— Jei kur nors neįklimpsiu. — Semas šiaip ne taip užsitraukė batus, susirado plunksną, pergamento ir žengė į tamsą, lietui barbenant į jo apsiaustą ir nulėpusią skrybėlę.
Vaiduoklis, pasidėjęs galvą ant letenų, užmigo prie laužo. Dėkingas už šilumą, Jonas išsitiesė šalia jo. Buvo drėgna ir šalta, bet šiek tiek geriau negu anksčiau. Gal šiąnakt Senasis Lokys sužinos tai, kas nuves mus pas dėdę Bendžiną.
Pabudęs jis išvydo, kaip šaltame ryto ore jo iškvepiamas oras virsta garu. Pasijudinus suskaudo visus kaulus. Vaiduoklio nebuvo, iš laužo liko tik žarijos. Jonas ištiesė ranką, norėdamas į šalį patraukti vakar ant uolos kyšulio pakabintą apsiaustą, bet šis buvo sušalęs į ragą. Tada iššliaužė po jo apačia ir atsistojo. Miškas aplink buvo krištolinis.
Ant lapų, šakelių, akmenų blausiai žiburiavo rausvi aušros spinduliukai. Menkiausias žolės stiebelis atrodė išraižytas iš smaragdo, o kiekvienas vandens lašelis tviskėjo lyg deimantas. Ir gėles, ir grybus dengė stiklo luobas. Net ir purvinos balutės buvo pasipuošusios šviesiai rusva blizgančia plutele. Pro žibančią lapiją juodavo kitų brolių palapinės, padengtos plonu ledo sluoksniu.
Vis dėlto už Sienos yra stebuklų. Jonas pasijuto galvojąs apie seseris, gal todėl, kad šiąnakt jas sapnavo. Sansa sakytų, kad tai burtai, ir apstulbusi žvelgtų ašarų pilnomis akimis, o Arija lakstytų kvatodama ir šūkaudama, stengdamasi viską tuoj pat paliesti.
— Lorde Snou? — staiga šalia pasigirdo balsas. Tylus ir silpnas. Jonas atsigręžė.
Ant uolos, po kuria jis buvo prisiglaudęs per naktį, susirietusi tupėjo ta pati triušių augintoja, susisupusi į juodą apsiaustą, tokį platų, kad atrodė jame paskendusi. Semo apsiaustas, iš karto susigaudė Jonas. Kodėl ji vilki Semo apsiaustą?
— Storulis man sakė, kad rasiu jus čia, — tarė mergina.
— Triušį mes suvalgėme, jeigu jūs dėl to, — šitaip prisipažinęs pasijuto kvailai kaltas.
— Senasis lordas Varna, tas, kur su kalbančiu paukščiu, davė Krasteriui arbaletą, vertesnį už šimtą triušių, — ji susidėjo rankas ant truputį atsikišusio pilvo. — Milorde, ar tai tiesa? Jūs — karaliaus brolis?
— Pusiau, — neginčijo Jonas. — Aš — Nedo Starko pavainikis. Mano brolis Robas — Šiaurės karalius. Ko čia atėjai?
— Storulis, tas Semas, liepė jus susirasti. Davė savo apsiaustą, kad niekam nekrisčiau į akis.
— O Krasteris ant tavęs neužpyks?
— Tėvas vakar labai jau daug vyno išgėrė su lordu Varna. Dabar miegos beveik visą dieną. — Jos alsavimas šalo ore mažais virpančiais debesėliais. — Sako, karalius rūpinasi teisingumu ir globoja silpnuosius.
Ji pamėgino nulipti nuo uolos, bet akmenys buvo apledėję, ir ji tuoj pat paslydo. Jonas spėjo pagauti ją krintančią ir padėjo nusikeberioti apačion. Mergina suklupo ant įšalusios žemės.
— Milorde, maldauju…
— Nieko nemaldauk. Grįžk į savo namus, tau nevalia čia būti. Mums liepta nekalbėti su Krasterio moterimis.
— Milorde, jums ir nereikia su manimi kalbėti. Tik iškeliaudamas pasiimkite mane su savimi, daugiau nieko neprašau.
Ji daugiau nieko neprašo, pagalvojo Jonas. Tarsi tai nieko nereikštų.
— Aš… aš, jei norite, galiu būti jūsų žmona. Mano tėvas… jis dabar turi devyniolika, jei bus viena mažiau, jis nė nepastebės.
— Juodieji broliai yra prisiekę niekada neturėti žmonos, negi nežinai? Be to, esame tavo tėvo svečiai.
— Jūs — ne svečias, — atšovė mergina. — Aš mačiau. Nevalgėte prie jo stalo ir nenakvojote prie jo ugnies. Vadinasi, jo svečiu netapote ir niekuo neįsipareigojote. Aš dėl kūdikio noriu iškeliauti.
— Net nežinau, kuo esi vardu?
