Daivenas atgalia ranka mostelėjo jam per ausį.
— Tu? Matęs? Tu aklas kaip meisteris Eimonas. Tu net lokio nematei.
— Kokio lokio? Ar čia buvo lokys?
— Lokys visada kur nors yra, — kaip visada niūriai ir beviltiškai pareiškė Paniurėlis Edas. — Vienas papjovė mano brolį, kai dar buvau mažas. Paskui suvėrė jo dantis ant odinės virvelės ir nešiojo pasikabinęs ant krūtinės. Tie dantys, beje, geri buvo, už maniškius geresni. Su dantimis man vienas vargas.
— Semas miegojo viduj? — paklausė jo Jonas.
— Miegojimu to nevadinčiau. Žemė kieta, nendrės prasmirdusios, broliai siaubingai knarkė. Aišku, apie lokius gali sakyti ką nori, bet nė vienas jų neurzgia taip šiurpiai, kaip Rudasis Bernaras. Bet buvo šilta. Naktį ant manęs sugulė keletas šunų. Apsiaustas jau buvo beveik išdžiūvęs, bet vienas privarė ant jo. O gal ten buvo Rudasis Bernaras. Ar nepastebėjote, kad lietus liovėsi, vos tik man virš galvos atsirado stogas? Dabar išėjau laukan, tai tuojau vėl prapliups. Ant manęs čiurkšti patinka ir dievams, ir šunims.
— Geriau einu aš pas lordą Mormontą, — tarė Jonas.
Lietus jau buvo nurimęs, bet kieme vis dar telkšojo gausybė seklių ežerėlių, o tarp jų — glitus purvas. Juodieji broliai ardė palapines, šėrė arklius, kramtė sūdytos jautienos juosteles. Džarmano Bakvelo priešakinio būrio raiteliai, ruošdamiesi išjoti, jau veržė balnus.
— Jonai, — nuo žirgo šūktelėjo Bakvelas, — žiūrėk, kad tavo kalavijas būtų gerai išgaląstas. Mums netrukus jo prireiks.
Krasterio būste tebetvyrojo prieblanda. Deglai vos smilko, viduje negalėjai susigaudyti, ar saulė jau pakilusi. Pirmasis Joną pastebėjo lordo Mormonto varnas. Trys tingūs didžiulių juodų sparnų mostai, ir paukštis atsitūpė ant Ilganagio rankenos.
— Grūdų? — varnas snapu kaptelėjo Jono plaukų sruogą.
— Jonai, vyk tą begėdį kaulytoją šalin, jis ką tik sulesė pusę mano kumpio. — Senasis Lokys ir kiti vyresnieji, susėdę prie Krasterio stalo, pusryčiams valgė skrudintos duonos, kumpio ir avienos dešros. Netoliese gulėjo naujasis Krasterio kirvis, jo aukso raižiniai neryškiai mirgėjo deglų šviesoje. Jo savininkas bejausmis drybsojo pastogės guolyje, tačiau visos moterys buvo atsikėlusios ir krutėjo aplinkui patarnaudamos svečiams. — Koks ten lauke oras?
— Šalta, bet nebelyja.
— Labai gerai. Pasirūpink, kad mano žirgas būtų pabalnotas ir pasirengęs keliauti. Turime išjoti ne vėliau kaip po valandos. Jau valgei? Krasterio valgiai paprasti, bet sotūs.
Krasterio maisto nevalgysiu, staiga nusprendė Jonas.
— Pusryčiavau su vyrais, milorde.
Jis nuvijo varną nuo Ilganagio. Paukštis vėl nutūpė Mormontui ant peties ir tuoj pat jį apdergė.
— Galėjai šitai palikti pas Snou, visai nebūtina taupyti mano pečiams, — suniurnėjo Senasis Lokys. Varnas atsiliepdamas karktelėjo.
Semą Jonas rado už namo stovintį su Pina prie sulaužyto triušių narvo. Ji kaip tik siautė jam ant pečių apsiaustą, bet pamačiusi Joną spruko į šalį. Semas žvelgė į jį su priekaištu, net įsižeidęs.
— Maniau, kad jai padėsi.
— Kaipgi turėčiau tai padaryti? — piktokai atšovė Jonas. — Pasiimti ją su mumis suvyniotą į tavo apsiaustą? Mums įsakyta ne…
— Žinau, — kaltai tarė Semas, — tačiau ji bijo. Labai gerai žinau, ką reiškia bijoti. Sakiau jai, kad… — Jis nurijo gumulą gerklėje.
— Ką?! Kad pasiimsime ją su savimi?
Semas tirštai nuraudo.
— Grįždami, — jis nedrįso pakelti akių. — Ji turės kūdikį.
— Semai, gal tu iš proto išsikraustei? Gal mes grįšime visiškai kitu keliu. O jei ir keliausime pro čia, manai, kad Senasis Lokys tau leis lyg niekur nieko išsivesti vieną iš Krasterio žmonų?
