Taip tarusi, Daneiris paliko Džorą vieną ir nusileido į laivo triumą.
Už drožinėtų medinių kapitono kajutės durų bruzdėjo drakonai. Drogonas pakėlė galvą ir suklykė, iš jo šnervių išsiveržė balsvų garų kamuolys, o Viserionas atplasnojęs mėgino nutūpti jai ant peties, kaip darydavo tais laikais, kai dar buvo mažas.
— Ne, — švelniai jį stumdama tarė Dani, — tu jau per didelis tupėti ant peties, mielasis.
Bet drakonas savo balta ir auksine uodega apsivijo ranką, suleido juodus nagus į drabužio rankovę ir stipriai laikėsi. Tyliai juokdamasi Daneiris bejėgiškai klestelėjo į didelį Grolėjaus krėslą.
— Kol tavęs nebuvo, chalise, jie visai pasiuto, — pasakė jai Iri. — Viserionas nagais apdraskė duris, matai? O kai vergų pirkliai atėjo jų pasižiūrėti, Drogonas mėgino pasprukti. Kai sučiupau jį už uodegos norėdama sulaikyti, jis atsisukęs man įkando. — Ir ji parodė Daneiris drakono dantų žymes ant rankos.
— Ar kuris nors nemėgino prasiskinti kelio į laisvę leisdamas liepsnas? — To Dani labiausiai baiminosi.
— Ne, chalise. Drogonas leido liepsnas, bet į orą. Vergų pirkliai pabūgo ir prie jo nesiartino.
Dani pabučiavo Iri ranką toje vietoje, kur įkando Drogonas.
— Atsiprašau, kad jis tave sužalojo. Ankštoje laivo kajutėje drakonams ne vieta.
— Laive drakonai jaučiasi taip pat, kaip ir žirgai, — pasakė Iri. — Ir kaip raiteliai. Arkliai triume nuolat žvengia, chalise, ir kanopomis daužo į medinį laivo korpusą. Girdžiu juos. Be to, Džiki pasakoja, kad, kai tavęs laive nėra, senos moterys ir maži vaikai irgi klykia iš baimės. Jiems nepatinka nei šis vandens vežimas, nei juoda sūri jūra.
— Žinau, — linktelėjo Dani, — žinau.
— Ar mano chalisė liūdna?
— Taip, — prisipažino Dani. Liūdna ir sutrikusi.
— Ar man chalisę pamaloninti?
Dani žingtelėjo tolyn nuo tarnaitės.
— Ne. Iri, tu neprivalai to daryti. Tai, kas nutiko tąnakt, kai nubudai… Nesi lovos tarnaitė, aš suteikiau tau laisvę, pameni? Tu…
— Esu Drakonų Motinos tarnaitė, — tarė mergina. — Man didelė garbė teikti chalisei malonumą.
— Bet aš nenoriu, — griežtai pasakė Daneiris. — Nenoriu. — Ir staiga nusisukusi pridūrė: — Dabar išeik. Man reikia pabūti vienai. Ir pagalvoti.
Kai Dani vėl užlipo į denį, Vergų įlankos vandenis jau ėmė gaubti sutemos. Sustojusi prie laivo turėklų, ji žvelgė į Astaporą. Iš čia miestas atrodo visai gražus, dingtelėjo jai. Danguje palengva žiebėsi žvaigždės, o ant žemės — žibintai, kaip ir sakė Kraznio vertėja. Plytų piramidės buvo apšviestos ir spindėjo. Bet toliau nuo įlankos — gatvėse, aikštėse ir kautynių duobėse — tamsu. O tamsiausia — vergų barakuose, kur maži berniukai mėsgaliais šeria šunyčius, gautus dovanų tą dieną, kai iš jų buvo atimtas vyriškumas.
Ji išgirdo už nugaros nedrąsius žingsnius.
— Chalise… — Jo balsas. — Ar galiu atvirai pasikalbėti?
Dani neatsisuko. Šią akimirką nebūtų galėjusi pažvelgti jam į akis. Jei būtų pažvelgusi, tikriausiai vėl būtų skėlusi antausį. Arba apsiverkusi. Arba jį pabučiavusi. Ji nebesusigaudė, kas yra teisinga, kas klaidinga, o kas — beprotybė.
— Sakyk, ką nori pasakyti, sere.
— Kai Eigonas Drakonas atplaukė į Vesterosą ir išlipo į krantą, Slėnio, Uolos ir Žemupio karaliai neatlėkė paknopstomis atiduoti jam savo karūnų. Jei nori atsisėsti Geležiniam soste, turėsi pasiekti pergalę plienu ir drakonų ugnimi, kaip kadaise pasiekė jis. O tai reiškia, kad siekdama pergalės vis tiek susitepsi rankas krauju.
Kraujas ir ugnis, pagalvojo Dani. Targarienų giminės šūkis. Šie žodžiai lydėjo ją visą gyvenimą.
