Tyržmogių raiteliams, pagalvojo Jonas. Tokiems kaip mes. Kaip aš.
Už tos Sienos buvo Septynios Karalystės ir visa, ką Jonas pasižadėjo ginti. Jis ištarė žodžius, prisiekė savo garbe ir gyvybe ir iš tiesų dabar turėjo būti ten, ant Sienos, ir eiti sargybą. Jis turėjo kelti ragą prie lūpų ir šaukti Nakties sargybos brolius prie ginklų. Bet rago jis neturėjo. Jonas sumetė, kad nebūtų sunku vieną ragą nugvelbti iš tyržmogių, tik kokia iš to būtų buvusi nauda? Net jei būtų jį papūtęs, niekas nebūtų to gausmo išgirdęs. Siena tęsėsi šimtą lygų, o įgulos buvo apmaudžiai mažai. Visi postai buvo tušti, išskyrus tris; per keturiasdešimt mylių nuo čia galėjo nebūti nė vieno brolio, tik Jonas. Jei jis apskritai dar buvo brolis…
Man reikėjo mėginti nužudyti Mensą Plėšiką Pirmųjų Žmonių Kumštyje, — na ir kas, kad būčiau sumokėjęs už tai savo gyvybe… Būtent taip būtų pasielgęs Korinas Pusrankis. O Jonas sudvejojo ir prarado progą. Kitą dieną jis išjojo drauge su Teno magnaru Stiru, Jarlu ir daugiau nei šimtu rinktinių teniečių vyrų bei plėšikų. Jonas ramino save, kad jam tik reikia laimėti laiko, kad atėjus lemiamai akimirkai paspruks ir nušuoliuos į Juodąją pilį. Bet ta akimirka taip ir neatėjo. Dažniausiai jie nakvodavo apleistuose tyržmogių kaimuose ir Stiras visuomet pasiųsdavo tuziną teniečių saugoti arklių. Jarlas įtariai jį stebėjo. O Igritė būdavo šalia ir dieną, ir naktį.
Dvi širdys, plakančios kaip viena. Jonas vis dar prisiminė užgaulius Menso Plėšiko žodžius. Jonas nedažnai jausdavosi toks sutrikęs. Neturiu kitos išeities, tarė jis sau pirmą kartą, kai Igritė šmurkštelėjo po antklodę atstojusiais jo kailiais. Ėmiausi vaidmens, kurį man paskyrė Korinas Pusrankis.
Jo kūnas tą vaidmenį vaidino gana noriai. Jo lūpos rado jos lūpas, ranka įsmuko po jos elnenomis ir palietė krūtį, o kai Igritė patrynė savo „gūbrį“ į jo lytį, ši akimirksniu išpampo. Mano įžadai… — dingtelėjo Jonui ir jis prisiminė dievų giraitę, kurioje davė priesaiką, prisiminė devynis didžiulius, ratu augančius baltus medžius ir išskaptuotus jų veidus, žiūrinčius ir besiklausančius. Bet jos pirštai narpliojo jam raiščius, jos liežuvis buvo jo burnoje ir netrukus jos ranka įsmuko Jonui po apatiniais, ištraukė jį laukan ir burtmedžių jis daugiau neregėjo, matė vien ją. Ji krimstelėjo jam į sprandą, jis nosimi brūkštelėjo jai per kaklą, panardino ją į vešlius vario spalvos Igritės plaukus. Laiminga, pagalvojo Jonas, ji laiminga, pabučiuota liepsnos.
— Ar gerai? — sušnabždėjo Igritė, parodžiusi jam kelią į savo kūno gelmes. Jos tarpkojis buvo gausiai sudrėkęs, be to, buvo akivaizdu, kad ji ne mergelė, bet Jonui tai nerūpėjo. Jo įžadai, jos nekaltybė — niekas nebuvo svarbu, tik jos aistra, jos lūpos, pirštai, spaudžiantys jam krūtinės spenelį. — Argi ne malonu? — vėl paklausė ji. — Ak, neskubėk taip, lėčiau, taip, štai taip… Dabar giliau, giliau, taip, hm… kaip malonu. Tu nieko neišmanai, Jonai Snou, bet aš tau parodysiu. Dabar stipriau. Taaaip!
Tai — tik vaidmuo, vėliau tikino save Jonas. Aš tik vaidinu. Vieną kartą turiu tai padaryti, kad įtikinčiau juos pamiršęs savo duotą priesaiką. Turiu pasiekti, kad ji manimi pasitikėtų. Daugiau to niekada neturėjo nutikti. Jonas tebebuvo Nakties sargybos vyras ir Edardo Starko sūnus. Jis padarė tai, ką privalėjo daryti, įrodė tai, ką reikėjo įrodyti.
Ir vis dėlto tas „įrodinėjimas“ buvo nepaprastai malonus, Igritė užmigo šalia, padėjusi galvą jam ant krūtinės, ir tai taip pat buvo labai — pavojingai — miela. Jis vėl prisiminė dievų giraitę ir žodžius, kuriuos ten ištarė. Tai buvo vienintelis kartas, taip reikėjo. Vieną kartą net mano tėvas suklupo, kai pamiršęs santuokos įžadus pradėjo pavainikį. Jonas prisiekė sau, kad jo istorija bus tokia pat. Tai daugiau niekada nepasikartos.
