Suspaudęs irklų rankenas, seras Kleosas iš baimės sustingo.
— Sakai, aštuoniolika?
— Kiekvienam iš mūsų tenka po šešis. Susiremčiau ir su aštuoniais, bet šios apyrankės mane šiek tiek varžo. — Džeimis ištiesęs kilstelėjo rankas. — Nebent ledi Brienė būtų tokia maloni ir nuimtų man antrankius…
Bet ji į Džeimį nekreipė dėmesio, tik iš visų jėgų irklavo.
— Buvome atitrūkę nuo jų taip toli, kad tam atstumui įveikti reikėjo pusės nakties, — samprotavo Džeimis. — Jie irkluoja nuo pat aušros ir po du irklininkus pakaitomis ilsisi. Jau turėtų būti nuvargę. Dabar, išvydę mūsų burę, žinoma, pajuto jėgų antplūdį, bet ilgai taip neištemps. Turėtume daugumą iš jų nužudyti.
Seras Kleosas įsistebeilijo į pusbrolį.
— Bet jų… aštuoniolika.
— Bent aštuoniolika. O greičiausiai dvidešimt arba dvidešimt penki.
— Apie tai, kad įveiksime aštuoniolika, nėra ko nė svajoti, — sudejavo Džeimio pusbrolis.
— Ar aš taip sakiau? Tegalime tikėtis mirti garbingai, su kalavijais rankose.
Jis kalbėjo nuoširdžiai. Džeimis Lanisteris niekada nebijojo mirti.
Brienė liovėsi irklavusi. Ant prakaito išpiltos jos kaktos buvo prilipusios gelsvų plaukų sruogos, o susiraukusi ji atrodė dar bjauresnė.
— Esi mano ginamas, — priminė Brienė, bet taip piktai, kad jos žodžiai nuskambėjo tarsi duslus murmesys.
Toks nuožmumas Džeimį prajuokino. Ji skalikas su speniais, pagalvojo jis, arba galėtų juo būti, jei turėtų ką nors panašaus į papus.
— Tai gink mane, moterie. Arba išlaisvink ir leisk gintis pačiam.
Galera tarsi didelis medinis laumžirgis skriejo upe žemyn. Pašėlusiai taškomas irklų vanduo aplink jos korpusą atrodė balsvas, putotas. Ir plika akimi buvo matyti, kad laivas plaukia vis greičiau ir jam artėjant ant denio prisirinko vyrų. Lankininkų. Džeimis lankininkų negalėjo pakęsti.
Artėjančios galeros pirmagalyje stovėjo kresnas vyras plika galva, vešliais žilais antakiais ir raumeningomis rankomis. Ant šarvinių marškinių jis vilkėjo nešvarų baltą apsiaustą su žaliame fone išsiuvinėtu gluosniu svyruokliu, bet susegtas jis buvo sidabrinio upėtakio sege. Riverano sargybos kapitonas. Jaunystėje seras Robinas Rigeris garsėjo kaip itin narsus karys, bet geriausi laikai jam jau buvo praėję; jis buvo panašaus amžiaus kaip ir Hosteris Tulis ir paseno drauge su savo valdovu.
Kai galerą nuo valties skyrė penkiasdešimt jardų, Džeimis priglaudė delnų kraštus prie burnos ir garsiai šūktelėjo:
— Atplaukei palinkėti man laimingos kelionės, sere Robinai?!
— Atplaukiau tavęs sugrąžinti, Karalžudy! — riktelėjo seras Robinas Rigeris. — Kas nutiko, kur tavo auksinės garbanos?!
— Ketinu apakinti priešus savo plikės blizgesiu. Tave jau pavyko taip įveikti.
Bet sero Robino šie žodžiai neprajuokino. Valtį ir galerą dabar skyrė jau tik keturiasdešimt jardų.
— Meskite į vandenį irklus ir ginklus, tuomet niekas nenukentės.
Seras Kleosas žvilgtelėjo per petį.
— Džeimi, pasakyk jam, kad ledi Ketlina mus paleido… kad apsikeitėme belaisviais visiškai teisėtai…
Džeimis visa tai persakė, bet nieko nepešė.
— Riveraną valdo ne ledi Ketlina Stark! — atsakydamas sušuko seras Robinas. Jam iš abiejų pusių atsistojo keturi lankininkai ir užsiėmė pozicijas: du liko stovėti, o kiti du priklaupė. — Meskite kalavijus į vandenį!
— Aš kalavijo neturiu, — tarstelėjo Džeimis ir pagalvojo: Bet jei turėčiau, perrėžčiau tau pilvą, o tiems keturiems bailiams nukapočiau kiaušius.
Ir, užuot išgirdęs atsakymą, sulaukė paleistų strėlių. Viena dunkstelėjusi įsmigo į stiebą, dvi pervėrė burę, o ketvirtoji prašvilpė per pėdą nuo Džeimio.
