— Kiekviename sargybos būryje yra keturi vyrai: du žvalgai ir du statytojai, — ėmė pasakoti Jonas. — Statytojų užduotis — žiūrėti, ar nėra plyšių, tirpstančio ledo išgraužų ir kitų Sienos pažeidimų, o žvalgai dairosi priešų. Visi jie joja mulais.
— Mulais? — Beausis vyras susiraukė. — Mulai lėti.
— Lėti, bet tvirčiau stovi ant ledo. Sargyba dažnai joja Sienos viršumi ir toliau nuo Juodosios pilies, o kelias ten jau daugybę metų nežvyruotas. Mulai auginami Rytų sargyboje ir ruošiami šiai tarnybai.
— Jie dažnai joja Sienos viršumi? Ne visada?
— Ne. Vienas iš keturių sargybinių joja palei Sieną apačioje ir dairosi plyšių ledo pamatuose arba ženklų, kad kertamas tunelis.
Magnaras linktelėjo.
— Net tolimajame Tene girdėjome sakmę apie Ersoną Ledo Kirvį ir jo tunelį.
Tą sakmę žinojo ir Jonas. Ersonas Ledo Kirvis jau buvo įveikęs pusę Sienos, kai sargybos žvalgai rado tunelį. Jie įsibrovėliui netrukdė darbuotis toliau, tik išėjimą iš tunelio užlipdė ledu, akmenimis ir sniegu. Paniurėlis Edas sakydavo, kad priglaudęs ausį prie Sienos ir dabar gali girdėti ledą kapojantį Ersoną.
— Kada tie sargybiniai išjoja? Ar dažnai?
Jonas gūžtelėjo.
— Būna įvairiai. Girdėjau, kad lordas vadas Korgilas iš Juodosios pilies į Rytų sargybą prie jūros siųsdavo juos kas trečią dieną, o iš Juodosios pilies į Šešėlių bokštą — kas antrą. Bet jo laikais prie Sienos buvo daugiau sargybos. Lordui vadui Mormontui labiau patinka keisti siunčiamų sargybinių skaičių ir jų išvykimo dienas, — jo įsitikinimu, tuomet priešams sunkiau susigaudyti, kada jie išjoja ir parjoja. O kartais Senasis Lokys ima ir pasiunčia didesnį brolių būrį į kurį nors iš apleistų postų ir laiko jį ten dvi savaites arba visą mėnulį. — Jonas žinojo, kad šią taktiką sugalvojo jo dėdė. Kad priešas niekada negalėtų jaustis ramus.
— Ar Akmens Durys dabar saugomos? — paklausė Jarlas. — O Pilkoji sargyba?
Vadinasi, mes esame kažkur tarp tų dviejų, ar ne? Jonas kaip įmanydamas stengėsi, kad jo veido išraiška liktų abejinga.
— Kai pabėgau nuo Sienos, įgula buvo tik Rytų sargyboje, Juodojoje pilyje ir Šešėlių bokšte. O ką per tą laiką sugalvojo Bouvenas Maršas arba seras Denis, pasakyti negaliu.
— Kiek varnų liko pilyse? — paklausė Stiras.
— Penki šimtai Juodojoje pilyje. Du šimtai Šešėlių bokšte ir apie tris šimtus Rytų sargyboje. — Jonas pridėjo tris šimtus vyrų. Jei tik tai būtų taip lengva…
Bet Jarlas nesileido apmulkinamas.
— Jis meluoja, — pasakė tyržmogis Stirui. — Arba prideda ir tuos, kurie žuvo Pirmųjų Žmonių Kumštyje.
— Varne, — įspėjo magnaras, — nemanyk, kad aš Mensas Plėšikas. Jei meluosi, išlupsiu tau liežuvį.
— Aš ne varnas, ir niekas nevadins manęs melagiu. — Jonas tvirtai suspaudė savo kalavijo rankeną.
Teno magnaras pervėrė Joną šaltu savo pilkų akių žvilgsniu.
— Greitai sužinosime, kiek jų ten, — po kelių sekundžių tarstelėjo jis. — Eik. Jei turėsiu dar klausimų, pasikviesiu.
Jonas įsitempęs linktelėjo ir nuėjo. Jei visi tyržmogiai būtų tokie kaip Stiras, išduoti juos būtų gerokai lengviau. Bet teniečiai labai skyrėsi nuo kitų laisvųjų žmonių. Magnaras tvirtino esąs paskutinis Pirmųjų Žmonių palikuonis ir valdė saviškius geležine ranka. Tenas, jo valdomas žemės lopinėlis, iš tiesų buvo aukšto kalno slėnis, įsiterpęs tarp labiausiai į šiaurę nutolusių Speigilčių viršukalnių, o šalia jo buvo įsikūrę urvų gyventojai, kanopėdžiai, milžinai ir ledo upių kanibalų gentys. Igritė sakė, kad teniečiai — pašėlusiai narsūs kariai ir kad savo magnarą laiko dievu. Jonui nebuvo sunku tuo patikėti. Kitaip nei Jarlas, Harma ar Barškalas, Stiras iš savo vyrų reikalavo besąlygiško klusnumo ir, be jokios abejonės, dėl tos drausmės Mensas jam ir patikėjo pulti Sieną.
