— Geriau būti elgeta nei vergvaldžiu, — pasakė Arstanas.
— Kaip gali taip sakyti, jei nebuvai nei vienu, nei kitu?! — supykusi ir išpūtusi šnerves šūktelėjo Daneiris. — Ar žinai, koks jausmas būti parduotam, seni? O aš žinau. Brolis pardavė mane chalui Drogui už šio pažadą parūpinti jam aukso karūną. Ką gi, Drogas karūnavo brolį auksu, nors ir ne taip, kaip šis norėjo, o aš… mano saulė ir žvaigždė pasirūpino, kad tapčiau karaliene, bet, jei būtų buvęs kitoks žmogus, viskas gal būtų susiklostę kitaip. Manai, pamiršau, ką reiškia bijoti?
Žilabarzdis nulenkė galvą.
— Tavo malonybe, įžeisti nenorėjau…
— Mane įžeidžia tik melas, o nuoširdus patarimas — niekada. — Norėdama nuraminti, Dani patapšnojo dėmėtą Arstano ranką. — Esu drakoniško būdo, ir tiek. Neturėtum jo išsigąsti.
— Pamėginsiu to nepamiršti, — šyptelėjęs tarė Žilabarzdis.
Jo veide atsispindi gerumas, be to, jis labai stiprus žmogus, pagalvojo Dani. Ji niekaip nesuprato, kodėl seras Džora seniu taip nepasitiki. Gal pavydi, kad turiu dar vieną žmogų, su kuriuo galiu pasišnekėti? Staiga Dani vėl prisiminė tą vakarą „Balerione“, kai ištremtasis riteris ją pabučiavo. Jam nederėjo to daryti. Jis tris kartus už mane vyresnis, man per žemos kilmės, be to, neleidau, kad jis mane bučiuotų. Tikras riteris niekada nebučiuotų karalienės be jos sutikimo. Po to bučinio ji nuolat rūpinosi niekada nelikti viena, būdama laive visur kartu vesdavosi tarnaites, o kartais pasikviesdavo ir savo ištikimųjų raitelių. Iš akių matau, kad seras Džora vėl nori mane pabučiuoti.
Dani ir pati nebūtų galėjusi paaiškinti, ko troško, bet Džoros bučinys pažadino jausmą, giliai širdyje slypėjusį nuo tos dienos, kai mirė chalas Drogas. Gulėdama kajutėje ant siauro gulto, staiga ji susigriebdavo svarstanti, kaip jaustųsi, jei vietoj tarnaitės šalia jos įsispraudęs gulėtų vyras, ir ši mintis ją sujaudindavo labiau, nei derėjo. Kartais užmerkusi akis Dani apie jį svajodavo, tik jos svajose Džorai Mormontui niekada nebūdavo vietos; jos meilužis būdavo jaunesnis ir gražesnis, nors ant jo veido visuomet krisdavo tamsus šešėlis.
Kartą, kankindamasi taip, kad negalėjo sudėti bluosto, Dani kyštelėjo ranką sau į tarpkojį ir net aiktelėjo pajutusi, kokia ji sudrėkusi. Vos drįsdama kvėpuoti, ji pirštais ėmė braukyti tarp apatinių lūpų, — lėtai, kad nepažadintų šalia miegančios Iri, — netrukus užčiuopė malonumą teikiantį tašką ir prie jo pasiliko, švelniai lietė save, iš pradžių droviai, paskui drąsiau. Ir vis dėlto palengvėjimo ji nepatyrė, nors buvo taip netoli ribos, — mat subruzdo jos drakonai, vienas iš jų garsiai klyktelėjo, Iri pabudo ir pamatė, ką daro šeimininkė.
Dani žinojo, kad jos veidas įraudęs, bet tamsoje Iri tikrai negalėjo jo matyti. Netarusi nė žodžio, tarnaitė uždėjo ranką Dani ant krūties ir pasilenkusi lūpomis suspaudė spenelį. Kita jos ranka nuslydo per minkštą pilvo linkį, per švelnių sidabriškai gelsvų plaukų kauburį, įsmuko į tarpkojį ir ėmėsi darbo. Po kelių akimirkų Dani suspaudė kojas, kilstelėjo krūtis ir visu kūnu sutrūkčiojo ir suvirpėjo. Ji garsiai šūktelėjo. O gal tai buvo Drogonas? Iri nepravėrė burnos ir, vos baigusi darbą, susirietė į kamuoliuką miegoti toliau.
Kitą dieną jai rodės, jog tai buvo sapnas. Ir kuo čia buvo dėtas seras Džora? Geidžiu Drogo, savo saulės ir žvaigždės, priminė sau Dani. Ne Iri ir ne sero Džoros, o tik Drogo. Tačiau Drogas buvo miręs. Ji manė, kad tie jausmai mirė drauge su juo toje raudonoje dykynėje, bet… vienas klastingas bučinys — ir jie vėl atgijo. Jam nederėjo manęs bučiuoti. Seras Džora per daug įsismagino, o aš jo nesustabdžiau. Tai niekada neturi pasikartoti. Susiraukusi Dani papurtė galvą ir jos kasoje švelniai suskambo varpelis.