Jie nenumaldomai artinosi prie dar vienos iš plačių Raudonosios Šakos kilpų. Priplaukus upės vingį, Brienė pakreipė luotą. Besisukant rėja pasviro, vėjo pagauta burė išsipūtė taip, kad net stiebas sutraškėjo. Jiems prieš akis, pačiame upės viduryje, dunksojo didelė sala. Pagrindinis plaukti tinkamas kanalas buvo jiems iš dešinės. Laikantis kairės praplaukti buvo įmanoma tik tarp salos ir aukšto, uolėto šiaurinio kranto. Brienė pasuko vairalazdę ir valtis pakrypo kairėn, garsiai suplazdėjo burė. Džeimis pažvelgė jai į akis. Gražios akys, pagalvojo, ir tokios ramios. Iš vyrų akių jis gebėjo suprasti labai daug. Žinojo, kaip atrodo jose atsispindinti baimė. Ji ryžtinga ir nepraradus vilties.
Trisdešimt jardų atsilikusi galera taip pat pasiekė upės vingį.
— Sere Kleosai, paimk vairalazdę, — liepė moteris. — Karalžudy, čiupk irklą ir žiūrėk, kad nesudužtume atsitrenkę į uolas.
— Kaip įsakysite, miledi…
Irklas kalavijui neprilygo, bet jo mente, jei užsimosi iš peties, galėjai sumalti vyrui veidą, o kotas tiko atmušti smūgiui.
Seras Kleosas įbruko Džeimiui irklą ir nukėblino į laivagalį.
Priplaukę artimiausią salos kyšulį, jie staiga pasuko į siaurąjį upės kanalą, o luotui svyrant sukelta banga atsiritusi pūkštelėjo į kranto skardį. Sala buvo tankiai priaugusi medžių — gluosnių, ąžuolų, išstypėlių pušų, ant tekančio vandens metančių tamsius šešėlius ir maskuojančių seklumas bei pūvančius po vandeniu atsidūrusių medžių kamienus. Jiems iš kairės krantas buvo plikas ir uolingas: apačioje tekantis vanduo tiško baltomis putomis, atsimušęs į suskilusius riedulius ir nuo uolos viršūnės į upę nukritusias akmenų nuolaužas. Iš saulės nutvieksto ploto jie nėrė į šešėlį ir, įsmukę tarp žaliuojančių medžių sienos ir krantą atstojančios pilkai rusvos uolos, trumpai pasislėpė nuo galera plaukiančiųjų akių. Bent kelias akimirkas atsikvėpsime nuo strėlių, pagalvojo Džeimis, irklu stumdamas valtį toliau nuo pusiau panirusio riedulio.
Luotas susvyravo. Išgirdęs negarsų pliaukštelėjimą, jis atsisuko ir pamatė, kad Brienės nebėra. Bet po akimirkos vėl ją išvydo išnyrančią iš vandens uolos papėdėje. Perbridusi sietuvą ir perlipusi kelis akmenis, ji ėmė ropštis uola. Seras Kleosas spoksojo į ją išsižiojęs iš nuostabos. Kvaiša, dingtelėjo Džeimiui.
— Nevėpsok į tą bobšę, — piktai tarstelėjo jis pusbroliui. — Vairuok.
Jiedu matė už medžių judant burę. Upių galera vėl pasirodė kanalo pradžioje, atsilikusi jau tik dvidešimt penketą jardų. Ką tik įveikus posūkį, jos pirmagalys smarkiai suposi ir, nors buvo paleista pustuzinis strėlių, visos nuskriejo kažkur į dausas. Abu laivai suposi ant upės bangų ir trukdė lankininkams taikytis, bet Džeimis suprato, kad netrukus vyrai išmoks šį nepatogumą įveikti. Brienė jau buvo užkopusi ligi pusės uolos ir, įsitverdama kiekvienos tinkamos iškyšos, atkakliai ropštėsi aukštyn. Rigeris anksčiau ar vėliau ją pamatys, o tada lieps savo lankininkams nuleisti ją į upę. Džeimis nutarė patikrinti, ar šis tuščiagarbis senis neapsikvailins.
— Sere Robinai, — vėl riktelėjo jis, — paklausyk manęs!
Seras Robinas kilstelėjo ranką ir lankininkai nuleido ginklus.
— Sakyk, ko nori, Karalžudy, bet paskubėk.
Luotas vos per plauką neužplaukė ant pūpsančios po vandeniu suskilusių akmenų krūvos ir tą akimirką Džeimis sušuko:
— Žinau geresnį būdą šiam reikalui išspręsti. Stokime į dvikovą. Tik tu ir aš.
— Aš ne vakar gimęs, Lanisteri.
— Gimęs ne vakar, bet mirsi greičiausiai šią popietę. — Džeimis pakėlė rankas, kad visi matytų antrankius. — Kovosiu su tavimi sukaustytas grandinėmis. Ko tu bijai?