Džodženas Ridas stabtelėjo norėdamas atgauti kvapą.
— Kaip manai, ar tie kalniečiai žino, kad mes čia?
— Tikrai žino. — Branas matė, kad kalnų gyventojai juos stebi; matė ne savo, o skvarbesnėmis Vasaros akimis, pro kurias beveik niekas nepraslysdavo. — Bet duos mums ramybę, jei nemėginsime nugvelbti jų ožkų arba arklių ir sprukti.
Ir Branas buvo teisus. Kalnietį jie sutiko tik vieną kartą, — kai staiga iškritus lijundrai buvo priversti ieškoti prieglobsčio. Tą užuovėją rado Vasara, už pilkšvai žalių milžiniško spygliuočio šakų suuodęs negilų urvą, bet kai Hodoras pasilenkęs žingtelėjo po akmenine iškyša, urvo gilumoje Branas pamatė gelsvai rausvą laužo šviesą ir suprato, kad jie čia ne vieni.
— Ateikite ir šildykitės, — išgirdo jie sakant vyrą. — Akmens iškyša plati, visiems pakaks vietos pasislėpti nuo lijundros.
Vyras pavaišino juos avižiniais paplotėliais, kraujine dešra ir šlakeliu alaus iš savo odmaišio, bet vardo nepasisakė; ir neklausinėjo, kas jie tokie. Branas pažino, kad jis — iš Lidlių giminės. Mat segė, kuria buvo susegtas jo voverių kailiukų apsiaustas, buvo pušies kankorėžio formos ir nukaldinta iš aukso bei bronzos, o ant žalių baltų Lidlių skydų baltosios pusės buvo pavaizduoti pušų kankorėžiai.
— Ar nuo čia dar toli iki Sienos? — jiems belaukiant, kol baigsis lijundra, paklausė Branas.
— Sparnus turintiems krankliams — visai netoli, — atsakė Lidlis, jei tik jis iš tiesų priklausė šiai giminei. — O tiems, kurie sparnų neturi, gerokai toliau.
Branas vėl leptelėjo:
— Galiu lažintis, kad jau būtume ten…
— …jei būtume ėję Karališkuoju keliu, — baigė jo mintį Mira.
Pasiėmęs peilį, Lidlis ėmė drožti lazdą.
— Kai Vinterfele buvo Starkas, Karališkuoju keliu galėjo eiti mergelė su šventine suknia ir nesibaiminti, kad bus išniekinta, o keliautojai daugybėje pakelėje įsikūrusių užeigų ir nakvynės namų rasdavo besikūrenantį židinį, duonos ir druskos. Bet dabar naktys gerokai vėsesnės ir durys uždarytos. Vilkų miške pilna bastūnų, o Karališkuoju keliu jodinėja vyrai su nudirtu žmogum ant krūtinės klausinėdami, ar kas nematė svetimų žmonių.
Ridai susižvalgė.
— Vyrai su nudirtu žmogum? — nustebęs paklausė Džodženas.
— Taigi. Mergvaikio vyrukai. Jis buvo miręs, bet dabar prisikėlė. Sklinda gandai, kad jis dosniai atsilygina sidabru, o gal ir auksu tiems, kurie suteikia patikimų žinių apie kitus po apylinkes besibastančius numirėlius. — Taip taręs, vyras pažvelgė į Braną ir į šalia jo gulintį didvilkį. — O jei kalbėsime apie Sieną, — pridūrė jis, — jumis dėtas, aš ten nekeliaučiau. Senasis Lokys išsivedė sargybos vyrus į Vaiduoklių mišką, o iš ten grįžo tik varnai, bet neparnešė beveik jokių žinių. „Juodi sparnai, juodos žinios“, — sakydavo mano motina, bet kai paukščiai skrenda tylėdami, man tai atrodo dar kraupiau. — Jis lazda pabaksnojo laužo žarijas. — Kai Vinterfele gyveno Starkas, viskas buvo kitaip. Bet senasis vilkas mirė, jaunieji iškeliavo į pietus žaisti sostų žaidimo, o mums beliko šmėklos.
— Vilkai sugrįš, — rimtai pareiškė Džodženas.
— Iš kur žinai, vaikeli?
— Sapnavau.
— Būna naktų, kai sapnuoju prieš devynerius metus palaidotą savo motiną, — pasakė vyras, — bet pabudęs nerandu jos grįžusios.
— Sapnas sapnui nelygu, milorde.
— Hodoras, — nei iš šio, nei iš to leptelėjo Hodoras.
Jie drauge praleido naktį, nes lijundra liovėsi jau visiškai sutemus, ir tik Vasara, rodės, nekantravo palikti urvą. Kai malkos sudegė ir liko tik žarijos, Branas jį išleido. Didvilkis drėgmei nebuvo toks jautrus kaip žmonės, be to, jį šaukė naktis. Mėnesiena papuošė šlapius medžius sidabriškais šešėliais ir nubalino pilkas kalnų viršūnes. Tamsoje, tyliai vasnodamos tarp pušų, ūkavo pelėdos, o po priekalnių šlaitus vaikštinėjo baltos ožkos. Branas užsimerkė ir pasinėrė į vilko sapną, į vidurnakčio kvapus ir garsus.
