— Ne. — Davosas žingtelėjo prie grotų. — Prašau, ne.
Jam rodės, kad paliktas visiškoje tamsoje vienas, tik žiurkių draugijoje, ilgai neištvertų. Raudonosios moters lūpos krustelėjo ir jose šmėstelėjo kažkas panašaus į šypseną.
— Rodos, liepsna tau ėmė patikti.
— Man reikia to deglo. — Davosas skėstelėjo rankomis ir vėl sunėrė pirštus. Nemaldausiu jos. Nemaldausiu…
— Aš — kaip tas deglas, sere Davosai. Mes abu esame Rhloro įrankiai. Ir tarnaujame vieninteliam tikslui — neleisti įsiviešpatauti tamsai. Ar tiki tuo?
— Ne. — Jam tikriausiai reikėjo pameluoti ir pasakyti raudonajai moteriai tai, ką ji norėjo girdėti, bet Davosas buvo per daug įpratęs kloti tiesą. — Tu esi tamsos motina. Įsitikinau tuo Vėtrų Gūžtoje, pamatęs, ką pagimdei.
— Ar seras Svogūnas taip bijo slenkančio šešėlio? Jei taip, tai nesibaimink. Gyvena tik iš šviesos gimę šešėliai, o karaliaus laužai tokie išblėsę, kad nedrįstu imti ugnies ir gimdyti dar vieną sūnų. Jį gali tai pražudyti. — Melisandra žingtelėjo artyn. — Bet su kitu vyru… su vyru, kurio liepsna dar karšta ir šoka aukštai… Jei tikrai nori padėti karaliui, vieną naktį ateik į mano miegamąjį. Suteiksiu tau tokį malonumą, kokio dar niekada nesi patyręs, o su tavo gyvybės ugnimi galėčiau pagimdyti…
— …pabaisą. — Davosas pasitraukė atatupstas. — Nenoriu turėti su tavimi jokių reikalų, miledi. Nei su tavo dievu. Tegul Septynetas mane saugo.
Melisandra atsiduso.
— Ganserio Sanglaso jie neapsaugojo. Jis melsdavosi kasdien po tris kartus ir ant skydo buvo nusipiešęs septynias septynkampes žvaigždes, o kai Rhloras ištiesė ranką, tos maldos virto klyksmais ir jis sudegė. Tad kam laikaisi įsikibęs tų netikrų dievų?
— Garbinau juos visą gyvenimą.
— Visą gyvenimą, Davosai Sivortai? Tavo žodžiai nuskambėjo taip, tarsi būtum kalbėjęs apie vakarykštę dieną. — Ji liūdnai papurtė galvą. — Tu niekada nebijodavai pasakyti tiesos karaliams, tad kodėl dabar meluoji sau? Atmerk akis, sere riteri.
— Ką turėčiau pamatyti?
— Norėčiau, kad pamatytum, koks yra pasaulis. Tiesa visur aplink, ji bado akis. Naktis tamsi ir kupina siaubo, o diena — šviesi, graži ir pilna vilties. Viena juoda, kita — balta. Yra ledas ir ugnis. Neapykanta ir meilė. Kartėlis ir džiaugsmas. Vyras ir moteris. Kančia ir malonumas. Žiema ir vasara. Blogis ir gėris. — Melisandra žingtelėjo dar arčiau. — Mirtis ir gyvenimas. Visa susideda iš priešingybių. Ir karas.
— Karas? — susidomėjo Davosas.
— Karas, — linktelėjo ji. — Yra tik du dalykai, Svogūnų riteri. Ne septyni, ne vienas, ne šimtas ir ne tūkstantis. Du! Manai, keliavau per pusę pasaulio vien tam, kad į nieko nereiškiantį sostą pasodinčiau dar vieną tuščiagarbį karalių? Nuo pat pasaulio pradžios vyksta karas ir, kol jis dar nesibaigė, visi žmonės turi pasirinkti, į kurią pusę stos. Vienoje pusėje Rhloras, Šviesos Valdovas, Ugniaširdis, Liepsnos ir Šešėlių dievas. O prieš jį — Didysis Kitas, kurio vardo nevalia ištarti, Tamsos lordas, Ledo siela, Nakties ir Siaubo dievas. Mes renkamės ne Barateoną ar Lanisterį, ne Greidžojų ar Starką. Renkamės mirtį arba gyvenimą. Tamsą arba šviesą. — Plonais pabalusiais pirštais Melisandra įsitvėrė grotų. Jai ant kaklo kabantis stambus rubinas, rodės, pulsuoja ir švyti. — Tad pasakyk man, Davosai Sivortai, ir geriau nemeluok: ar tavo širdyje dega skaisti Rhloro liepsna? O gal tavo širdis tamsi, šalta ir pilna kirminų? — Pro grotas įkišusi ranką į celę, ji prispaudė tris pirštus Davosui prie krūtinės, tarsi per vilną, odą ir kūną norėdama pajusti tiesą.
— Mano širdis, — rūpestingai rinkdamas žodžius tarė Davosas, — kupina abejonių.
