— Kol galvosi, gerasis šeimininkas Kraznis mielai parodytų jums Astaporą, jūsų malonybe, — pasakė vertėja.
— Pavaišinsiu ją šaltiena iš šuns smegenų ir puikiu riebiu raudonojo aštuonkojo ir negimusio šunyčio troškiniu. — Ir jis pirštais persibraukė per lūpas.
— Gerasis šeimininkas sako, kad mieste galima paragauti daug puikių valgių.
— Dar jai pasakyk, kaip gražiai sutemus atrodo piramidės, — suniurnėjo vergų pirklys. — Sakyk, kad laižysiu medų nuo jos krūtų arba, jei norės, leisiu jai laižyti medų nuo savųjų.
— Astaporas gražiausias sutemus, jūsų malonybe, — pasakė vergė mergaitė. — Kiekvienoje terasoje gerieji šeimininkai uždega šilkinius žibintus, kad visos piramidės spindėtų spalvotomis šviesomis. Kirmio upėje keleivių laukia baržos, jose tyliai skamba muzika, jos sustoja mažose salelėse maisto, vyno ir kitokių malonumų.
— Paklausk jos, ar nenorėtų pamatyti mūsų kovos duobių, — pridūrė Kraznis. — Dokvoro duobėje šiandien vakare bus kraują stingdantis reginys. Lokys ir trys berniukai. Vienas berniukas bus išvoliotas meduje, kitas kraujyje, o trečias išteptas sugedusia žuvimi, ir ji galės lažintis, kurį lokys suės pirmą.
Tuk, tuk, tuk, išgirdo Dani. Arstano Žilabarzdžio veidas atrodė ramus, bet savo įtūžį jis liejo lazda. Tuk, tuk, tuk.
Dani prisivertė nusišypsoti.
— „Balerione“ turiu savo lokį, — pasakė ji vertėjai, — ir, jei pas jį ilgai negrįšiu, jis gali mane suėsti.
— Matai?! — kai Dani žodžiai buvo išversti, šūktelėjo Kraznis. — Ši moteris nieko negeba nuspręsti, ji visada bėga patarimo pas tą vyrą. Kaip visada!
— Padėkok gerajam šeimininkui už jo kantrybę ir kilnumą, — tarė Dani. — Ir pasakyk, kad pagalvosiu apie viską, ką čia sužinojau.
Ir Daneiris ištiesė ranką Arstanui Žilabarzdžiui, kad šis per aikštę nuvestų ją atgal prie neštuvų. Agas ir Džogas akimirksniu atsistojo abipus neštuvų ir nukrypavo savo kreivomis kojomis, kaip ir visi arklių lordai, priversti nulipti nuo žirgų ir žingsniuoti žeme kaip paprasti mirtingieji.
Dani susiraukusi įlipo į neštuvus ir pamojo Arstanui, kad sėstųsi šalia. Tokiam senam žmogui kaip jis nederėjo šiame pragariškame karštyje vaikščioti pėsčiomis. Kai jie pajudėjo, Dani užuolaidų neužtraukė. Šiame raudonų plytų mieste taip smarkiai spiginant saulei, reikėjo branginti kiekvieną, kad ir labai retą, vėjo gūsį, — nesvarbu, kad jis pakeldavo į orą sūkurį smulkučių raudonų dulkių. Be to, man reikia matyti.
Astaporas buvo keistas miestas — netgi tai, kuri vaikščiojo Dulkių rūmuose ir maudėsi Pasaulio Įsčiose po Kalnų Motina. Visos gatvės, kaip ir aikštė, buvo grįstos raudonomis plytomis. Iš plytų buvo sumūrytos ir laiptuotos piramidės, ir giliai į žemę įkastos kautynių duobės su ratu besileidžiančiomis sėdimomis vietomis žiūrovams, ir sieringi fontanai, ir prieblandoje skendintys vyno rūsiai, ir juos visus juosiančios senovinės gynybinės sienos. Tiek daug plytų, pagalvojo Dani, ir visos tokios senos, trupančios… Smulkių raudonų jų dulkių buvo visur, kiekvienas vėjo gūsis pakeldavo jų debesis iš stogų nutekamųjų latakų. Tad nebuvo ko stebėtis, jog beveik visos Astaporo moterys šydais dengėsi veidus; plytų dulkės akis graužė bjauriau už smėlį.
„Iš kelio! — rėkavo Džogas, jodamas pirma neštuvų. — Duokite kelią Drakonų Motinai!“ Bet kai išvyniojo savo didįjį, Dani duotą rimbą sidabro rankena ir pliaukštelėjęs perskrodė juo orą, Daneiris pasilenkė į priekį ir jį sudraudė.
