— Ji ir tapo karaliene, — atsakė Mira, — bet tai — jau liūdnesnė istorija.
— Ar tu tikras, Branai, kad niekada negirdėjai šio pasakojimo? — vėl paklausė Džodženas. — Tėvas niekada šios istorijos nepasakojo?
Branas papurtė galvą. Jiems besišnekučiuojant atėjo vakaras, kalnų šlaitais ėmė driektis ilgi šešėliai ir juodais pirštais čiupinėti pušis. Jei mažasis salietis nusigavo į Veidų salą, gal ir aš galėčiau ten nukeliauti? Visose sakmėse buvo kartojama, kad žalieji žmonės turi keistų ir stebuklingų galių. Galbūt jie galėtų pagydyti man kojas ir net pakelti į riterius? Juk įšventino į riterius mažąjį salietį, tegul ir vienai dienai, pagalvojo jis. Man tos dienos pakaktų.
Davosas
Jo celėje buvo šilčiau, nei paprastai būdavo kalėjimo požemiuose.
Tiesa, čia buvo tamsu. Pro senovines geležines grotas prasimušė šokčiojanti, rausvai gelsva, sienoje į laikiklį įstatyto deglo šviesa, bet kita celės pusė skendėjo prieblandoje. Čia buvo drėgna, kaip ir buvo galima tikėtis tokioje saloje kaip Drakono Uola, kur jūros vandenys tyvuliavo visai arti. Be to, čia šmirinėjo tiek žiurkių, kiek ir kiekviename kalėjimo požemyje, ir dar kelios viršaus.
Ir vis dėlto vėsuma Davosas skųstis negalėjo. Siauri akmeniniai koridoriai po milžiniškais Drakono Uolos luitais visada būdavo šilti, — jis ne kartą girdėjo pasakojant, esą kuo giliau, tuo jie šiltesni. Ir spėjo, kad yra laikomas gana giliame pilies požemyje, nes, kai prispausdavo delną prie celės sienos, dažnai pajusdavo šilumą. Gal senosiose legendose esama tiesos ir Drakono Uolos pilis tikrai pastatyta iš pragaro akmenų?
Kai prižiūrėtojai atvedė Davosą į požemį, jis labai sirgo. Nuo mūšio dienos jį kankinęs kosulys tik dar labiau sustiprėjo, be to, vėl prasidėjo karščiavimas. Jo lūpos buvo suskeldėjusios, apšašusios ir kraujavo, o drebulio negalėjo numaldyti net celėje jaučiama šiluma. Jau neilgai, prisiminė jis vis pagalvodavęs, netrukus čia, tamsoje, numirsiu.
Tačiau netrukus Davosas įsitikino, kad klydo ir dėl to, ir dėl daugelio kitų dalykų. Jis tarsi per miglą prisiminė švelnias rankas, ryžtingą balsą ir į jį žvelgiantį jaunąjį meisterį Pilosą. Kažkas davė jam gerti karšto česnakų nuoviro ir aguonpienio, kad liautųsi skausmai ir drebulys. Nuo aguonų Davosas užmigo, o kol miegojo, kažkas jam ant kūno uždėjo dėlių, kad šios išsiurbtų blogą kraują. Bent jau jis taip nusprendė, pabudęs ir pamatęs ant rankų dėlių paliktas žymes. Netrukus kosulys liovėsi, žaizdos ant lūpų užgijo, o jo sultinyje atsirado baltos žuvies, morkų ir svogūnų. Ir vieną dieną Davosas suprato, kad nuo to laiko, kai „Juodoji Beta“ sudužo ir jis atsidūrė jūroje, dar niekada nesijautė toks stiprus.
Juo rūpinosi du kalėjimo sargai. Vienas buvo mažo ūgio ir storas, stambiais pečiais ir didelėmis stipriomis rankomis. Jis vilkėjo odinį jūrininko švarką, nusagstytą geležinėmis kniedėmis, ir kartą per dieną atnešdavo Davosui dubenį avižinės košės. Kartais net pasaldindavo ją medumi arba įpildavo šlakelį pieno. Antrasis sargas buvo vyresnis, susikūprinęs ir išblyškęs, sulipusiais, seniai netrinktais plaukais ir rečiuotu veidu. Jis vilkėjo balto aksomo liemenę, ant kurios priekio auksiniais siūlais buvo išsiuvinėtas žvaigždžių ratas. Drabužis jam visiškai netiko: buvo per platus ir per trumpas, be to, nešvarus ir suplyšęs. Šis prižiūrėtojas atnešdavo Davosui mėsos ir košės, žuvies troškinio, o kartą davė net pusę pyrago su nėgių įdaru. Nėgės buvo tokios riebios, kad pyragą Davosas išvėmė, ir vis dėlto jam, tūnančiam kalėjime, tai buvo ypatingos vaišės.