Kai kitą rytą jie nubudo, laužas jau buvo išblėsęs, o Lidlis išėjęs, bet palikęs jiems dešrą ir gal tuziną avižinių paplotėlių, rūpestingai suvyniotų į žalią ir baltą medžiagos skiautę. Į vienus paplotėlius buvo įkepta pušies sėklų, į kitus — gervuogių. Branas suvalgė vieną su sėklomis, vieną su uogomis ir vis tiek negalėjo nuspręsti, kurie jam skanesni. Vieną gražią dieną Vinterfelą vėl valdys Starkai, tarė jis sau, o tada jis lieps pakviesti Lidlius ir šimteriopai atsilygins jiems už kiekvieną pušies sėklą ir uogą.
Takas, kurį jie tą dieną pasirinko, buvo geresnis ir eiti juo buvo truputį lengviau, o vidurdienį pro debesis išlindo saulė. Branas sėdėjo pintinėje Hodorui ant nugaros ir jautėsi beveik patenkintas. Užliūliuotas švelnaus žingsniuojančio augaloto arklininko sūpavimo ir tylaus niūniavimo, — mat kartais eidamas Hodoras kažką mykdavo sau po nosimi, — berniukas net užsnūdo. Atsargiai palietusi ranką, jį pažadino Mira.
— Žiūrėk, — tarė ji, trišakiu varlių žeberklu rodydama į dangų, — erelis.
Branas pakėlė galvą ir pamatė jį, išskleidusį pilkus sparnus ir sklendžiantį pavėjui. Žiūrėjo į paukštį, sukantį ratą ir kylantį aukštyn, ir ėmė svarstyti, kaip jaustųsi pats, taip lengvai sklęsdamas virš viso pasaulio. Šiaip ar taip, geriau nei kopdamas. Jis pamėgino pasiekti erelį, palikti savo paiką luošą kūną, pakilti į dangų ir persikūnyti į paukštį taip, kaip persikūnydavo į Vasarą. Žaliasapniams aiškiaregiams tai pavyksta, turėtų pavykti ir man. Branas iš paskutiniųjų mėgino tai padaryti, kol erelis pradingo auksaspalvės miglos persmelktame popiečio ore.
— Erelis nuskrido, — nusivylęs pasakė jis.
— Pamatysime kitų, — paguodė berniuką Mira. — Jie čia gyvena.
— Tikiuosi…
— Hodoras, — tarstelėjo Hodoras.
— Hodoras, — pritarė Branas.
Džodženas paspyrė pušies kankorėžį.
— Man rodos, Hodorui patinka, kai tari jo vardą.
— Tikras jo vardas — ne Hodoras, — paaiškino Branas. — Tai tik žodis, kurį jis nuolat kartoja. Senoji auklė man sakė, kad iš tiesų jis yra Valderis. Rodos, ji buvo Hodoro prosenelė ar panašiai. — Prakalbus apie Senąją auklę, Branui širdį suspaudė liūdesys. — Kaip manai, ar geležiniai ir ją nužudė? — Jos lavono Vinterfele jie nerado. Dabar, viską ramiai prisiminęs, Branas apskritai negalėjo tvirtinti matęs bent vienos moters lavoną. — Ji niekada nieko nenuskriaudė, net Teono. Tik pasakodavo istorijas. Teonas senutės nenuskriaustų. Juk nenuskriaustų, tiesa?
— Yra žmonių, kurie skriaudžia kitus vien dėl to, kad gali, — atsakė Džodženas.
— Be to, Vinterfele žmones žudė ne Teonas, — pridūrė Mira. — Tarp žuvusiųjų buvo per daug geležinių. — Ji perėmė žeberklą varlėms medžioti į kitą ranką. — Nepamiršk Senosios auklės pasakų, Branai. Prisimink, kaip ji jas pasakodavo, išsaugok atmintyje jos balso skambesį. Kol prisiminsi, dalis jos dvasios visuomet gyvens tavyje.
— Prisiminsiu, — pažadėjo berniukas. Paskui jie ilgai kopė netardami nė žodžio, laikydamiesi vingiuoto, miško žvėrių išminto tako, kol įveikė aukštą balnakalnį, jungiantį du uolėtus kalnus. Aplink juos augo skurdžios pušys, įsikibusios priekalnių šlaitų ir suleidusios į juos šaknis. Tolumoje Branas matė ledinį tekančio pakalnėn upokšnio spindesį. Paskui susivokė besiklausantis Džodženo alsavimo ir po Hodoro kojomis traškančių pušų spyglių. — Gal ir judu žinote kokių nors istorijų? — staiga paklausė jis brolio ir sesers Ridų.