Kitoks karas. Taip. Privalau įsiminti.
— Džarmanas Bakvelas sakė, kad man greitai gali prireikti kalavijo.
— Tikrai? — Mormontas, regis, visiškai neapsidžiaugė. — Krasteris vakar vakare man tiek prikalbėjo, patvirtindamas daugelį mano būgštavimų, kad ant tų jo grindų nė akių nepavyko sumerkti. Mensas Plėšikas telkia savo žmones prie Speigilčių. Todėl šitie kaimai stovi tušti. Tą patį seras Denis Molisteris sužinojo iš tyržmogių, kuriuos jo vyrai sučiupo prie Sangrūdos, tačiau Krasteris dar papasakojo, kur jis, ir tai visų svarbiausia.
— Ką jis ten veikia — stato miestą, renka kariuomenę?
— Kol kas neaišku. Kiek ten dabar tyržmogių? Kiek kautis pajėgiančių suaugusių vyrų? Niekas tikrai nežino. Speigilčiai — nyki, žiauri uolų ir ledo dykuma. Joks didesnis žmonių susibūrimas ten ilgai neištvers. Matau tik vieną tokio telkimosi tikslą. Plėšikas Mensas ketina traukti į pietus ir pulti Septynias Karalystes.
— Tyržmogiai ir anksčiau verždavosi į mūsų kraštą. — Jonas Vinterfele buvo prisiklausęs ir senosios auklės, ir meisterio Luvino pasakojimų. — Mano senelio senelio laikais juos į pietus vedė Raimunas Raudonbarzdis, o dar prieš jį buvo karalius, vardu Beilis Dainingasis.
— Taigi, dar anksčiau žygiavo Lordas Raguotasis, du broliai karaliai Gendelas ir Gornas, o senovėje — Džoramunas, pūtęs Žiemos ragą ir pažadinęs žemėje snaudusius milžinus. Visi jie nusilaužė dantis, atsimušę į Sieną arba čia pat už jos, susidūrę su Vinterfelo galia. Tačiau Nakties sargyba dabar — tik blankus šešėlis ankstesniosios jėgos. O kas dar, be mūsų, stos prieš tyržmogius? Vinterfelo lordas miręs, jo įpėdinis su visa kariuomene patraukė į pietus kautis su Lanisteriais. Tokia proga tyržmogiams gali daugiau niekada nepasitaikyti. Pažįstu Plėšiką Mensą, Jonai. Taip, jis nepaiso jokios garbės, priesaikos jam — niekai… bet jis turi akis ir niekas neišdrįstų pavadinti jo silpnadvasiu.
— Ką darysime? — paklausė Jonas.
— Rasime jį, — atsakė Mormontas. — Kausimės. Ir jį sustabdysim.
Trys šimtai, pamanė Jonas, prieš siautulingas tyrų gaujas. Jo kumštis išsitiesė ir vėl susigniaužė.
Teonas
Be jokios abejonės, ji buvo tikra gražuolė. Tačiau pati pirmoji visada graži, pamanė Teonas Greidžojus.
— Nagi, kaip gražiai šypsomės, — ištarė moters balsas jam už nugaros. — Lordukui ji patinka, ar ne?
Teonas atsigręžęs nužvelgė ją vertinančia akimi. Jam patiko tai, ką išvydo. Iš karto suprato — gimusi Geležies salose: grakšti, ilgakojė, tamsiais trumpai pakirptais plaukais, vėjo nugairinta oda, stipriomis, nesiblaškančiomis rankomis, su durklu prie šono. Nosis buvo didoka ir per daug smaila pailgam veidui, bet viską atpirko jos šypsena. Atrodė keleriais metais vyresnė už jį, bet ne daugiau kaip dvidešimt penkerių. Žengė tarsi būtų pripratusi po kojomis jausti laivo denį.
— Taip, puiki pažiūrėti, — atsakė Teonas, — bet nė perpus tokia miela kaip tu.
— Ak, — nusišypsojo ji, — privalau būti budri. Šito lorduko liežuvis medumi teptas.
— Paragauk ir sužinosi.
— Vadinasi, štai taip, iš karto? — nusišaipė ji, įžūliai žvelgdama jam į akis. Geležies salose būdavo moterų — nedaug, bet tikrai pasitaikydavo, — kurios kartu su savo vyrais plaukiodavo laivais ir dirbdavo jūreivių darbus; apie jas sakydavo, esą jūra ir druska jas taip paveikia, kad meilės trokšta ne menkiau už vyrus. — Taip ilgai buvai jūroje, lorduk? O gal ten, iš kur atkeliavai, nebuvo moterų?
— Moterų pakako, bet nebuvo tokios kaip tu.
— Na ir iš kur žinai, kokia aš?
