— Keturkojė ar dvikojė?
— Dvikojė, — tarė Mira. — Vilkė puolė ginklanešius turnyriniu kalaviju ir juos išvaikė. Salietis buvo sužalotas ir kraujavo, tad vilkė, parsigabenusi jį į savo olą, išvalė žaizdas ir užrišo jas drobiniais tvarsčiais. Ten vaikinas ir sutiko jos gaujos brolius: narsųjį vilką, kuris jiems vadovavo, šalia jo vaikštantį tylųjį vilką ir vilkiuką, kuris iš jų ketverto buvo jauniausias.
Tą vakarą turnyro pradžios proga Harenhole turėjo vykti puota ir vilkė primygtinai liepė vaikinui joje dalyvauti. Jis buvo aukštos kilmės ir turėjo tokią pat teisę užimti vietą ant suolo, kaip bet kuris kitas vyras. Atsispirti tai vilkei-mergelei buvo labai sunku, tad salietis sutiko, kad vilkiukas parūpintų jam karaliaus puotai tinkamų drabužių, ir nuėjo į didžiąją pilį.
Po Hareno stogu jis valgė ir gėrė kartu su vilkais ir daugybe jiems prisiekusių kalavijuočių, su vyrais, nusileidusiais nuo kalvų, su briedžiais, lokiais ir vandeniais. Drakono princas padainavo tokią liūdną dainą, kad vilkė-mergelė ėmė šniurkščioti, o kai jaunasis jos broliukas-vilkiukas pasišaipė, kad verkia, išpylė jam ant galvos taurę vyno. Paskui kalbą pasakė juodasis brolis, kviesdamas riterius stoti į Nakties sargybą. Per varžytuves, kas išgers daugiau vyno, audros lordas įveikė kaukolių ir bučinių riterį. Salietis matė mergelę tamsiai mėlynomis, besijuokiančiomis akimis, šokančią su baltuoju kalaviju, raudona gyvate, grifų lordu ir pagaliau — su tyliuoju vilku, bet… tik kai narsusis vilkas užtarė jai žodelį už savo brolį, kuris pernelyg drovėjosi pakilti nuo suolo.
Visų šių linksmybių sūkuryje mažasis salietis pamatė ir tris jį užpuolusius ginklanešius. Vienas tarnavo trišakio riteriui, kitas dygliuočio riteriui, o trečiasis lydėjo riterį, ant kurio apsiausto buvo išsiuvinėti du bokštai — ženklas, puikiai pažįstamas visiems saliečiams.
— Frėjų ženklas, — įsiterpė Branas. — Perkėlos Frėjų.
— Kaip yra dabar, taip buvo ir tada, — linktelėjo ji. — Vilkė-mergelė juos pamatė ir parodė savo broliams. „Galėčiau rasti tau žirgą ir galbūt net tinkamus šarvus“, — pasiūlė vilkiukas. Mažasis salietis padėkojo jam, bet nieko neatsakė. Giliai širdyje jis niekaip negalėjo apsispręsti. Ūgiu saliečiai mažesni už daugumą kitų, bet išdidumu jiems nenusileidžia. Tas vaikinas, kaip ir visi kiti jo gentainiai, nebuvo riteris. Valtyje mes sėdime dažniau nei ant arklio, o mūsų rankos skirtos irkluoti, o ne laikyti ietį. Kad ir kaip troško atkeršyti, jis bijojo apsijuokti ir užtraukti gėdą saviškiams. Tą naktį tylusis vilkas pasiūlė mažajam saliečiui nakvoti jo palapinėje, bet, prieš guldamasis miegoti, vaikinas atsiklaupė ant ežero kranto, pažvelgė į vandenis, į tą pusę, kur turėjo būti Veidų sala, ir sukalbėjo maldą seniesiems šiaurės ir Sąsmaukos dievams…
— Ar niekada nesi girdėjęs šios sakmės iš savo tėvo lūpų? — paklausė Džodženas.
— Istorijas pasakodavo Senoji auklė. Tęsk, Mira, negali dabar sustoti.
Hodoras, matyt, jautėsi taip pat.
— Hodoras, — tarė jis ir pratrūko: — Hodoras, Hodoras, Hodoras, Hodoras…
— Ką gi, — gūžtelėjo Mira, — jei taip nori išgirsti, kuo viskas baigėsi…
— Noriu. Pasakok.
— Buvo numatyta, kad turnyras tęsis penkias dienas, — vėl prabilo ji. — Be to, turėjo vykti didžiulės bendros kautynės septyniais frontais, šaudymo iš lanko ir kirvių svaidymo rungtys, žirgų lenktynės ir dainių varžytuvės…
— Tai gali praleisti. — Tupėdamas pintinėje ant Hodoro nugaros Branas neramiai pasimuistė. — Papasakok apie dvikovas.