— Su malonumu praliesiu savo priešų kraują. Bet nekaltųjų kraujas — visai kas kita. Jie man siūlo aštuonis tūkstančius Grynuolių. Aštuonis tūkstančius nužudytų kūdikių. Aštuonis tūkstančius pasmaugtų šunų.
— Tavo malonybe, — pasakė seras Džora Mormontas. — Mačiau Karaliaus Uostą, nusiaubtą kariuomenės. Tą dieną taip pat buvo skerdžiami kūdikiai, seniai ir žaidžiantys vaikai. Išprievartauta nesuskaičiuojama daugybė moterų. Kiekvieno vyro širdyje tūno laukinis žvėris ir, jei paduosi jam kalaviją arba ietį ir išsiųsi į karą, tas žvėris pakels galvą. Jam pažadinti pakanka kraujo kvapo. Bet niekada negirdėjau, kad Grynuoliai kada nors būtų prievartavę, žudę miestiečius arba plėšę miestą, — nebent gavę aiškų savo vadų įsakymą. Gal, kaip sakai, jie ir sumūryti iš plytų, bet nuo tos dienos, kai juos nusipirksi, jie žudys tik tuos šunis, kuriuos tu liepsi žudyti. O tu, jei atmintis manęs neapgauna, tikrai nori, kad keli šunys padvėstų.
Grobiko šunys.
— Taip… — Dani nukreipė žvilgsnį į švelnias spalvotas šviesas ir mėgavosi jai veidą glamonėjančiu vėsiu, druskom persismelkusiu vėjeliu. — Kalbi apie plėšiamus miestus… Tai paaiškink man, sere, kodėl dotrakiai niekada neužpuolė ir nenusiaubė šio miesto? — Ji mostelėjo ranka kranto link. — Tik pažiūrėk į gynybines sienas. Aiškiai matyti, kad jos pradeda irti. Tai vienur, tai kitur. Ar tuose bokštuose matai sargybą? Aš nematau. Gal sargybiniai slepiasi, sere? Šiandien mačiau tuos harpijos sūnus ir visus jų išdidžius kilmingus karius. Jie segi lininius sijonus, o baisiausiai atrodo jų… šukuosenos. Net ir nedideliam chalasarui užimti Astaporą nebūtų sunkiau, nei išgliaudyti supuvusį riešutą. Tad pasakyk man, kodėl ta bjauri harpija nedunkso šalia dievų kelio Vais Dotrakyje kartu su kitais pavogtais dievais?
— Iš karto matyti, kad turi drakono akis, chalise.
— Laukiau atsakymo, o ne pagyrų.
— Taip yra dėl dviejų priežasčių. Tiesa, kad narsieji Astaporo gynėjai gana tingūs. Senųjų giminių palikuonys ir turtingieji, kurie rengiasi prabangiai kaip giskariečiai ir nešiojasi rimbus, iš tiesų tik dedasi vis dar valdantys didžiulę imperiją. Kiekvienas iš jų yra aukštą padėtį užimantis karininkas. Per šventes jie pažaidžia karą kautynių duobėse, parodo, kokie jie puikūs kariuomenės vadai, bet mirti tenka eunuchams. Ir vis dėlto bet kuris priešas, norintis užimti ir apiplėšti Astaporą, supranta, kad jam teks susidurti su Grynuoliais. Mat miestui ginti vergų pirkliai tikrai atvestų visus turimus Grynuolius. Nuo to laiko, kai paliko kasas prie Kohoro vartų, dotrakių raiteliai Grynuolių dar nė karto nepuolė.
— O kokia antroji priežastis? — paklausė Dani.
— Kas galėtų pulti Astaporą? — gūžtelėjo seras Džora. — Mirino ir Junkajaus uostai yra konkurentai, o ne priešai, pikta lemtis sunaikino Valyriją, toliau nuo jūros, rytuose, gyvena vien giskariečiai, o anapus kalvų įsikūręs Lazaras. Jo gyventojus tavo dotrakiai vadina ėriukais, avių tauta, — tie žmonės tikrai nelinkę kariauti.
— Tai tiesa, — sutiko Dani, — bet šiauriau vergų miestų tyvuliuoja Dotrakių jūra, o už jos įsikūrę bent dvi dešimtys galingų chalų, tik ir svajojančių plėšti miestus ir išsigabenti į vergiją jų žmones.
— O kur juos gabenti? Kokia nauda iš vergų, jei išžudai vergų pirklius? Valyrijos nebėra, Kvartas įsikūręs anapus raudonosios dykynės, o iki devynių laisvųjų miestų vakaruose tektų keliauti kelis tūkstančius lygų. Be to, gali neabejoti, kad harpijos sūnūs dosniai atsilygina kiekvienam pro šalį traukiančiam chalui, kaip ir Pentoso, Norvoso ir Myro magistrai. Jie supranta, kad jei pavaišins arklių lordus ir apipils juos dovanomis, šie netrukus patrauks savo keliais. Taip yra pigiau nei kariauti, o ir pergalė garantuota.