— Mano akys regi tavo veidą, ausys girdi tavo juoką. O mano pimpalas dėl tavęs tiesiasi lyg laivo stiebas.
Moteris žengė artyn ir prispaudė delną jam prie klyno.
— Na, melagis nesi, — tarė ji spusteldama per kelnių audeklą. — Ar labai jis tave kamuoja?
— Nepakenčiamai.
— Vargšas lordukas, — ji paleido jo tarpkojį ir atsitraukė. — Bet šiaip jau esu ištekėjusi moteris ir ką tik pastojau.
— Dievai mums maloningi, — atsiliepė Teonas. — Vadinasi, neįtaisysiu tau mergvaikio.
— Vis dėlto kažin ar mano vyras bus tau dėkingas.
— Tikriausiai ne, bet gal tu man padėkosi.
— Ko jau čia taip? Esu ir anksčiau turėjusi lordų. Jie sutverti taip pat, kaip ir kiti vyrai.
— Na, princo tikrai niekada neturėjai, — atšovė Teonas. — Kai pražilsi ir susiraukšlėsi, o tavo papai nutįs žemiau juosmens, galėsi vaikaičiams pasakoti kadaise mylėjusi karalių.
— Ak, tai dabar jau kalbame apie meilę? O aš maniau, kad tik apie tai, kas tarp kojų.
— O tau norėtųsi meilės? — Teonui ta merga tikrai patiko, kad ir kas ji tokia. Jos miklus liežuvis tapo tikra atgaiva po drėgno ir niūraus Paiko. — Pageidautum, kad tavo vardu pavadinčiau savo laivę, skambinčiau tau didžiąja arfa ir apgyvendinčiau pilies bokšte, kur dėvėtum tik brangakmenius, kaip ta princesė iš dainos?
— Laivę mano vardu galėtum pavadinti, — tarė ji, nekreipdama dėmesio į visa kita. — Juk aš ją stačiau.
— Ją statė Sigrinas, mano lordo tėvo laivadirbys.
— Aš — Esgreda. Ambrodo duktė ir Sigrino žmona.
Teonas nežinojo, kad Ambrodas turi dukterį, o Sigrinas — žmoną… Bet jaunesnįjį laivadirbį buvo matęs tik kartą, o senojo apskritai nebeprisiminė.
— Sigrinui esi per daug gera.
— Nieko sau. Sigrinas man sakė, kad šita puiki laivė tau per daug gera.
— Ar tu žinai, kas aš toks? — pasišiaušė Teonas.
— Princas Teonas iš Greidžojų. Kas gi kitas? Sakyk tiesą, milorde, ar karštai ją myli, tą savo naująją gražuolę. Sigrinui bus įdomu išgirsti.
Ilglaivis buvo dar toks naujas, kvepiantis derva ir sakais. Dėdė Eironas pašventins jį rytoj, bet Teonas atjojo iš Paiko pažiūrėti, kol dar laivas nenuleistas į vandenį. Jis buvo ne toks didelis, kaip paties lordo Beilono „Didysis krakenas“ ar dėdės Viktariono „Geležinė pergalė“, bet atrodė greitas ir dailus net ir ant kranto, savo mediniame lopšyje. Grakštus juodas šimto pėdų ilgio korpusas, vienas aukštas stiebas, penkiasdešimt ilgų irklų, denis, kuriame tilps bent šimtas vyrų, o ant nosies — didžiulis geležinis strėlės pavidalo smaigalys.
— Sigrinas gerai padirbėjo, — pripažino Teonas. — Ar ta laivė tikrai tokia greita, kaip atrodo?
— Dar greitesnė, jei tik kapitonas moka ją valdyti.
— Nuo tada, kai plaukiojau laivais, praėjo keletas metų. — O kapitonu, tiesą sakant, apskritai niekada nebuvau. — Bet aš — Greidžojus iš Geležies salų. Jūra — tai mano kraujas.
— O tavo kraujas bus jūroje, jei plaukiosi taip, kaip kalbi, — tarė ji.
— Tokios gražuolės nė už ką nenuskriausčiau.
— Gražuolės? — ji nusijuokė. — Tikra jūros kalė, štai kas ji.
— Na štai, sugalvojai jai vardą. „Jūros kalė“.
Šita mintis ją pralinksmino, Teonas matė žiburėlius jos tamsiose akyse.
— O sakei — pavadinsi mano vardu, — priekaištingai tarė ji lyg būtų įsižeidusi.
— Sakiau, — Teonas stvėrė merginą už rankos. — Padėk man, mieloji ponia. Tolimuose žaliuose kraštuose žmonės tiki, kad vyrui sugulti su nėščia moterimi — geras ženklas.
— Ką jie ten, žaliuose kraštuose, išmano apie laivus? Kaip ir apie moteris? Beje, man regis, kad tu šitai išsigalvojai.