Jonas pražingsniavo pro teniečius, sėdinčius ant apvalainų savo šalmų aplink laužus, ant kurių virė valgis. Kur dingo Igritė? Jonas rado jųdviejų daiktus, bet merginos niekur nebuvo matyti.
— Ji pasiėmė deglą ir nuėjo ten, — pasakė jam Grigas Ožys, mostelėjęs į tamsoje skendintį urvą.
Patraukęs ten, kur parodė tyržmogis, Jonas netrukus susivokė atsidūręs giliai urve, prieblandos apgaubtoje ertmėje, ir besibraunantis per kolonų ir stalaktitų labirintą. Jos čia negali būti, galvojo jis, tik staiga išgirdo Igritės juoką. Nieko nelaukęs, pasuko į tą pusę, iš kur jis sklido, bet po dešimties žingsnių atsidūrė priešais akliną, rožinio ir balto kalkakmenio sieną. Visiškai suglumęs, Jonas grįžo iš kur atėjęs ir tada po šlapio akmens iškyša pamatė tamsią skylę. Atsiklaupęs įsiklausė ir išgirdo tylų vandens teškenimą.
— Igrite…
— Aš čia… — atsklido jos balsas, atsimušantis nuo urvo sienų negarsiu aidu.
Gerą dešimtį žingsnių Jonui teko ropoti, kol urvas išplatėjo. Kai vėl atsistojo ir atsitiesė, jam dar reikėjo kelių sekundžių, kad akys apsiprastų su tamsa. Igritė buvo atsinešusi deglą, bet daugiau jokios šviesos nebuvo. Ji stovėjo prie kriokliuko, iš plyšio uoloje krentančio į platų tamsų duburį. Blyškiai žalsvame vandenyje atsispindėjo gelsvai rausvos liepsnos.
— Ką čia veiki? — paklausė jos Jonas.
— Išgirdau teškant vandenį. Norėjau pažiūrėti, ar urvas gilus. — Ji mostelėjo deglu. — Ten urvas tęsiasi toliau. Paėjau šimtą žingsnių ir grįžau.
— Ten aklina uola?
— Nieko tu neišmanai, Jonai Snou. Urvas tęsiasi be galo. Šiose kalvose yra daugybė urvų ir kažkur giliai jie visi jungiasi. Yra net kelias po tavo Siena. Gorno kelias.
— Gorno… — mąsliai tarė Jonas. — Gornas buvo Užusienio karalius.
— Taip, — linktelėjo Igritė. — Prieš tris tūkstančius metų jis karaliavo kartu su savo broliu Gendeliu. Jie pervedė laisvųjų žmonių kariuomenę tais urvais, o Sienos sargyba nieko nepastebėjo. Bet kai išlindo lauk, juos puolė Vinterfelo vilkai.
— Taigi, užvirė mūšis, — prisiminė Jonas. — Gornas nužudė Šiaurės karalių, bet pastarojo sūnus paėmė vėliavą, užsidėjo ant galvos karūną ir nudėjo Gorną.
— Kalavijų žvangesys pažadino savo pilyse miegojusius varnus ir jie, visi juodai apsitaisę, išjojo ketindami pulti laisvuosius žmones iš užnugario.
— Tiesa. Gendeliui iš pietų buvo karalius, iš rytų — Amberiai, o iš šiaurės puolė Nakties sargyba. Jis irgi žuvo.
— Nieko tu nežinai, Jonai Snou. Gendelis nežuvo. Jis per varnus prasiskynė kelią į laisvę ir nuvedė savo žmones į šiaurę, o jiems ant kulnų lipo vilkai. Bet Gendelis nepažinojo urvų taip gerai kaip Gornas ir pasuko ne ten, kur reikėjo. — Ji pamojavo deglu ir jo metami šešėliai staiga ėmė trūkčioti ir šokinėti. — Jis ėjo vis tolyn, o kai pamėgino grįžti, takai, kurie atrodė pažįstami, baigdavosi uola, o ne dangaus lopinėliu. Netrukus vienas po kito jam ėmė gesti deglai, kol pagaliau viską apgaubė tamsa. Gendelio žmonių daugiau niekas nematė, bet tylią naktį po kalvomis galima išgirsti jų provaikaičius — kūkčiojančius ir ieškančius kelio atgal. Girdi? Ar girdi juos?
Bet Jonas girdėjo tik vandens šniokštimą ir tylų liepsnojančio deglo traškesį.
— Po Siena vedantį kelią irgi visi užmiršo?
— Kai kas jo ieškojo. Tie, kurie nusileido per giliai, sutiko Gendelio vaikus, o Gendelio vaikai visada alkani. — Igritė atsargiai įkišo deglą į uolos plyšį ir žingtelėjo prie Jono. — Ten, tamsoje, be mėsos, daugiau nėra ko valgyti, — sušnabždėjo ji ir dantimis švelniai grybštelėjo jam sprandą.