Apakintas dievo ir nuvargęs, Davosas įsitaisė ant šiaudų ir užmigo.
Po trijų dienų, — mat Košė atėjo tris, o Nėgė du kartus, — kažkur už savo celės Davosas išgirdo balsus. Jis iš karto atsisėdo nugara į akmenų sieną ir įsiklausė į kovos triukšmą. Tai buvo didžiulė naujiena, permaina niekada nesikeičiančiame jo pasaulyje. Triukšmas sklido iš kairės, nuo laiptų, vedančių aukštyn, į dienos šviesą. Davosas girdėjo šūkaujant ir maldaujant kažkokį vyrą.
— …beprotybė! — riktelėjo vyras tą akimirką, kai jį pamatė Davosas, tempiamas dviejų kalėjimo prižiūrėtojų su liepsnojančiomis širdimis ant krūtinės. Pirma jų, barškindamas žiedą su raktais, žingsniavo Košė, o paskutinis ėjo seras Akselis Florentas.
— Akseli, — praradęs paskutinę viltį maldavo kalinys, — dėl meilės, kurią man jauti, paleisk mane! Negali taip elgtis, juk aš ne išdavikas. — Jis buvo jau pagyvenęs žmogus, aukštas ir lieknas, pražilusiais plaukais, smailia barzdele, pailgu, tauriu, baimės iškreiptu veidu. — Kur Selisa, kur karalienė?! Reikalauju, kad leistumėte man su ja pasimatyti. Kad jus kur Kiti! Paleiskit mane!
Bet sargybiniai į jo šauksmus nekreipė dėmesio.
— Čia? — sustojęs priešais celę paklausė Košė.
Davosas atsistojo. Kai durys atsivėrė, jam dingtelėjo mintis nustumti juos į šalį ir sprukti, bet tai būtų buvusi kvailystė. Sargybinių buvo per daug, jie turėjo kalavijus, o Košė buvo stiprus kaip jautis.
Seras Akselis kalėjimo prižiūrėtojui santūriai linktelėjo.
— Tegul išdavikai džiaugiasi vienas kito draugija.
— Aš ne išdavikas! — Košei rakinant duris, vėl sukliko kalinys. Nors vilkėjo paprastus drabužius — pilką vilnonę liemenę ir juodas kelnes, — iš jo kalbos buvo galima spręsti, kad jis kilmingas. Bet čia aukšta kilmė jam nepadės, pagalvojo Davosas.
Košė plačiai atvėrė grotuotas duris, seras Akselis linktelėjo ir sargybiniai nesiterliodami įmetė kalinį į celę. Jis suklupo ir tikriausiai būtų kniūbsčias plojęsis ant grindų, jei Davosas nebūtų jo sugavęs. Bet vyras iš karto išsivadavo iš Davoso glėbio ir išblyškęs, sumuštu veidu, svirduliuodamas grįžo prie durų, bet tą akimirką jam prieš pat nosį jos užsitrenkė.
— Ne! — suriko jis. — Neee! — Staiga jis neteko jėgų, jam pakirto kojas ir palengva, laikydamasis grotų, nelaimingasis susmuko ant grindų. Seras Akselis, Košė ir sargybiniai jau buvo apsisukę ir ketino eiti. — Negalite taip elgtis! — šūktelėjo jis vyrams pavymui. — Aš karaliaus ranka!
Ir tada Davosas jį pažino.
— Tu — Alisteris Florentas.
Vyras atsisuko.
— O kas tu?..
— Seras Davosas Sivortas.
Lordas Alisteris išpūtė akis.
— Sivortas… Svogūnų riteris… Tu ketinai nužudyti Melisandrą.
Davosas to neneigė.
— Vėtrų Gūžtoje dėvėjai rausvai gelsvus šarvus su lazurito žiedeliais inkrustuotu ankrūtiniu. — Ir jis ištiesė ranką, norėdamas padėti savo naujam kompanionui atsistoti.
Lordas Alisteris nusibraukė nuo drabužių apskretusį šiaudą.
— Aš… atleisk, kad taip atrodau, sere. Lanisteriams užėmus stovyklą, praradau visas savo skrynias su monetomis. Pasprukau, kaip stovėjau: tik su šarvais ir žiedais ant pirštų.
Tuos žiedus jis ir dabar tebemūvi, žvilgtelėjęs tarė sau Davosas, kuris neturėjo ne tik žiedų, bet ir visų pirštų.
— Esu tikras, kad dabar Karaliaus Uoste koks nors virėjo padėjėjas arba arklininkas didžiuodamasis vaikšto apsivilkęs mano perkirstą aksominę liemenę ir brangakmeniais nusagstytą apsiaustą, — užsimiršęs toliau šnekėjo lordas Alisteris. — Bet visi žino, kad per karą baisumų neišvengsi. Neabejoju, jog ir tu nemažai praradai.
— Laivą, — tarė Davosas. — Visus savo vyrus. Keturis sūnus…
— Tegul… tegul Šviesos Valdovas lydi juos per tamsą į geresnį pasaulį, — pasakė Florentas.
Tebūna Tėvas jiems teisingas, o Motina tegul jų pasigaili, mintyse pridūrė Davosas, bet garsiai nepratarė nė žodžio. Drakono Uoloje dabar Septynetui nebuvo vietos.
