seseryse žinome, kaip reikia vadinti tokius kaip jis.
— Žinau, ką kaip reikia vadinti. Patausok kvapą.
Jonas nuėjo, Vaiduoklis žingsniavo greta jo. Kai pasiekė vartus, lietus jau buvo beveik liovęsis, bet dar dulksnojo. Greitai viską apgaubs sutemos, ateis dar viena juoda, šlapia, slogi naktis. Debesys slėps mėnulį, žvaigždes ir Mormonto Deglą, miške taps tamsu nors į akį durk. Net keli žingsniai į šoną nusišlapinti bus nuotykis, nors ir ne toks, kaip kadaise vaizdavosi Jonas Snou.
Toliau po medžiais žvalgai rado užtektinai samanų ir sausų pagaliukų, iš kurių po įkypu uolos šlaitu užkūrė laužą. Kiti pasistatė palapines ar įsirengė paprasčiausias stogines, ant žemai nulinkusių šakų užmetę savo apsiaustus. Milžinas įsispraudė į sauso ąžuolo drevę.
— Kaip tau patinka mano pilis, lorde Snou?
— Atrodo jaukiai. Gal žinai, kur Semas?
— Eik tiesiai, kaip ir ėjai. Jeigu prieisi sero Otino palapinę, vadinasi, atsidūrei per daug toli, — nusišypsojo Milžinas. — Nebent Semas irgi bus kokį medį susiradęs. Tik jau neprastas turėtų būti tas medis.
Galų gale Semą aptiko ne kas kitas, o Vaiduoklis. Didvilkis šovė pirmyn tarsi strėlė iš arbaleto. Po nedideliu uolos kyšuliu, šiek tiek saugančiu nuo lietaus, Semas lesino varnus. Jam vaikštant, jo batai žliugsėjo.
— Mano kojos visiškai peršlapusios, — pripažino jis varganu balsu. — Lipdamas nuo arklio, pataikiau į duobę ir prasmegau iki kelių.
— Nusiauk batus ir džiovinkis kojines. Tuoj rasiu sausų malkų. Jeigu po uola žemė neįmirkusi, gal pavyks užkurti ugnį, — Jonas parodė Semui triušį. — O tada puotausime.
— Neisi į salę patarnauti lordui Mormontui?
— Ne, užtat tu eisi. Senasis Lokys nori, kad nupieštum jam žemėlapį. Krasteris sako parodysiąs, kur rasti Mensą Plėšiką.
— Štai kaip. — Semas, regis, netroško susitikti su Krasteriu, jo neviliojo net ugnis ir šiluma.
— Tačiau jis sakė, kad pirma pavalgytum. Išsidžiovink kojas.
Jonas ėmėsi ieškoti prakurų — pakapstęs po sausuoliais, nužėręs storą sluoksnį šlapių spyglių, rado sausesnių šakelių, kurios turėjo degti geriau. Net ir šitaip prireikė vos ne visos amžinybės, kol pavyko įžiebti šiokią tokią liepsną. Jis pakabino savo apsiaustą ant uolos kyšulio, kad lietus nesiektų jo dūmijančio lauželio, taip atitverdamas nuo kitų mažą jaukų kamputį.
Tada atsiklaupęs nudyrė triušiui kailį, o Semas nusitraukė batus.
— Tikriausiai man tarp kojų pirštų jau želia samanos, — liūdnai pareiškė jis, judindamas tuos pirštus. — Triušis — tai puiku. Tiesą sakant, manęs jau negąsdina nei kraujas, nei visa kita, — čia Semas nusigręžė. — Na, gal tik truputį…
Jonas pervėrė triušį vytele, iš abiejų laužo pusių padėjo po akmenį ir ant jų rūpestingai įtaisė jų vakarienę. Triušis buvo liesas, bet kepant pasklido karališki kvapai. Kiti žvalgai dairėsi į juos su pavydu. Net ir Vaiduoklis pakėlė alkanas akis, kuriose sumirgėjo raudoni liepsnos atšvaitai, ir uosdamas pakrutino nosį.
— Savąjį jau suėdei, — priminė jam Jonas.
— Krasteris tikrai toks laukinis, kaip kalba žvalgai? — paklausė Semas. Triušis dar būtų galėjęs šiek tiek pakepti, bet skonis buvo nuostabus. — Kaip atrodo jo pilis?
— Mėšlo krūva su stogu ir ugniakuru. — Ir Jonas papasakojo, ką matęs ir girdėjęs Krasterio namuose.
Jam baigus, lauke jau buvo visiškai tamsu, o Semas laižėsi pirštus.
— Skanu, bet dabar norėčiau avino kulšies. Visos šlaunies sau vienam, gausiai sulaistytos medaus, mėtų ir gvazdikėlių padažu. Gal matei ten avių?
— Mačiau avių gardą, bet be avių.
— Kaip jis išmaitina savo vyrus?
— Nemačiau ten jokių vyrų. Tik Krasteris ir jo moterys, dar keletas mažų mergaičių. Stebiuosi, kaip jis išsilaiko savo sodyboje. Ji niekuo neapsaugota, tik žemių pylimu. Bet gal jau eik tenai ir piešk tą žemėlapį. Rasi kelią?