— Tikrai ne tavęs, sere. Jei galėčiau laisvai nuspręsti, mielai stočiau į dvikovą, bet man įsakyta pargabenti tave gyvą. Jei įmanoma. Lankininkai… — Ir jis davė savo vyrams ženklą. — Strėlę įdėk, taikykis, šauk…
Laivų jau neskyrė nė dvidešimt jardų. Vargu ar lankininkai šį kartą būtų prašovę, bet kai įtempė temples, jiems ant galvų pasipylė smulkių akmenukų kruša. Jie tarškėdami pažiro ant denio, barškėjo į lankininkų šalmus ir, taškydami vandenį, krito abipus galeros pirmagalio. Tie, kuriems pakako košės galvoje suvokti, kas čia vyksta, pažvelgė aukštyn kaip tik tą akimirką, kai nuo uolos viršūnės atskilo geros karvės didumo riedulys. Seras Robinas išgąstingai šūktelėjo. Milžiniškas akmuo perskrodė orą, atsitrenkęs į uolos šlaitą perskilo pusiau ir trenkėsi į jų galeros denį. Didesnysis gabalas sutriuškino laivo stiebą, perplėšė burę, nubloškė į vandenį du lankininkus ir virš savo irklo susigūžusiam irklininkui sulaužė koją. Mažesnysis riedulio gabalas, matyt, pramušė korpusą, nes į galeros triumą ėmė greitai plūsti vanduo. Irklininkų riksmai aidėjo atsimušę į uolą, o lankininkai, nešami srovės, karštligiškai makalavo rankomis. Sprendžiant iš to, kaip jie taškė vandenį, nė vienas jų nemokėjo plaukti. Džeimis nusijuokė.
Jų luotui praplaukus pro salą, galera jau grimzdo tarp sietuvų, verpetų, kitų po vandeniu tykančių kliūčių ir Džeimis Lanisteris nusprendė, kad dievai jam palankūs. Iki siūlo galo permirkusio sero Robino ir jo lankininkų (tebūnie jie triskart prakeikti!) dabar laukė ilgas kelias pėsčiomis į Riveraną, be to, jis atsikratė ir tos bjaurios bobšės. Geriau nebūčiau ir sugalvojęs. Ir kai tik nusimesiu tas grandines…
Seras Kleosas staiga šūktelėjo. Pakėlęs akis Džeimis pamatė Brienę, gerokai juos aplenkusią ir klumpinančią uolos kraštu, — mat, kol jie įveikė upės vingį, ji pasirinko tiesesnį ir trumpesnį kelią sausuma. Ji nušoko nuo uolos ir, galima sakyti, beveik grakščiai išsitempė pasiruošusi nerti. Tikėtis, kad nerdama susiknežins į akmenį kaukolę, būtų buvę tiesiog niekšiška. Seras Kleosas pasuko valtį prie jos. Laimė, Džeimis tebeturėjo irklą. Vienas geras mostelėjimas, kai ji priplauks prie luoto šono, ir nuo jos išsivaduosiu.
Bet, užuot taip ir padaręs, nė pats nepajuto, kaip ištiesė irklą virš vandens paviršiaus. Brienė jį sučiupo, ir Džeimis pritraukė ją prie valties. Kai padėjo Brienei įlipti, nuo jos plaukų ir permirkusių drabužių žliaugė vanduo: ant valties dugno pritekėjo visa bala. Šlapia ji dar šlykštesnė. Ir kas būtų galėjęs pamanyti, kad tai įmanoma?
— Tu prakeikta kvaila moterie, — rėžė jis Brienei. — Galėjome palikti tave ir nuplaukti. Rodos, lauki, kad padėkočiau?
— Tavo padėkų man nereikia, Karalžudy. Prisiekiau sveiką ir gyvą nugabenti tave į Karaliaus Uostą.
— Ir tikrai esi nusiteikusi tą pažadą vykdyti? — Džeimis kuo nuoširdžiausiai jai nusišypsojo. — Tai būtų stebuklas.
Ketlina
Seras Desmondas Grelis visą gyvenimą tarnavo Tulių giminei. Kai Ketlina gimė, jis buvo ginklanešys, kai ji mokėsi vaikščioti, jodinėti ir plaukti — riteris, o jos vestuvių dieną — kovų meistras. Jis matė, kaip lordo Hosterio mažoji Ketė išaugo į jauną moterį, kaip tapo didžio lordo žmona ir karaliaus motina. O dabar jis dar pamatė, kaip tapau išdavike.
Išjodamas į mūšį, jos brolis Edmuras paskyrė serą Desmondą Riverano komendantu, tad pareiga nubausti Ketliną už šį nusikaltimą taip pat teko jam. Kad būtų drąsiau ją atlikti, jis pasikvietė Ketlinos tėvo pilies valdytoją, rūstųjį Uteridą Veiną. Dabar abu vyrai stovėjo ir žiūrėjo į ją; apkūnus, nuraudęs ir nesmagiai besijaučiantis seras Desmondas ir Uteridas — rimtas, liesas ir paniuręs. Ir abu laukė, kad pirmas prašnektų bičiulis. Jie visą gyvenimą tarnavo mano tėvui, o aš atsimokėjau jiems užsitraukdama gėdą, susikrimtusi pagalvojo Ketlina.
