Mira nusijuokė.
— Na, vieną kitą žinau.
— Vieną kitą… — prisipažino ir jos brolis.
— Hodoras, — niūniuodamas ištarė Hodoras.
— Galėtumėte nors vieną papasakoti, — paprašė Branas. — Kol keliaujame. Hodorui patinka istorijos apie riterius. Man irgi.
— Kartą Sąsmaukoje buvo du riteriai, — ėmė pasakoti Džodženas.
— Virš vandens, — patikslino jo sesuo. — Mat pelkės buvo pilnos riterių skenduolių.
— Teisybė, — linktelėjo Džodženas. — Andalų ir geležinių, Frėjų ir kitų kvailių, visų tų pasipūtusių karių, kurie išsiruošė užkariauti Pilkųjų Vandenų. Tik nė vienam iš jų nepavyko tų Pilkųjų Vandenų rasti. Tada, užuot grįžę, jie nujojo į Sąsmauką. Ir vieni anksčiau, kiti vėliau įsmuko į pelkės akivarus ir nuskendo gramzdinami savo šarvų ir ginklų svorio.
Vien pagalvojus apie nuskendusius ir po vandeniu gulinčius riterius, Braną nukrėtė šiurpas. Bet jis neprieštaravo — šiurpios istorijos jam patiko.
— Kartą, netikro pavasario metais, buvo toks riteris, — vėl prabilo Mira. — Visi jį vadino Besijuokiančio Medžio riteriu. Jis tikriausiai buvo salietis.
— O gal ir ne. — Džodženo veidas atrodė nusėtas žalsvais šešėliais. — Neabejoju, kad šią istoriją princas Branas yra girdėjęs daugybę kartų.
— Ne, — papurtė galvą Branas, — nesu. O jei ir girdėjęs, nieko tokio. Ir Senoji auklė kartais pasakodavo tą pačią, jau girdėtą istoriją, bet jei ji būdavo įdomi, mes mielai ir vėl jos klausydavomės. Ji sakydavo, kad senos istorijos — tarsi seni draugai. Kartais reikia juos aplankyti.
— Tai tiesa. — Mira žingsniavo pasikabinusi skydą ant nugaros, varlių žeberklu kartkartėmis palenkdama praeiti trukdančią šaką. Branas jau buvo bemanąs, kad istorijos vis dėlto neišgirs, bet ji prakalbo vėclass="underline" — Kartą Sąsmaukoje gyveno toks smalsus vaikinas. Kaip ir visi saliečiai, jis buvo mažo ūgio, bet drąsus, sumanus ir stiprus. Jis augo medžiodamas, žvejodamas, laipiodamas po medžius, ir išmoko visų mano gentainių kerų ir burtų.
Branas beveik neabejojo, kad šio pasakojimo dar nėra girdėjęs.
— Ar jis sapnuodavo žalius sapnus kaip Džodženas?
— Ne, — atsakė Mira, — bet jis galėjo kvėpuoti dumblu, bėgti lapais ir, vos sušnabždėjęs vieną žodį, žemę paversti vandeniu, o vandenį — žeme. Be to, susišnekėdavo su medžiais, mokėjo kurti žodžius ir išburti arba pradanginti pilis.
— Ir aš taip norėčiau, — gailiai tarė Branas. — O kada jis sutiks Besijuokiančio Medžio riterį?
Mira susiraukusi į jį dėbtelėjo.
— Kuo greičiau princas užsičiaups, tuo greičiau jiedu susitiks.
— Aš tik paklausiau…
— Vaikinas mokėjo visus saliečių burtus, — toliau pasakojo ji, — bet troško kai ko daugiau. Kaip žinai, mūsų žmonės retai palieka namus ir leidžiasi į tolimas keliones. Mes nedidelė tauta ir mūsų papročiai daug kam atrodo keisti, tad dideli žmonės ne visada gražiai su mumis elgiasi. Bet šis vaikinas buvo drąsesnis už daugelį mūsiškių ir, kai suaugo, vieną dieną nusprendė palikti saliečius ir aplankyti Veidų salą.
— Niekas nekeliauja aplankyti Veidų salos, — paprieštaravo Branas. — Juk ten gyvena žalieji žmonės.
— Kaip tik žaliųjų žmonių jis ir ieškojo. Tad apsivilko marškinius, apsiūtus bronziniais žvyneliais kaip maniškiai, pasiėmė odinį skydą, trišakę ietį kaip maniškė ir iš odos padarytu laiveliu nusiyrė Žaliąja Šaka pasroviui.
Branas užsimerkė ir pamėgino įsivaizduoti mažoje odinėje valtelėje sėdintį vyrą. Ir jam prieš akis iškilo salietis, labai panašus į Džodženą, tik vyresnis, stipresnis ir apsirengęs kaip Mira.