Melisandra garsiai atsiduso.
— Ak, Davosai… Doras riteris visuomet elgiasi garbingai, net ir niūriausią savo gyvenimo dieną. Gerai, kad man nemeluoji. Iš karto suprasčiau. Kitų tarnai juodas savo širdis dažniausiai slepia po skaisčia liepsna, todėl Rhloras suteikia savo žyniams galių matyti kiaurai ir atpažinti melą. — Ji truputį pasitraukė nuo celės durų. — Kodėl norėjai mane nužudyti?
— Pasakysiu, — pažadėjo Davosas, — jei atskleisi, kas mane išdavė.
Išduoti jį galėjo tik Saladoras Sanas, bet net ir dabar širdyje Davosas meldėsi, kad tai nebūtų jis.
Raudonoji moteris nusijuokė.
— Niekas tavęs neišdavė, Svogūnų riteri. Mačiau tavo ketinimus savo liepsnose.
Liepsnose…
— Jei liepsnose gali matyti ateitį, kaip čia atsitiko, kad mes supleškėjome Juoduosiuose Vandenyse? Atidavei ugniai mano sūnus… mano sūnus, mano laivą, mano vyrus… Viskas sudegė…
Melisandra papurtė galvą.
— Be reikalo mane kaltini, Svogūnų riteri. Tai nebuvo mano liepsnos. Jei būčiau buvusi kartu su jumis, tas mūšis būtų pasibaigęs visiškai kitaip. Bet jo malonybę apspito netikintieji, o jo puikybė pasirodė esanti didesnė už tikėjimą. Jam teko žiauri bausmė, bet iš tos klaidos jis pasimokė.
Vadinasi, mano sūnų mirtis tebuvo skaudi pamoka karaliui?
Davosas stipriai sučiaupė lūpas.
— Dabar jūsų Septyniose Karalystėse naktis, — vėl prabilo raudonoji moteris, — bet netrukus patekės saulė. Karas tęsiasi, Davosai Sivortai, ir kai kas labai greitai įsitikins, kad net ir viena pelenuose likusi žarija gali įplieksti didžiulę ugnį. Žiūrėdamas į Stanį, senasis meisteris matė tik žmogų. Tu matai jame karalių. Jūs abu klystate. Jis — Viešpaties išrinktasis, ugnies karys. Liepsnose mačiau jį, vedantį kariuomenę į mūšį su tamsa. Liepsnos nemeluoja, nes, jei meluotų, tavęs čia nebūtų. Be to, taip rašoma pranašystėje. Kai raudona žvaigždė ims kraujuoti ir tamsa susitelks, rūkuose ir sūrumoje gims Azoras Ahajus ir iš akmenų prikels drakonus. Krauju pasruvusi žvaigždė patekėjo ir nusileido, o Drakono Uoloje netrūksta nei rūkų, nei sūrumo. Stanis Barateonas — tai prisikėlęs Azoras Ahajus! — Raudonos jos akys švietė lyg žvaigždės dvynės ir, rodės, žvelgė į Davoso sielos gelmes. — Tu manimi netiki. Net dabar abejoji Rhloro skelbiama tiesa, bet… vis tiek jam tarnavai ir dar tarnausi. Paliksiu tave čia, kad pagalvotum apie viską, ką tau sakiau. O kadangi Rhloras yra visokio gėrio šaltinis, paliksiu tau ir deglą.
Šyptelėjusi ir plevendama verpetu besiplaikstančiais skaisčiai raudonais savo sijonais, Melisandra nuėjo. Liko tik jos kvapas. Ir deglas. Davosas atsisėdo ant celės grindų, sulenkė kojas ir rankomis apglėbė kelius. Jį apšvietė šokčiojanti deglo šviesa. Nutilus Melisandros žingsnių aidui vėl buvo girdėti vien žiurkių krebždėjimas. Ledas ir ugnis, tarė sau Davosas. Juoda ir balta. Tamsa ir šviesa. Jis negalėjo paneigti raudonosios moters dievo galybės. Savo akimis matė šešėlį, iššliaužiantį iš Melisandros įsčių, ir žynė žinojo tokių dalykų, kurių žemiškais būdais niekaip nebūtų galėjusi išsiaiškinti. Ji išvydo mano ketinimą liepsnose. Davosui buvo gera žinoti, kad Salas jo nepardavė, bet vien mintis, kad raudonoji moteris slapta atskleidžia visas jo paslaptis, kėlė neapsakomą nerimą. Be to, ką ji turėjo omenyje sakydama, kad tarnavau jos dievui ir dar jam tarnausiu? Šie Melisandros žodžiai Davosui taip pat nepatiko.
Jis pakėlė akis į deglą. Žiūrėjo ilgai, nemirksėdamas, spoksojo į virpančias ir spindinčias liepsnas. Mėgino įžvelgti ką nors anapus jų, žvilgsniu perverti liepsnos uždangą ir nors akimirką išvysti, kas gyvena už jos, bet… ten nieko nebuvo, tik liepsna, ir po valandėlės jam ėmė ašaroti akys.