— Tavo sūnūs… — pagaliau prabilo seras Desmondas. — Meisteris Vimanas mums pasakė. Vargšai vaikai. Siaubinga. Siaubinga. Bet…
— Suprantame tavo sielvartą, miledi, — tarė Uteridas Veinas. — Visas Riveranas gedi drauge su tavim, bet…
— Šios žinios tave turbūt siaubingai pribloškė, — pertraukė jį seras Desmondas, — sielvartas aptemdė protą — motinos sielvartas. Vyrai supras… Tu nežinojai…
— Žinojau, — ryžtingai atsakė Ketlina. — Žinojau, ką darau, ir supratau, jog tai — išdavystė. Jei manęs nenubausite, visi manys, kad mes trise susimokėme paleisti į laisvę Džeimį Lanisterį. Tačiau tai buvo mano — tik mano! — darbas ir tik aš turiu už jį atsakyti. Sukaustykite mane nuo Karalžudžio likusiomis grandinėmis ir, jei taip bus lemta, aš išdidžiai jas dėvėsiu.
— Sukaustyti grandinėmis? — Vien šis žodis vargšą serą Desmondą, rodos, pribloškė. — Karaliaus motiną, tikrą mano valdovo dukterį? Neįmanoma.
— Galbūt, — pasiūlė valdytojas Uteridas Veinas, — miledi sutiktų nekelti kojos iš savo menių, kol grįš seras Edmuras. Pabūti viena, pasimelsti už savo nužudytus sūnus?
— Taip, uždarysime tave tavo menėse, — pritarė seras Desmondas. — Tiksliau, pilies bokšte. To turėtų pakakti.
— Jei norite suvaržyti mano laisvę, leiskite užsidaryti tėvo menėse, kad galėčiau jį paguosti paskutinėmis gyvenimo dienomis.
Seras Desmondas valandėlę pasvarstė.
— Labai gerai. Tau neturi trūkti nei patogumų, nei pagarbos, bet laisvai vaikščioti po pilį neturi teisės. Jei reikia, gali apsilankyti septoje, bet šiaip, kol grįš lordas Edmuras, liksi lordo Hosterio menėse.
— Kaip įsakysi. — Kol jų tėvas tebebuvo gyvas, jos brolis negalėjo būti tituluojamas lordu, bet Ketlina tai nutylėjo. — Jei reikia, pastatyk sargybą, bet prisiekiu, kad sprukti tikrai nemėginsiu.
Seras Desmondas linktelėjo neslėpdamas pasitenkinimo, kad atliko šią nemalonią užduotį, bet Uteridas Veinas, kurio akyse atsispindėjo liūdesys, pilies komendantui išėjus dar valandėlę užtruko.
— Pasielgei labai blogai, miledi, ir visai be reikalo. Seras Desmondas pasiuntė serą Robiną Rigerį jų vytis ir liepė grąžinti Karalžudį į pilį gyvą, o jei nepasiseks, pargabenti bent jo galvą.
Ketlina nieko kito ir nesitikėjo. Tegul Karžygys suteikia stiprybės kalaviją laikančiai tavo rankai, Briene, meldėsi ji. Ji padarė viską, ką galėjo; dabar liko tik viltis.
Jos daiktai buvo pernešti į tėvo miegamąjį, o jame pirmiausia į akis krito didžiulė lova su baldakimu, kurioje ji gimė ir kurios stulpai buvo papuošti išdrožinėtais šokinėjančiais upėtakiais. Jos tėvas buvo perkeltas pusaukščiu žemiau, o ligonio lova kojūgaliu atsukta į trikampį balkoną, išeinantį saulėton pusėn, iš kurio jis galėjo matyti visą gyvenimą taip mėgtas upes.
Ketlinai įėjus lordas Hosteris miegojo. Ji išėjo į balkoną ir sustojo, uždėjusi ranką ant netašyto akmens turėklų. Iš pilies buvo matyti tolumoje, prie horizonto linijos, į ramią Raudonosios Šakos tėkmę įsiliejantis sraunus Akmenvartis, be to, Ketlina galėjo apžvelgti nemažą upės plotą link žemupio. Jei rytuose pasirodys dryžuota burė, vadinasi, grįžta seras Robinas. Kol kas upėse nebuvo matyti jokio laivo. Padėkojusi už tai dievams, ji grįžo į vidų pasėdėti prie tėvo.
Ketlina negalėjo pasakyti, ar lordas Hosteris suvokė, kad ji čia, ir ar jos buvimas šalia jį bent kiek guodė, bet, sėdėdama prie tėvo, pati jautėsi ramesnė. Kažin, ką pasakytum, jei žinotum, ką padariau, tėve? — svarstė ji. Ar būtum pasielgęs taip pat, jei į mūsų priešų rankas būtume patekusios mudvi su Lisa? O gal pasmerktum mane, pavadinęs tai motinos beprotybe?