Miestas arčiau įlankos atrodė gražesnis. Pakrantėje dunksojo didžiulės plytų piramidės, o aukščiausia iš jų siekė keturis šimtus pėdų. Ant plačių jų pakopų augo įvairiausi medžiai, vijokliai ir gėlės, o jas gairinantys vėjai kvepėjo žaluma ir drėgme. Ant vartų stovėjo dar viena milžiniška harpijos statula; ši buvo nulipdyta iš degto raudono molio ir gerokai aptrupėjusi: iš jos skorpiono uodegos buvo likęs tik strampas. Grandinė, kurią ji laikė suspaudusi moliniais nagais, buvo iš senos geležies ir visai surūdijusi. Čia, prie vandens, buvo truputį vėsiau. Keista, bet bangų teškenimas į pūvančius polius ramino.
Agas padėjo Dani išlipti iš neštuvų. Stipruolis Belvasas sėdėjo ant didžiulio polio ir valgė stambią, rudą, ant laužo keptą kulšį.
— Šuniena, — pamatęs Dani, patenkintas pasakė jis. — Astapore gardūs šunys, karaliene. Gal nori paragauti? — Ir, nenusivalęs riebaluotų lūpų, jis plačiai nusišypsojo.
— Tu labai malonus, Belvasai, bet nenoriu.
Kituose miestuose ir kitokiomis aplinkybėmis Dani buvo valgiusi šunienos, bet dabar negalėjo galvoti apie nieką kita, tik apie Grynuolius ir paikus jų šunyčius. Sparčiu žingsniu ji praėjo pro milžiną eunuchą ir trapą atstojančia stora lenta grįžo ant „Baleriono“ denio.
Ten stovėjo seras Džora Mormontas ir jos laukė.
— Tavo malonybe, — tarė jis ir nulenkė galvą. — Vergų pirkliai atėjo ir išėjo. Jų čia buvo trys su gera dešimtimi savo raštininkų ir dar tokiu pat būriu vergų, kurių užduotis buvo kelti ir nešti. Jie išnaršė kiekvieną mūsų laivo triumo kampą ir susirašė viską, ką turime. — Jis nusekė Dani iš paskos. — Kiek vyrų jie turi parduoti?
— Nė vieno. — Ant ko Dani širdo: ant Mormonto ar ant šio miesto, jo tvankaus karščio, jo smarvės, prakaito ir trupančių plytų? — Jie parduoda eunuchus, o ne vyrus. Eunuchus, sumūrytus iš plytų, kaip ir visas Astaporas. Ar man pirkti aštuonis tūkstančius eunuchų mirusiomis ir niekada nejudančiomis akimis, kurie už šalmą smailėjančiu viršumi žudo naujagimius ir smaugia savo šunis? Jie net vardų neturi. Tad vyrais jų nevadink, sere.
— Chalise, — priblokštas jos pykčio pasakė seras Džora, — Grynuoliai atrenkami dar vaikystėje ir ruošiami…
— Apie jų ruošimą sužinojau viską, ko man reikia.
Staiga ir visiškai nelauktai Dani pajuto akyse besikaupiant ašaras. Ji vikriai pakėlė ranką ir tėškė serui Džorai per veidą. Turėjo tėkšti — kitaip būtų pravirkusi.
Mormontas delnu palietė užgautą skruostą.
— Jei supykdžiau savo karalienę…
— Supykdei. Ir labai mane nuvylei, sere. Jei būtum ištikimas riteris, niekada nebūtum atplukdęs manęs į šią bjaurią kiaulidę.
Jei būtum mano ištikimas riteris, niekada nebūtum manęs nei bučiavęs, nei įžūliai varstęs akimis mano krūtų, nei…
— Padarysime, kaip tavo malonybė lieps. Pasakysiu kapitonui Grolėjui, kad per vakarinį potvynį pasiruoštų išplaukti į ne tokią bjaurią kiaulidę.
— Ne, — papurtė galvą Dani. Grolėjus žiūrėjo į juodu nuo kapitono tiltelio laivo priekyje, be to, ir visa įgula nenuleido nuo jųdviejų akių. Žilabarzdis, Daneiris kraujo raiteliai, Džiki — išgirdę delno pliaukštelėjimą į Mormonto skruostą, visi metė savo darbus. — Noriu išplaukti dabar, o ne su vakariniu potvyniu, noriu plaukti kuo greičiau, kuo toliau ir nesižvalgyti atgal. Bet negaliu, ar ne? Vergų pirklys parduoda aštuonis tūkstančius iš plytų sumūrytų eunuchų ir aš turiu sugalvoti, kaip juos nusipirkti.