— Maniau… gal iki tol ką nors sugalvosiu…
— Dabar nebeturiu laiko, turiu aptvarkyti ir pabalnoti arklius.
Jonas nužingsniavo ir piktas, ir suglumęs. Semo širdis didelė, kaip ir jis pats, bet kartais, nepaisant daugybės prie raštų praleistų valandų, jis būna toks pat bukas kaip Grenas. Tai, ką jis sumanė, buvo neįmanoma, be to, ir negarbinga. Tik kodėl tada man taip gėda?
Nakties sargybai išjojus pro Krasterio vartus tarp dviejų kaukolių, Jonas stojo į savo įprastą vietą greta Mormonto. Vingiuotu žvėrių taku jie pasuko į šiaurės vakarus. Visur aplinkui lašėjo tirpstantis šerkšnas — tarsi koks lėtas lietus su savo švelnia muzika. Upelis šiaurinėje pusėje virto siautulingu srautu, dūstančiu tarp lapų ir šakų, tačiau priešakiniai žvalgai rado brastą, kur būrys galėjo persikelti raitas. Vanduo siekė arkliams iki pilvo. Vaiduoklis perplaukė ir į kitą krantą iššoko jau ne baltu, o rudu kailiu. Jis pasipurtė į visas puses taškydamas purvą ir vandenį, bet Mormontas nepasakė nieko, tik jam ant peties tupintis varnas sukiugždėjo.
— Milorde, — tyliai tarė Jonas, kai aplink juos vėl suošė miškas, — Krasteris neturi avių. Ir sūnų.
Mormontas nieko neatsakė.
— Vinterfele viena tarnaitė pasakodavo mums įvairių dalykų, — kalbėjo Jonas. — Ji sakydavo, kad pasitaiko tyržmogių moterų, kurios sugula su Kitais ir gimdo vaikus pusžmogius.
— Vaikų pasakos. Negi Krasteris tau nepanašus į žmogų?
Dar ir kaip.
— Jis atiduoda sūnus miškui.
Stojo ilgoka tyla.
— Taip, — vis dėlto prabilo Mormontas.
— Taip, — suburbėjo varnas linksėdamas galva. — Taip, taip, taip.
— Jūs žinojote?
— Man apie tai pasakojo Smolvudas. Jau labai seniai. Visi žvalgai žino, tik nedaugelis nori apie tai kalbėti.
— O mano dėdė ar žinojo?
— Visi žvalgai žino, — pakartojo lordas Mormontas. — Manai, turėčiau jam trukdyti? Jei reikėtų, net ir nužudyti? — Senasis Lokys atsiduso. — Jeigu tik jis siektų atsikratyti vienos kitos burnos, mielai atsiųsčiau Joriną ar Konvį tų berniukų pasiimti. Išaugintume juos juodaisiais broliais, ir Sargyba būtų stipresnė. Tačiau tyržmogiai tarnauja kur kas žiauresniems dievams negu mūsiškiai. Tie berniukai — tai Krasterio aukos. Jo maldos, jei nori.
Jo žmonos tikriausiai meldžiasi kitaip, pagalvojo Jonas.
— Iš kur visa tai sužinojai? — susidomėjo Senasis Lokys. — Iš kurios nors Krasterio žmonos?
— Taip, milorde, — prisipažino Jonas. — Geriau jums nesakysiu jos vardo. Ji buvo labai išsigandusi ir prašė padėti.
— Jonai, plačiajame pasaulyje daugybei žmonių reikia pagalbos. Bet, ko gero, jiems reikia sukaupti visą drąsą ir ką nors daryti patiems. Krasteris, pradvokęs vynu, iki šiol be jokių sąmonės žymių drybso savo pastogėje. Apačioje ant stalo guli naujas aštrus kirvis. Jomis dėtas, duočiau jam vardą „Išgirsta malda“ ir visa tai užbaigčiau.
Taip. Jonas pagalvojo apie Piną. Ir apie jos seseris. Jų devyniolika, o Krasteris tik vienas, bet…
— Vis dėlto, jei Krasteris mirtų, mums būtų blogai. Tavo dėdė galėtų papasakoti, kaip ne kartą mūsų žvalgai liko gyvi tik todėl, kad štai čia gyvena Krasteris.
— Mano tėvas… — sudvejojęs Jonas nutilo.
— Kalbėk, Jonai. Klok, ką galvoji.
— Kartą tėvas man sakė, kad kai kurių žmonių geriau nesaugoti. Žiaurus ir neteisingas didžiūnas užtraukia nešlovę ne tik sau, bet ir aukštesniajam valdovui.
— Krasteris — pats sau šeimininkas. Ištikimybės priesaikos mums jis nedavė. Ir mūsų įstatymai jam negalioja. Tavo širdis kilni, Jonai, bet čia tau gera pamoka. Negalime pataisyti viso pasaulio. Tai nėra mūsų tikslas. Nakties sargybos karas kitoks.