Požemio nesiekė nei saulės, nei mėnulio šviesa; storose akmeninėse sienose langų nebuvo. Dieną nuo nakties Davosui padėdavo atskirti tik jo prižiūrėtojai. Nei vienas, nei kitas nepratardavo nė žodžio, bet Davosas žinojo, kad jie nėra nebyliai; mat kartais, keičiantis pamainai, vyrai persimesdavo vienu kitu šiurkščiu žodžiu. Jie net savo vardų Davosui nepasakė, tad jis prižiūrėtojus pavadino savaip. Mažą ir stiprų pavadino Koše, o susikūprinusį ir išblyškusį — Nėge, — mat niekaip negalėjo pamiršti to pyrago. Dienas Davosas žymėjosi pagal sargų atnešamą valgį ir pagal prie celės, ant sienos, laikiklyje keičiamus deglus.
Bet tamsoje žmogus ima jaustis vienišas ir ilgėtis kito žmogaus balso. Kai tik prižiūrėtojai ateidavo į jo celę nešini maistu arba ketindami pakeisti išmatų kubilą, Davosas mėgindavo juos šnekinti. Jis suprato, kad į maldavimus paleisti arba pasigailėti jie neatsilieps, tad klausinėdavo visokiausių dalykų tikėdamasis, jog galbūt vieną gražią dieną kuris nors pravers burną. „Kokios naujienos iš karo? — klausdavo jis. — Ar karalius sveikas?“ Teiraudavosi apie savo sūnų Devaną, princesę Šairinę ir Saladorą Saną. „Koks lauke oras? — klausdavo. — Ar jau prasidėjo rudens audros? Ar Siaurąja jūra tebeplaukioja laivai?“
Nesvarbu, ko Davosas klausdavo, sargai niekada jam neatsakydavo, nors kartais Košė įdėmiai jį nužvelgdavo, ir Davosui šmėstelėdavo viltis, kad ką nors pasakys. Bet iš Nėgės apskritai nieko nebuvo galima tikėtis. Jis nelaiko manęs žmogumi, dingtelėdavo Davosui. Aš jam tik akmuo, kuris valgo, tuštinasi ir šneka. Tad netrukus jis nutarė, kad daug didesnę simpatiją jaučia Košei. Košė, rodės, bent jau suprato, kad Davosas yra gyvas žmogus, ir buvo jam geras, nors ir keistai tą gerumą parodydavo. Taip pat Davosas įtarė, kad Košė šeria žiurkes. Dėl to kalėjimo požemyje jų buvo tiek daug. Kartą Davosui net pasirodė, kad girdėjo kalėjimo prižiūrėtoją kalbantis su jomis kaip su vaikais, bet… gal jis tik sapnavo?..
Jie nenori leisti man numirti, netrukus suvokė jis. Laiko mane gyvą, nes turi kažkokių savų tikslų. Davosas nenorėjo nė galvoti apie tai, kokie tie tikslai galėtų būti. Drakono Uolos kalėjimo požemiuose jie laikė uždarę ir lordą Sanglasą, ir sero Habardo Rambtono sūnus; visi jie galų gale buvo sudeginti ant laužo. Reikėjo žūti jūroje, spoksodamas į deglą už celės grotų galvojo Davosas. Arba leisti buriniam laivui praplaukti pro šalį ir mirti ant savo uolos. Geriau mano kūną būtų suriję krabai nei ugnis.
Ir štai vieną vakarą, baigdamas vakarieniauti, Davosas pajuto keistą, iki jo atsklidusį šilumos pliūpsnį. Pakėlęs akis jis pažvelgė pro grotas ir išvydo ją — skaisčiai raudoną, mirguliuojančią, su stambiu rubinu ant kaklo, raudonomis akimis, spindinčiomis taip pat ryškiai kaip ir deglas, kuriuo ji švietėsi sau kelią.
— Melisandra… — apsimestinai ramiai tarstelėjo jis.
— Svogūnų riteri, — pasisveikino ji taip atsainiai, tarsi jiedu būtų susitikę ant laiptų ar kieme ir stabtelėję persimesti keliais mandagiais žodžiais. — Ar gerai jautiesi?
— Geriau nei anksčiau.
— Gal tau ko nors trūksta?
— Mano karaliaus. Ir sūnaus. Jų man trūksta. — Pastūmęs dubenį, Davosas atsistojo. — Atėjai manęs sudeginti?
Ji atidžiai pažvelgė į Davosą keistomis raudonomis akimis.
— Čia bjauri vieta, ar ne? Tamsi ir dvokianti. Nei gerosios saulės, nei ryškios mėnesienos spinduliai čia neprasiskverbia. — Melisandra ištiesė ranką prie deglo, įstatyto į laikiklį ant sienos. — Jis vienas skiria tave nuo tamsos, Svogūnų riteri. Ši liepsnelė, ši Rhloro dovana. Gal man jį užgesinti?