— Taip, — linktelėjo Davosas, — tai suprantu net ir aš. — Tokia santuoka būtų reiškusi, kad, jei Stanis nesusilauks sūnaus, vieną gražią dieną Drakono Uola ir Vėtrų Gūžta atiteks Tomenui, o tai, žinoma, lordą Taiviną labai džiugino. O kol tai būtų įvykę, Lanisteriai būtų laikę Šairinę kaip įkaitę, garantuojančią, kad Stanis nemaištaus. — Ir ką jo malonybė karalius atsakė, kai išdėstei jam tokias sutarties sąlygas?
— Jis nuolat su ta raudonąja moterimi ir… bijau, kad jau negeba blaiviai mąstyti. Tos kalbos apie akmeninį drakoną… nesąmonė, sakau tau, — visiška nesąmonė. Ar nieko nepasimokėme iš Eiriono Ugningojo, iš devynių magių, iš alchemikų? Ar nieko nepasimokėme iš Samerholo? Tie svaičiojimai apie drakonus niekada nedavė nieko gera, — taip ir pasakiau serui Akseliui. Mano siūlomas kelias buvo geresnis. Tikresnis. Be to, Stanis davė man savo antspaudą ir leido valdyti karalystę. Ranka kalba karaliaus vardu.
— Tik ne šioje karalystėje. — Davosas nebuvo dvariškis, tad nė nemėgino kalbėti užuolankomis. — Stanis ne iš tų, kurie pasiduoda, juolab žinodami, kad jų pretenzijos į sostą teisėtos. Taip pat jis negali atsiimti savo žodžių apie Džofrį, nes tiki, kad jie teisingi. O dėl tų vedybų… Tomenas gimė iš tos pačios kraujomaišos kaip ir Džofris, ir jo malonybė mieliau matys Šairinę mirusią, nei ištekintą už tokio vyro.
Florento kaktoje buvo matyti pulsuojanti gysla.
— Jis neturi iš ko rinktis.
— Klysti, milorde. Jis gali nuspręsti mirti būdamas karaliumi.
— Ir pasmerkti myriop mus visus? Ar tu to trokšti, Svogūnų riteri?
— Ne. Bet esu karaliaus vyras ir be jo malonybės leidimo taikos su niekuo nesudarysiu.
Visiškai sutrikęs lordas Alisteris įsispoksojo į Davosą ir staiga… pravirko.
Jonas
Naktis buvo tamsi ir be mėnesienos, bet dangus pagaliau išsigiedrijo.
— Lipsiu ant kalvos ieškoti Vaiduoklio, — prie urvo angos pasakė Jonas teniečiams, o šie kažką sumurmėjo ir leido jam praeiti.
Kiek daug žvaigždžių, pagalvojo jis sunkiai kopdamas šlaitu, tankiai apaugusiu pušimis, eglėmis ir uosiais. Meisteris Luvinas jį dar vaikystėje, kai gyveno Vinterfele, išmokė pažinti žvaigždes; jis sužinojo dvylikos dangaus buveinių pavadinimus ir jų valdovų vardus; galėjo danguje rasti tikėjimui šventus septynis keliautojus; seniai pažinojo Ledo Drakoną, Šešėlių Katę, Mėnulio Mergelę ir Ryto Kalaviją. Juos visus parodė Igritei, bet apie kitus neužsiminė. Žvelgiame į tas pačias žvaigždes ir matome jose tokius skirtingus dalykus… Iš jos lūpų Jonas išgirdo, kad Karaliaus Karūna — tai Lopšys, Eržilas — Raguotas Lordas; raudonasis keleivis, kurį septonai skelbė esant šventą ir priklausantį Kalviui, čia buvo vadinamas Vagimi. Ir kai Vagis užslinkdavo ant Mėnulio Mergelės, vyrui būdavo pats palankiausias metas grobti merginą, — bent jau taip atkakliai tvirtino Igritė.
— Kaip ir tada, kai mane pagrobei. Tą naktį ryškiai švietė Vagis.
— Niekada neketinau tavęs grobti, — atsakė Jonas. — Tik įrėmęs peilį į gerklę susivokiau, kad esi mergina.
— Kai nužudai žmogų, nors ir netyčia, jis vis tiek yra miręs, — atkakliai laikėsi savo tiesos Igritė.
Tokios užsispyrėlės Jonas dar niekada nebuvo sutikęs, išskyrus gal tik savo seserį Ariją. Tik ar ji vis dar mano sesuo? — tyliai svarstė jis. Ar kada nors buvo? Juk jis nėra tikras Starkas, o tik motinos paliktas lordo Edardo pavainikis, Vinterfele užėmęs ne geresnę padėtį už Teoną Greidžojų. Bet prarado net ir tai, ką turėjo. Davęs priesaiką, Nakties sargybos vyras išsižada turėtos šeimos ir prisideda prie kitos, bet Jonas Snou prarado ir savo juoduosius brolius.