— Kaip princas įsakys… Pilies duktė buvo meilės ir grožio karalienė, ją gynė keturi jos broliai ir dėdė, bet jau pirmą turnyro dieną visi keturi Harenholo sūnūs buvo nugalėti. Tiesa, juos nugalėjusieji karaliavo neilgai, mat ir patys buvo įveikti. Taigi pasibaigus pirmajai turnyro dienai vietą tarp nugalėtojų užsitikrino dygliuočio riteris, o antros dienos rytą savo dvikovas laimėjo trišakio riteris ir dviejų bokštų riteris. Tačiau antros dienos pavakare, kai šešėliai ėmė ilgėti, turnyro dalyvių sąrašą papildė paslaptingas varžovas.
Branas supratingai linktelėjo. Turnyruose dažnai pasirodydavo riteriai, paslėpę savo veidus po šalmais ir laikydami rankose skydus be jokio ženklo arba pažymėtus labai keistais simboliais. Kartais tai būdavo garsūs, bet užsimaskavę kovotojai. Vieną turnyrą Drakono riteris laimėjo pasivadinęs Ašarų riteriu, kad vietoj karaliaus meilužės meilės ir grožio karaliene galėtų paskelbti savo seserį. O Baristanas Narsusis pirmą kartą užsivilko paslaptingojo riterio šarvus sulaukęs vos dešimties metų.
— Galvą guldau, kad tai buvo mažasis salietis.
— To niekas nežinojo, — pasakė Mira, — bet paslaptingasis riteris buvo neaukštas ir dėvėjo netinkamus, iš gabalėlių sudurstytus šarvus. Ant jo skydo buvo nupieštas senųjų dievų širdamedis ir baltas burtmedis raudonu, besijuokiančiu veidu.
— Gal jis atvyko iš Veidų salos? — paklausė Branas. — Ar jis buvo žalias? — Senosios auklės pasakojimuose sargų oda buvo žalia, o vietoj plaukų augo lapai. Be to, kartais jie nešiodavo ragus, tik Branas niekaip nesuprato, kaip paslaptingasis riteris galėjo užsidėti šalmą, jei buvo raguotas. — Lažinuosi, kad jį atsiuntė senieji dievai.
— Gal ir taip. Sustojęs priešais karalių, paslaptingasis riteris nuleido ietį ir nujojo į galą eilės, kurioje buvo pasistatę palapines penki kovotojai. Žinai, kuriuos tris jis iškvietė į dvikovą?
— Dygliuočio riterį, trišakio riterį ir dviejų bokštų riterį. — Branas buvo girdėjęs daugybę panašių istorijų ir tai tikrai žinojo. — Sakiau, kad jis buvo mažasis salietis.
— Kad ir kas jis buvo, senieji dievai suteikė jo rankai jėgos. Pirmasis krito dygliuočio riteris, paskui trišakio riteris, o pagaliau — ir dviejų bokštų riteris. Nė vienas iš jų nebuvo labai mėgstamas, tad netrukus, kai buvo paskelbtas naujasis nugalėtojas, prasčiokai garsiais šūksniais karštai pasveikino Besijuokiančio Medžio riterį. Bet kai jo nugalėti priešininkai pamėgino išsipirkti savo žirgus ir šarvus, Besijuokiančio Medžio riteris, nenusiėmęs šalmo, prabilo griausmingu balsu ir pasakė: „Pamokykite savo ginklanešius elgtis garbingai, tai bus geriausia išpirka.“ Kaip reikiant išbarę savo ginklanešius, nugalėtieji riteriai atgavo savo žirgus ir šarvus. Taigi mažojo saliečio maldą išklausė… gal žalieji žmonės, gal senieji dievai, gal miškavaikiai — kas žino?
Porą minučių pagalvojęs Branas nusprendė, kad tai gera istorija.
— O paskui? Ar Besijuokiančio Medžio riteris laimėjo turnyrą ir vedė princesę?
— Ne, — papurtė galvą Mira. — Tą vakarą didžiojoje pilyje audros lordas ir kaukolių bei bučinių riteris prisiekė nuplėšti jam kaukę, be to, pats karalius paragino vyrus jį pulti pareiškęs, girdi, riteris, slepiantis veidą po tuo šalmu, nėra jo draugas. Bet kitą rytą, kai šaukliams trimituojant karalius užėmė savo vietą, pasirodė tik du nugalėtojai. Besijuokiančio Medžio riteris buvo dingęs. Karalius įtūžo ir net išsiuntė savo sūnų, drakono princą, jo ieškoti, tačiau šis rado tik ant medžio šakos pakabintą ir paliktą išpieštą skydą. Galų gale tą turnyrą laimėjo drakono princas.
— Hm… — Išklausęs pasakojimo Branas susimąstė. — Tai gera istorija. Ir vis dėlto užpulti salietį turėjo trys niekdariai riteriai, o ne jų ginklanešiai. Tada mažasis salietis būtų galėjęs juos visus nužudyti. Ta dalis, kurioje minima išpirka, yra visiška nesąmonė. Be to, nugalėjęs visus priešininkus, turnyrą turėjo laimėti paslaptingasis riteris ir meilės ir grožio karaliene paskelbti vilkę-mergelę.