Pigiau nei kariauti, pagalvojo Dani. Taip, gali būti. Jei tik viskas jai būtų buvę taip lengva… Kaip būtų malonu nuplaukti su savo drakonais į Karaliaus Uostą ir sumokėti tam berniukui Džofriui skrynią aukso už tai, kad jis pasitrauktų.
— Chalise… — Per ilgai tylėjusią grąžino ją į tikrovę seras Džora. Ir švelniai palietė alkūnę.
Dani akimirksniu patraukė ranką.
— Viseiris pripirktų Grynuolių už visas turimas monetas. Bet kartą sakei, kad aš panašesnė į Reigarą…
— Pamenu, Daneiris.
— „Tavo malonybe“, — pataisė ji serą Džorą. — Princas Reigaras vedė į mūšį laisvus vyrus, o ne vergus. Žilabarzdis pasakojo, kad jis pats įšventindavo ginklanešius ir daug vyrų pakėlė į riterius.
— Būti įšventintam į riterius paties Drakono Uolos princo būdavo didžiausia garbė.
— Tai papasakok man… Ką jis sakydavo palietęs vyro petį savo kalaviju? „Eik ir žudyk silpnuosius?“ O gaclass="underline" „Eik ir gink juos?“ Tie narsūs, prie Trišakio kovęsi vyrai, apie kuriuos kalbėjo Viseiris ir kurie žuvo su mūsų drakonų vėliavomis… Ar jie paaukojo savo gyvybę, nes tikėjo Reigaru, ar žuvo vien dėl to, kad jiems už tai buvo sumokėta?
Laukdama atsakymo Dani atsisuko į Mormontą ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Mano karaliene, — rūpestingai rinkdamas žodžius prabilo šis augalotas ir stambus vyras, — viskas, ką sakai, yra tiesa. Bet Reigaras prie Trišakio pralaimėjo. Pralaimėjo ir mūšį, ir karą, prarado ir karalystę, ir gyvybę. Jo kraujas nuplaukė žemyn upe kartu su antkrūtinio rubinais, o Robertas Grobikas, žirgo kanopomis sutrypęs jo kūną, užgrobė Geležinį sostą. Reigaras kovėsi narsiai, Reigaras kovėsi kilniai, Reigaras kovėsi garbingai. Ir Reigaras žuvo.
Branas
Vingriuose kalnų slėniuose, kuriais jie traukė, kelių nebuvo. Tarp plikų uolų tyvuliavo ramūs ežerai — ilgi, siauri ir gilūs, — o visur aplink viešpatavo begalinė žalia spygliuočių miško prieblanda. Jiems palikus vilkų mišką ir tarp senųjų titnago kalvų ėmus kilti aukštyn, medžių rusvai rausvais ir rudeniškai auksiniais lapais pasitaikydavo vis mažiau, o kai tas kalvas pakeitė kalnai, tokių medžių apskritai nebeliko. Dabar jiems virš galvų ošė milžiniški pilkšvai žalsvi sargmedžiai, taip pat begalė melsvųjų eglių, kėnių ir pušų. Jų pomiškis buvo labai retas, o miško paklotę atstojo tamsiai žalių spyglių sluoksnis.
Kai pasiklysdavo, — o taip porą kartų nutiko, — jiems tik reikėdavo sulaukti giedros šaltos nakties, kad debesys netrukdytų stebėti dangaus, pakelti akis ir susirasti Ledo Drakoną. Melsva žvaigždė drakono akyje rodė kelią į šiaurę, kaip kartą jiems paaiškino Oša. Prisiminęs Ošą, Branas vis klausdavo savęs, kur ji dabar? Įsivaizduodavo ją saugią Baltajame Uoste su Rikonu ir Gauruočiumi arba su storuliu lordu Manderliu valgančią ungurius ir kitas žuvis bei karštus pyragėlius su krabais. Arba visus juos, besišildančius Paskutiniame Židinyje, prie Didžiojo Džono ugnies. O Brano gyvenimas buvo virtęs nesibaigiančiomis šaltomis dienomis ant Hodoro nugaros, tūnojimu pintame krepšyje ir keliavimu kalnų šlaitais aukštyn žemyn.
— Aukštyn žemyn, — kartais jiems einant atsidususi tardavo Mira, — žemyn aukštyn… Tada vėl aukštyn ir vėl žemyn. Negaliu pakęsti tų tavo iš proto varančių kalnų, prince Branai.
— Vakar sakei, kad juos dievini.
— O taip, sakiau. Mano lordas tėvas pasakojo man apie kalnus, bet tik dabar vienus jų pamačiau. Man jie neapsakomai patinka.
Branas susiraukęs pažvelgė į ją.
— Bet… ką tik sakei, kad negali jų pakęsti.
— Kodėl negalima kartu ir mėgti, ir nekęsti? — Ir, ištiesusi ranką, Mira sugnybo jam nosį.
— Nes tai — du visiškai skirtingi dalykai, — nenusileido jis. — Kaip diena ir naktis, kaip ugnis ir ledas.