Kaip ir tikėjosi, Vaiduoklį jis išvydo ant kalvos. Baltasis vilkas niekada nekaukdavo, bet jį vis tiek traukė aukštumos, tad tupėdavo ten, leisdamas iš snukio šiltą baltą garą, ir raudonomis akimis ryte rydavo žvaigždes.
— Ar ir tu visoms joms turi vardus? — paklausė Jonas, priklaupęs prie vilko ir kasydamas jam storą baltą keterą. — Kiškis? Elnias? Vilkė? — Vaiduoklis lyžtelėjo Jonui veidą: šiurkščiu, drėgnu liežuviu brūkštelėjo per šašus beužgyjančių žaizdų, kurias jam ant skruosto paliko erelio nagai. Tas paukštis pažymėjo mus abu, dingtelėjo Jonui. — Vaiduokli, — vėl tyliai prabilo jis, — rytoj pereisime Sieną. Ten nėra laiptų, nėra narvo su gerve ir aš niekaip negalėsiu perkelti tavęs į kitą pusę. Mums metas skirtis. Supranti?
Tamsoje raudonos didvilkio akys atrodė juodos. Tylus kaip visuomet, jis nosimi pabaksnojo Jonui kaklą ir iškvėpė baltą garų kamuolį. Tyržmogiai Joną Snou vadino aiškiaregiu, bet jis, net jei ką nors regėjo, tai labai neaiškiai. Jis nežinojo, kaip įsiskverbti į vilko kailį, kaip kad Orelis prieš mirtį įsikūnijo į erelį. Kartą Jonas sapnavo, kad yra Vaiduoklis, kad žvelgia žemyn, į plytintį Balsvosios upės slėnį, kur Mensas Plėšikas subūrė savo žmones, ir tas sapnas išsipildė. Bet pastaruoju metu nieko nesapnuodavo, tad jam liko tik žodžiai.
— Negali eiti su manimi, — tarė Jonas, delnais švelniai suspaudęs vilko galvą ir atidžiai žvelgdamas jam į akis. — Turi grįžti į Juodąją pilį. Supranti? Į Juodąją pilį. Ar tu ją rasi? Juodojoje pilyje broliai tave pažins ir galbūt tavo pasirodymas jiems bus tarsi įspėjimas. — Jis pagalvojo, ar neparašius įspėjamo laiško ir nepririšus jo prie Vaiduoklio, kad parneštų, bet neturėjo nei rašalo, nei pergamento, nei net rašomosios plunksnos, be to, rizika, kad žinią ras tyržmogiai, buvo pernelyg didelė. — Juodojoje pilyje mudu vėl susitiksime, bet nusigauti į ją turi vienas. Kurį laiką mudu turime medžioti atskirai. Atskirai.
Didvilkis ištrūko iš Jono glėbio ir pastatė ausis. Ir staiga nėrė. Aplenkė susiraizgiusius krūmus, liuoktelėjo per sukritusius medžius ir, virtęs pilkšvu brūkšniu tarp medžių, pasileido šlaitu žemyn. Nulėkė į Juodąją pilį? — pasvarstė Jonas. O gal pajuto kiškį? Gaila, bet jis to nežinojo. Ir baiminosi, jog kaip aiškiaregys pasirodys esąs toks pat netikęs kaip ir prisiekęs brolis bei šnipas.
Medžiai ošė nuo vėjo, ore galėjai justi sodrų pušų spyglių aromatą, vėjas plaikstė juodus jo drabužius. Tolumoje, pietuose, Jonas matė dunksant aukštą ir tamsoje skendinčią Sieną — lyg milžinišką, žvaigždes temdantį šešėlį. Vietovė buvo nuošali, kalvota, tad Jonas manė, kad jie yra kažkur tarp Šešėlių bokšto ir Juodosios pilies, — tikriausiai arčiau pastarosios. Keturias dienas jie traukė į pietus aplenkdami gilius ežerus, tarsi ilgi, ploni pirštai tyvuliuojančius siaurų slėnių dugne, ir gūbrius titnago kalvų, — susispaudusių, besistumdančių viena su kita, pušimis apaugusiais šlaitais. Toks reljefas greitai joti neleido, bet tiems, kurie norėjo prisiartinti prie Sienos nepastebėti, pasislėpti čia nebuvo sunku.