Bet tą naktį tai nutiko dar du kartus, o dar vieną kartą ryte, kai Igritė nubudusi rado jį stačiu kotu. Tyržmogiai jau ruošėsi į kelią ir keli iš jų tiesiog negalėjo nematyti, kas dedasi po kailių krūva. Jarlas patarė jiedviem pasiskubinti, nes kitaip jam teksią užpilti ant galvų kubilą vandens. Kaip rujojantys šunys, vėliau dingtelėjo Jonui. Ar jis taip žemai puolė? Esi Nakties sargybos vyras, kažkur sąmonės paribyje primygtinai kartojo balsas, bet… kiekvieną naktį vis tyliau, o kai Igritė imdavo bučiuoti jam ausis arba kaklą, to balso Jonas apskritai nebegirdėdavo. Ar mano tėvui irgi taip nutiko? — svarstė jis. Ar jis buvo toks pat silpnas kaip aš, kai prarado garbę įlipęs į mano motinos lovą?
Staiga susigriebė, kad jam už nugaros kalvos šlaitu kažkas atlipa. Akimirką Jonui dingtelėjo, jog grįžo Vaiduoklis, bet didvilkis eidamas niekada nekeldavo tokio triukšmo. Jis vikriai išsitraukė iš makštų Ilganagį, bet pasirodė, kad tai — viso labo vienas iš teniečių, kresnas vyras bronziniu šalmu.
— Snou, — tarstelėjo atėjūnas, — ateik. Magnaras nori.
Teniečiai kalbėjo senąja kalba, o bendrąja mokėjo pasakyti vos kelis žodžius.
Ko magnaras nori, Jonui buvo nė motais, bet ginčytis su žmogumi, kuris sunkiai supranta, ką jam sakai, nebuvo prasmės, tad nusekė paskui jį šlaitu žemyn.
Urvo angą atstojo uolos plyšys, — tokio pločio, kad vos galėjai įvesti arklį, — ir jį neblogai maskavo auganti pušis. Anga buvo šiaurinėje uolos pusėje, tad degančių laužų nuo Sienos nebuvo matyti. Net jei šiąnakt sargybinis atsitiktinai būtų praėjęs Sienos viršumi, jis būtų pamatęs vien kalvas, pušis ir pusiau užšalusio ežero paviršiuje atsispindinčias ryškias ir šaltas žvaigždes. Mensas Plėšikas puikiai suplanavo puolimą.
Nuo uolos angos žemyn vedė maždaug dvidešimties pėdų ilgumo koridorius, o jo gale atsivėrė erdvė, dydžiu prilygstanti Didžiajai Vinterfelo menei. Tarp kolonų degė laužai, ant jų buvo gaminamas valgis, o kylantys dūmai suodino akmenines lubas. Prie sienos, šalia negilaus duburio, stovėjo supančioti arkliai. Grindų vidury vėrėsi kita anga, už kurios tikriausiai buvo dar didesnis urvas, bet tamsoje buvo sunku tiksliai pasakyti. Be to, kažkur apačioje Jonas girdėjo ir tylų požeminio šaltinio čiurlenimą.
Su magnaru buvo ir Jarlas; Mensas abu juos paskyrė vadovauti. Jonas iš karto atkreipė dėmesį, kad Stirui tai nelabai patiko. Juodbruvą jaunuolį Jarlą Mensas Plėšikas vadino Valos „augintiniu“, o Vala buvo Dalos, paties Menso karalienės, sesuo, tad, kai šalia nebuvo Užusienio karaliaus, vaikinas jautėsi gana įtakingas. Magnaras neslėpė įsižeidęs, kad jam tenka dalytis valdžia. Jis atsivedė šimtą teniečių — penkis kartus daugiau vyrų nei Jarlas — ir dažnai elgdavosi taip, lyg būriui vadovautų vienas. Bet Jonas suprato, kad per ledą juos perves būtent jaunasis Jarlas. Nors jis negalėjo būti vyresnis nei dvidešimties, plėšikavo jau aštuonerius metus, gerą dešimtį kartų buvo perėjęs Sieną kartu su tokiais vyrais kaip Elfinas Varnažudys bei Verksnys ir dar daugiau kartų su savo paties būriu.
Magnaras griebė jautį už ragų.
— Jarlas įspėjo mane apie varnus, einančius sargybą ant Sienos. Klok man viską, ką žinai apie jų sargybos postus.
„Klok man“, — atkreipė dėmesį Jonas, ne: „Klok mums“, — nors Jarlas stovėjo šalia. Nieko Jonas taip labai netroško, kaip nepaklusti tokiam šiurkščiam reikalavimui, bet suprato, kad už menkiausią neklusnumą Stiras lieps nužudyti ir jį, ir Igritę — vien dėl to, kad ji dabar buvo jo moteris.