— Pina — taip jis mane pavadino. Kaip gėlę — žinote, pinavija.
— Gražus vardas. — Jonas prisiminė, kaip Sansa jį kartą mokė, ką sakyti, jeigu ledi pasako jam savo vardą. Padėti tai merginai jis negalėjo, bet gal ją šiek tiek paguos malonūs žodžiai. — Ar tu Krasterio bijai, Pina?
— Dėl kūdikio bijau, ne dėl savęs. Jeigu gimtų mergaitė, dar nieko bloga, ji paūgės, ir Krasteris ją ves. Tačiau Nela sako, kad bus berniukas, o ji pagimdžiusi šešis ir gerai šituos reikalus išmano. Berniukus jis atiduoda dievams. Kai tik ateina baltasis šaltis, jis ir atiduoda. Pastaruoju metu dažniau ateina. Todėl ėmė duoti jiems avis, nors pats avieną mėgsta. Bet dabar ir avių nebeliko. Toliau bus šunų eilė, kol… — Ji nuleido akis ir paglostė sau pilvą.
— Kokiems dievams? — Jonui atėjo į galvą, kad Krasterio buveinėje nematė nė vieno berniuko, nebuvo ten ir kitų vyrų, išskyrus patį Krasterį.
— Šaltiesiems, — tarė ji. — Kurie ateina naktį. Baltiesiems šešėliams.
Staiga Jonas pasijuto vėl atsidūręs lordo vado bokšte. Nukirstoji ranka kabarojosi jo blauzda aukštyn, o kai kalavijo smaigaliu ją numetė, gulėjo raitydamasi ir gniaužydama pirštus. Negyvėlis pašoko švytėdamas žydromis akimis sukapotame ir ištinusiame veide. Iš didžiulės žaizdos pilve išvirtę kybojo viduriai, tačiau kraujas nebėgo.
— Kokios spalvos jų akys? — paklausė Jonas merginos.
— Žydros. Ryškios tarsi žydros žvaigždės ir tokios pat šaltos.
Ji matė juos, suprato Jonas. Krasteris melavo.
— Ar pasiimsite mane? Bent iki Sienos…
— Mes keliaujame į kitą pusę. Į šiaurę, paskui Mensą Plėšiką ir tuos Kitus, šituos baltus šešėlius ir jų šmėklas. Mes ieškome jų, Pina. Tavo kūdikiui su mumis nebūtų saugu.
Baimė aiškiai atsispindėjo jos veide.
— Juk jūs grįšite atgal. Baigę kariauti vėl keliausite pro čia.
— Galbūt. — Jei kas iš mūsų liks gyvas. — Tai sprendžia tik Senasis Lokys, tas, kurį vadini lordu Varna. Aš — tik jo ginklanešys ir nesirenku kelio, kuriuo man joti.
— Taip, žinoma, — ištarė ji visiškai prislėgta. — Atsiprašau, kad sutrukdžiau, milorde. Tik maniau… sako, karalius rūpinasi žmonėmis, saugo juos, tai galvojau… — Ir nubėgo nusiminusi, plevėsuodama Semo apsiaustu tarsi didžiuliais juodais sparnais.
Jonas žvelgė jai pavymui. Trapus ryto grožis jau nebedžiugino. Teprasmenga ji, suirzęs pagalvojo, ir teprasmenga Semas du kartus, kad atsiuntė ją pas mane. Kaip, jo manymu, galėčiau jai padėti? Atėjome čionai kautis su tyržmogiais, o ne jų gelbėti.
Iš savo migių žiovaudami ir rąžydamiesi jau ropojo kiti vyrai. Burtai išblėso, tviskantys ledukai tekančios saulės šviesoje virto paprasčiausiais rasos lašeliais. Kažkas užkūrė ugnį, pro medžius atvinguriavo dūmų ir rūkyto kumpio kvapas. Jonas nukabino savo apsiaustą, pliaukštelėjo juo į uolą nupurtydamas per naktį prišalusią ploną ledo luobelę, pasiėmė Ilganagį ir prakišo ranką pro perpetę. Už kelių žingsnių nusišlapino prie apšalusio krūmo, šaltame ore jo šlapimas garavo ir krisdamas visur tirpdė ledą. Paskui Jonas vėl susirišo juodas vilnones kelnes ir pasuko tenai, iš kur sklido kvapai.
Aplink laužą susibūrę stovėjo broliai, tarp jų ir Grenas su Daivenu. Heikas padavė Jonui išskobtą duonos kriaukšlę, į kurią buvo pridėta apdegusio kumpio ir jo riebaluose sušilusios sūdytos žuvies. Jonas prarijo ją klausydamasis Daiveno pagyrų apie tris Krasterio moteris, jo turėtas šiąnakt.
— Nieko tu neturėjai, — raukydamasis atsiliepė Grenas, — būčiau matęs.