— Tik ne čia, mano ištikimasis raiteli, — pasakė jo gimtąja kalba. — Šios plytos ir taip girdėjo per daug švilpiančių bizūnų.
Rytą, kai jie išvyko iš uosto, miesto gatvės buvo beveik tuščios, bet ir dabar žmonių jose buvo reta. Pro šalį pradrimblino dramblys su tinkliniais neštuvais ant nugaros. Sausame, iš plytų sumūrytame nuotekų griovyje sėdėjo nuogas berniukas saulės nudeginta ir besilupančia oda, krapštydamas nosį ir niūriai spoksodamas į gatvėje ropojančias skruzdes. Išgirdęs kanopų bildesį, jis pakėlė galvą ir įsistebeilijo į koloną raitų sargybinių, risnojančių raudonų dulkių debesyje ir šiurkščiai besijuokiančių. Prie geltonų, šilkinių jų apsiaustų prisiūti variniai diskai tviskėjo nelyginant daugybė saulių, bet jų tunikos buvo lininės ir išsiuvinėtos, be to, jie juosėjo klostuotus lininius sijonus ir avėjo sandalus. Šie vyrai neturėjo nei kepurių, nei šalmų, o jų šiurkštūs raudoni juodi plaukai buvo sutepti aliejais ir iš jų padarytos šukuosenos, primenančios sunkiai įsivaizduojamas figūras: ragus, sparnus, ginklų ašmenis ir net čiumpančias rankas; jie atrodė tarsi būrys demonų, ištrūkusių iš septinto pragaro. Kaip ir Dani, nuogasis berniukas valandėlę į juos pažiūrėjo, bet netrukus sargybiniai prajojo, tad vaikas vėl ėmė stebėti skruzdes ir krapštyti nosį.
Tai senas miestas, mąsliai pagalvojo Dani, bet jame toli gražu nėra tiek žmonių, kiek jų gyveno Astaporo klestėjimo laikais, gatvėse nematyti tokių minių kaip Kvarte, Pentose arba Lyse.
Gatvių sankirtoje nešikai staiga stabtelėjo, mat teko praleisti būrį sunkiai gatve kojas velkančių vergų, nuolat raginamų prižiūrėtojo rimbo pliaukšėjimo. Dani atkreipė dėmesį, kad šie vyrai — ne Grynuoliai, o paprasti vergai rusva oda ir juodaplaukiai. Tarp jų buvo ir moterų, bet nė vieno vaiko. Visi jie buvo nuogi. Paskui juos ant baltų asilų jojo du astaporiečiai: vyras, apsivyniojęs raudono šilko tokarą, ir veidą šydu užsidengusi moteris ryškiai mėlynu lininiu drabužiu, išpuoštu lazurito žvyneliais. Į jos raudonus juodus plaukus buvo įsmeigtos dramblio kaulo šukos. Vyras juokdamasis kažką jai šnabždėjo, nekreipdamas dėmesio nei į Dani, nei į vergus, nei į prižiūrėtoją, pliaukšintį iš penkių dirželių supintu rimbu, — neaukštą ir kresną, bet išdidų dotrakį, ant raumeningos krūtinės išsitatuiravusį harpiją ir grandines.
— „Iš plytų ir kraujo Astaporas kilo, — sumurmėjo šalia sėdintis Žilabarzdis, — iš plytų ir kraujo jo žmonės.“
— Kas tai? — susidomėjusi paklausė Dani.
— Seno eilėraščio eilutės, kurių kadaise, kai dar buvau vaikas, mane išmokė meisteris. Astaporo plytos raudonos nuo jas gaminusių vergų kraujo.
— Man nesunku tuo patikėti, — tarė Dani.
— Tada palik šį miestą, kol ir tavo širdis nevirto plyta. Išplaukime dar šiandien, sulaukę vakarinio potvynio.
Ak, jei tik galėčiau… — dingtelėjo Daneiris.
— Seras Džora sako, kad iš Astaporo būtinai turiu grįžti su kariuomene.
— Seras Džora pats buvo vergų pirklys, tavo malonybe, — priminė jai senis. — Pentose, Myre ir Tirošyje samdomų kalavijuočių netrūksta. Vyrai, žudantys dėl monetos, garbės neturi, tačiau jie bent jau ne vergai. Maldauju tavęs, pasisamdyk kariuomenę ten.
— Mano brolis apsilankė Pentose, Myre, Bravose — beveik visuose laisvuosiuose miestuose. Tų miestų magistrai ir vyresnieji vaišino jį vynu ir pažadais, bet jo siela mirė iš alkio. Vyras negali visą gyvenimą valgyti iš elgetos dubenėlio ir neprarasti savigarbos. To, ką patyriau Kvarte, man gana. Nevyksiu į Pentosą atkišusi elgetos dubenėlį.