— Mano sūnus saugus ir yra Braitvoterio pilyje, — vis nesiliovė pasakojęs lordas, — bet „Siausme“ praradau sūnėną. Serą Imrį, brolio Rajamo sūnų.
Būtent seras Imris Florentas aklai plukdė juos link didžiojo Juodųjų Vandenų srauto, liepė visiems iki vieno irkluoti, nekreipdamas dėmesio į nedidelius akmenų bokštus su gervėmis, stūksančius virš vandens upės žiotyse. Davosas nebuvo iš tų, kurie galėjo jį pamiršti.
— Mano sūnus Merikas vadovavo tavo sūnėno irklininkams. — Davosas prisiminė tą akimirką, kai paskutinį kartą matė liepsnų apimtą „Siausmą“. — Ar yra kokių nors žinių apie likusius gyvus?
— „Siausmas“ užsidegė ir nuskendo, neišsigelbėjo niekas, — tarė lordas. — Tavo sūnus ir mano sūnėnas žuvo drauge su daugybe kitų narsių vyrų. Tą dieną mes ir karą pralaimėjome, sere.
Šis vyras nugalėtas ir palaužtas. Davosas prisiminė Melisandros žodžius apie žarijas pelenuose, galinčias pažadinti siautulingas liepsnas. Nieko nuostabaus, kad jis atsidūrė čia.
— Jo malonybė karalius niekada nepasiduos, milorde.
— Beprotybė, tai tikra beprotybė! — lordas Alisteris vėl atsisėdo ant žemės, tarsi trumpas stovėjimas būtų jį mirtinai nuvarginęs. — Stanis Barateonas niekada neužims Geležinio sosto. Ar pasakyti tiesą — išdavystė? Tai nemaloni tiesa, bet vis dėlto — tiesa. Laivyną jis prarado, liko tik lysiečių laivai, o Saladoras Sanas paspruks vos tolumoje išvydęs Lanisterių burę. Dauguma Stanį palaikiusių lordų perbėgo pas Džofrį arba žuvo…
— Net Siaurosios jūros lordai? Net ir lordai, prisiekę Drakono Uolai?
Lordas Alisteris atsainiai mostelėjo.
— Lordas Seltigaras pateko į nelaisvę ir buvo priverstas prisiekti ištikimybę. Monfordas Velarionas nuskendo kartu su savo laivu, Sanglasą ant laužo sudegino raudonoji moteris, o lordas Bar Emonas dar tik penkiolikos, be to, jis ištukęs ir silpnas. Štai tau ir visi Siaurosios jūros lordai. Staniui liko tik Florentų giminė, o laikytis reikia prieš Haigardeno, Saulies Ieties, Kasterlių Uolos, o dabar — dar ir daugumos audros lordų galybę. Didžiausia likusi viltis — mėginti išsigelbėti sudarius taiką. Tai aš ir norėjau padaryti. Gerieji dievai, kaip mano pastangas jie gali vadinti išdavyste?
Davosas stovėjo suraukęs antakius.
— Milorde, ką tu padarei?
— Aš nieko neišdaviau. Tikrai neišdaviau. Myliu jo malonybę karalių ne mažiau nei kiti. Mano dukterėčia — jo karalienė, be to, likau jam ištikimas iki galo, nors išmintingesni vyrai seniai pabėgo. Esu jo ranka, karaliaus ranka, tad kaip galiu būti išdavikas? Aš tik norėjau išgelbėti visiems mums gyvybę ir… garbę… taip, garbę. — Jis apsilaižė lūpas. — Parašiau laišką. Saladoras Salas prisiekė turįs žmogų, kuris gali nugabenti laišką į Karaliaus Uostą lordui Taivinui. Jo šviesybė lordas… protingas vyras, o mano sąlygos… sąlygos buvo sąžiningos… net daugiau nei sąžiningos…
— Kokios tos sąlygos, milorde?
— Kaip čia nešvaru, — staiga pareiškė lordas Alisteris. — Ir ta smarvė… Kas čia taip dvokia?
— Išmatų kubilas, — mostelėjęs paaiškino Davosas. — Išvietės neturime. Kokios buvo tos sąlygos?
Jo šviesybė lordas pasibaisėjęs įsispoksojo į kubilą.
— Kad lordas Stanis atsisakys pretenzijų į Geležinį sostą ir viešai atsiims visus žodžius apie tai, jog Džofris yra pavainikis, bet tik su sąlyga, jog atgaus karaliaus palankumą ir bus pripažintas Drakono Uolos ir Vėtrų Gūžtos lordu. Aš prisiekiau padaryti tą patį, jei man bus grąžinta Braitvoterio pilis ir visos mūsų žemės. Maniau… lordas Taivinas supras, kad mano siūlymas protingas. Jam vis dar teks kautis su Starkais ir geležiniais. Pasiūliau jam sutvirtinti šią sutartį princesės Šairinės ir Džofrio brolio Tomeno vestuvėmis. — Jis papurtė galvą. — Sutarties sąlygos… apie geresnes niekada negalėtume nė svajoti. Juk net tu tai supranti, ar ne?