— Jei ledas gali degti, — įsiterpęs kuo rimčiausiai pasakė Džodženas, — tai ir meilė su neapykanta gali žengti koja kojon. Kalnai ar pelkės — nesvarbu. Žemė yra viena.
— Viena, — pritarė jam sesuo, — bet vietomis labai raukšlėta.
Siauri slėniai retai pamalonindavo keliauninkus driekdamiesi į šiaurę ir pietus, tad dažniausiai jiems tekdavo sukarti ilgą kelią visiškai netinkama kryptimi, o kartais net grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėję.
— Jei būtume traukę Karališkuoju keliu, dabar jau būtume prie Sienos, — Branas nepatenkintas vis primindavo Ridams. Jis norėjo rasti triakę varną, kad išmoktų skraidyti. Kartą tai pasakęs, paskui Branas tą pakartojo gal pusšimtį kartų ir pagaliau neapsikentusi Mira ėmė šaipytis ir kartoti šiuos žodžius drauge su juo.
— Be to, jei būtume ėję Karališkuoju keliu, dabar nebūtume tokie alkani, — tada ėmė burbėti jis.
Ten, kalvose, jiems tikrai nebūtų pritrūkę maisto. Mira buvo įgudusi medžiotoja, o dar geriau jai sekdavosi trišakiu žeberklu persmeigti ir iš upokšnio ištraukti žuvį. Branas mielai į ją žiūrėjo, žavėjosi jos mitrumu, matydavo, kaip ji staiga smeigdavo žeberklą ir ištraukdavo jį su pervertu spurdančiu sidabrašoniu upėtakiu. Be to, grobį jiems nešdavo ir Vasara. Beveik kiekvieną vakarą po saulėlydžio didvilkis dingdavo, bet prieš auštant visuomet grįždavo ir dažniausiai nasruose parnešdavo voverę ar kiškį.
Bet čia, kalnuose, upokšniai buvo siauresni ir šaltesni, o paukščių ir žvėrių — gerokai mažiau. Kai tik galėdavo, Mira vis tiek medžiodavo ir žvejodavo, bet rasti grobio buvo vis sunkiau, ir kartais net Vasara grįždavo tuščiomis. Dažnai jie guldavosi miegoti gurgiančiais pilvais.
Ir vis dėlto Džodženas tebebuvo užsispyręs ir tvirtai pasiryžęs laikytis atokiau nuo didesnių kelių.
— Kur rasi kelių, ten sutiksi ir keliautojų, — vis kartodavo jis, — o keliautojai turės akis ir matys, turės burnas ir visiems pasakos apie luošą berniuką, jam tarnaujantį milžiną ir šalia jų bėgantį vilką.
Sunku būtų buvę rasti kitą tokį užsispyrėlį kaip Džodženas, tad jie, įtempę visas jėgas, ėjo per nuošalias vietoves, kasdien kopdavo vis aukščiau ir pasistūmėdavo truputėlį į šiaurę.
Pasitaikydavo ir lietingų, ir vėjuotų dienų, o kartą juos užklupo tokia šlapdriba, kad net Hodoras nusiminęs ėmė riaumoti. Giedromis dienomis dažnai atrodydavo, kad jie — vieninteliai gyvi padarai visame pasaulyje.
— Ar čia daugiau niekas negyvena? — kartą, jiems mėginant apeiti granito klodų antsprūdį, dydžiu beveik prilygstantį Vinterfelui, paklausė Mira Rid.
— Čia gyvena žmonių, — paaiškino jai Branas. — Toliausiai į rytus nuo Karališkojo kelio įsikūrę Amberiai, bet vasarą jie gano savo avis aukštikalnių pievose. Į vakarus nuo kalnų, prie Ledo įlankos, gyvena Vuliai, mums už nugarų dunksančiose kalvose — Harklėjai, o čia, kalnuose, — Knotai, Lidliai, Norėjai ir net vienas kitas Flintas.
Brano senelė iš tėvo pusės buvo kilusi iš kalnuose gyvenančių Flintų. Kartą Senoji auklė pasakojo, kad jo gyslomis teka tos moters kraujas, tad Branas jautėsi toks žioplys, kai kopdamas į kalną nukrito ir susižeidė. Žinoma, ta moteris mirė prieš daugybę metų, daug anksčiau, nei gimė jis ar net jo tėvas.
— Vulis?.. — mąsliai tarė Mira. — Džodženai, ar ne Vulis jojo į karą kartu su mūsų tėvu?
— Teo Vulis, — Džodženas kopė į kalną ir smarkiai šnopavo. — Visi jį pravardžiavo Kubilu.
— Toks jų herbas, — paaiškino Branas. — Trys rudi kubilai mėlyname fone su baltų ir žalių langelių kraštais. Kartą lordas Vulis lankėsi Vinterfele, buvo atjojęs prisiekti ištikimybės ir pasikalbėti su tėvu, ant jo skydo buvo pavaizduoti kubilai. Bet jis netikras lordas. Tai yra… jis lordas, bet visi jį vadina tiesiog Vuliu, kaip ir Knotus, Norėjus ir Lidlius. Vinterfele mes juos vadinome lordais, bet jų valdiniai jų taip nevadina.