— Naktį, kad Frėjai jo neužpultų, jis prasmuko pro Dvynius, o pasiekęs Trišakį paliko upę, užsikėlė valtelę ant galvos ir toliau traukė pėsčias. Užtruko daug dienų, bet pagaliau atkeliavo ligi Dievų Akies, įmetė savo valtelę į ežero vandenis ir nusiyrė į Veidų salą.
— Ar sutiko ten žaliųjų žmonių?
— Taip, — linktelėjo Mira, — bet tai jau kita istorija ir ne man ją pasakoti. Mano princas prašė istorijos apie riterius.
— Tiktų ir apie žaliuosius žmones.
— Gal ir tiktų, — sutiko ji, bet daugiau apie juos nė žodžiu neužsiminė. — Visą tą žiemą vaikinas praleido saloje, bet atėjus pavasariui pajuto, kad jį šaukia platusis pasaulis, ir suprato, jog atėjo laikas iškeliauti. Odinė valtelė tebebuvo ten, kur jis ją paliko, tad atsisveikinęs ėmė irtis į krantą. Irklavo irklavo ir pagaliau tolumoje, už ežero, išvydo pilies bokštus. Jam artinantis prie kranto, bokštai atrodė vis aukštesni ir pagaliau vaikinas suprato, kad tai tikriausiai didžiausia pasaulyje pilis.
— Harenholas! — iš karto atspėjo Branas. — Tai buvo Harenholas!
Mira nusišypsojo.
— Šit kaip? Prie tos pilies sienų jis pamatė įvairiaspalves palapines, vėjyje plazdančias ryškias vėliavas ir riterius, vilkinčius grandelinius ir plokštinius šarvus, sėdinčius ant šarvuotų žirgų. Jis užuodė kepamą mėsą, girdėjo garsų juoką ir šauklių pučiamus trimitus. Netrukus turėjo prasidėti didžiulis turnyras ir į jį buvo susirinkę riteriai iš visos karalystės. Čia buvo ir pats karalius, ir jo sūnus, drakono princas. Atvyko ir baltieji kalavijai, pasveikinti jų gretas papildžiusio naujo brolio. Atjojo audros lordas ir rožių lordas. Didysis uolos liūtas buvo susivaidijęs su karaliumi ir laikėsi nuošaliai, bet dauguma jo vėliavininkų ir riterių turnyre vis tiek dalyvavo. Tokio iškilmingo renginio salietis dar niekada nebuvo matęs ir suprato, jog galbūt niekada daugiau nepamatys. Giliai širdyje jis nieko labiau netroško, tik dalyvauti turnyre.
Šis jausmas Branui buvo puikiai pažįstamas. Vaikystėje jis nesvajojo tapti niekuo kitu, tik riteriu. Bet tai buvo prieš jam nukrintant ir susižalojant kojas.
— Prasidėjus turnyrui didžiosios pilies duktė ėjo meilės ir grožio karalienės pareigas. Penki kovotojai prisiekė ginti jos karūną: keturi jos broliai iš Harenholo ir garsusis jos dėdė, baltasis karaliaus sargybos riteris.
— Ar ji buvo daili mergelė?
— Taip, — atsakė Mira ir liuoktelėjo per akmenį, — bet buvo ir dar dailesnių. Viena iš jų — drakono princo žmona, atsivedusi per dešimt jai patarnaujančių damų. Visi riteriai maldavo jų, kad aprištų jų ietis savo palankumo raiščiais.
— Bet tai nebus viena iš meilės istorijų, ar ne? — įtariai paklausė Branas. — Hodorui jos nelabai patinka.
— Hodoras, — pritariamai tarstelėjo Hodoras.
— Jis mėgsta pasakojimus, kuriuose riteriai įveikia pabaisas.
— Kartais riteriai ir yra pabaisos, Branai. Mažasis salietis žingsniavo per lauką džiaugdamasis šilta pavasario diena ir niekam nedarydamas nieko bloga, tik staiga kelią jam pastojo trys ginklanešiai. Jie nebuvo vyresni nei penkiolikos metų, bet vis tiek visi trys ūgiu pranoko salietį. Ginklanešiams atrodė, kad tai jų pasaulis, į kurį salietis neturėjo teisės kelti kojos. Nenaudėliai atėmė ietį, pargriovė ir išsityčiojo iš jo, pravardžiuodami varliaėdžiu.
— Ar jie buvo Valderiai? — Branui atrodė, kad tokią niekšybę galėjo padaryti tik Mažasis Valderis Frėjus.
— Vardo nepasisakė nė vienas iš jų, bet salietis gerai įsiminė ginklanešių veidus, kad galėtų jiems atkeršyti. Kaskart, kai mėgindavo stotis, nenaudėliai jį vėl parversdavo, o kai gulėdamas ant žemės susiriesdavo į kamuoliuką, imdavo spardyti. Bet paskui staiga išgirdo griausmingą balsą. „Spardote mano tėvo valdinį!“ — sustaugė vilkė.