Jonas įkišo nosį Igritei į plaukus ir įkvėpė jos aromato.
— Kalbi kaip Senoji auklė, kai pasakoja Branui istoriją apie pabaisas.
Igritė kumštelėjo jam petį.
— Kaip senė, ar ne?
— Tu vyresnė už mane.
— Taigi. Ir išmintingesnė. Tu nieko neišmanai, Jonai Snou.
Atšlijusi nuo jo, mergina nusivilko kiškenų liemenę.
— Ką darai?
— Noriu parodyti, kokia aš sena. — Ji atsirišo elnenų marškinių raištelius, nusimetė juos ir visus kartu per galvą nusivilko trejus vilnonius apatinius. — Noriu, kad mane pamatytum.
— Mums nederėtų…
— Derėtų. — Atsistojusi ant vienos kojos Igritė pasilenkė nusiauti bato ir jos krūtys suliulėjo, paskui peršoko ant kitos kojos ir nusimovė antrą batą. Jos krūtų speneliai atrodė kaip platūs rausvi ratai. — Ir tu renkis, — paragino Igritė Joną, maudamasi avikailio kelnes. — Jei nori žiūrėti, turi ir pats ką nors parodyti. Tu nieko nežinai, Jonai Snou…
— Žinau, kad geidžiu tavęs, — išgirdo Jonas save sakantį, pamiršusį visas priesaikas ir garbę.
Igritė stovėjo prieš jį nuoga, lyg ką tik gimusi, o jo kotas buvo kietas kaip uola. Jau daug kartų buvo į ją įsiskverbęs, bet visada mylėdavosi po kailiais ir netoliese visuomet būdavo kitų žmonių. Jonas dar nebuvo matęs, kokia Igritė graži. Jos kojos buvo liesos, bet raumeningos, o plaukai trikampyje tarp šlaunų šiek tiek šviesesni už vario spalvos plaukus ant galvos. Ar dėl to ji dar laimingesnė? Jonas prisitraukė merginą.
— Man patinka tavo kvapas, — pasakė. — Tavo variniai plaukai. Patinka tavo burna ir kaip mane bučiuoji. Man patinka tavo šypsena ir papai. — Jonas pabučiavo vieną krūtį, paskui kitą. — Man patinka tavo liesos kojos ir tai, kas tarp jų.
Jonas atsiklaupė pabučiuoti tarpkojo. Iš pradžių nedrąsiai pakštelėjo „gūbrį“, bet Igritė truputį prasižergė, Jonas pamatė, kaip ten viskas rausva, ir pabučiavo vidų, paragavo jos. Igritė tyliai aiktelėjo.
— Jei taip karštai mane myli, kodėl tu dar nenusirengęs? — aistringai sušnabždėjo ji. — Tu nieko neišmanai, Jonai Snou. Nieko… ak. Ak… Oi!
Po to ji, galima sakyti, buvo drovi, — bent jau tokios susidrovėjusios Igritės Jonas dar niekada nebuvo matęs.
— Tai, ką padarei… — tarė Igritė jiedviem gulint ant drabužių krūvos. — Su… burna… — Ji vėl patylėjo. — Ar… tai lordai daro savo damoms ten, pietuose?
— Nemanau. — Jonui niekas niekada nepasakojo, kaip lordai mylisi su savo damomis. — Aš tik… norėjau tave ten pabučiuoti, ir tiek. Rodos, tau patiko.
— Taip. Man… patiko. Ar tavęs to niekas neišmokė?
— Nebuvo kam manęs mokyti, — prisipažino Jonas. — Tu mano pirma mergina.
— Tai tu nekaltas?! — pasišaipė iš jo Igritė. — Buvai nekaltas!
Jonas pirštais žaismingai gnybtelėjo arčiau pūpsantį jos krūties spenelį.
— Aš buvau Nakties sargybos brolis. — Jis išgirdo save sakant: „Buvau.“ O kas jis dabar? Bet dabar Jonas nenorėjo sukti dėl to galvos. — Ar ir tu buvai nekalta?
Igritė pasikėlė ir atsirėmė alkūne į drabužius.
— Man devyniolika, aš ietininkė ir liepsnos pabučiuota. Kaip aš galėjau būti mergelė?
— Su kuo praradai nekaltybę?
— Su vienu vaikinu puotoje, prieš penkerius metus. Jis atvyko prekiauti kartu su savo broliais, jo plaukai buvo kaip mano — liepsnos pabučiuoti, — tad pamaniau, kad jam turėtų sektis. Bet jis pasirodė esąs silpnas. Kai grįžo manęs grobti, Ilgoji Ietis sulaužė jam ranką ir išvijo, ir daugiau jis nė karto nemėgino pakartoti savo žygio.
— Vadinasi, nekaltybę praradai ne su Ilgąja Ietimi?
Jonui tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Jis mėgo Ilgąją Ietį: to tyržmogio veidas buvo negražus, bet elgėsi jis draugiškai.
Igritė kumštelėjo Joną.
— Juk tai begėdiška. Ar įsileistum į lovą savo seserį?
— Ilgoji Ietis tau ne brolis.
— Bet jis iš mano kaimo. Tu nieko neišmanai, Jonai Snou. Tikras vyras grobia toli gyvenančią merginą, nes tai stiprina giminę. Moterys, kurios guli su broliais, tėvais arba kitais giminaičiais, užrūstina dievus ir būna pasmerktos gimdyti silpnus ir ligotus vaikus. Net išsigimėlius.
— Krasteris veda savo dukteris, — leptelėjo Jonas.
Igritė vėl jį kumštelėjo.
— Krasteris — labiau jūsiškis nei mūsiškis. Jo tėvas buvo varnas. Jis pagrobė merginą iš Vaiduoklių kaimo, bet, pergulėjęs su ja, nuplasnojo atgal prie Sienos. Kartą ji nukeliavo į Juodąją pilį, norėjo parodyti varnui jo sūnų, bet broliai ėmė pūsti ragus ir ją nuvijo. Krasterio kraujas juodas, o jo pečius slegia sunkus prakeiksmas. — Igritė pirštais švelniai perbraukė jam per pilvą. — Anksčiau baiminausi, kad ir tu taip padarysi. Išskrisi atgal prie Sienos. Pasigrobęs mane, ilgai nežinojai, ką su manim veikti.
Jonas atsisėdo.
— Igrite, aš tavęs negrobiau.
— Dar ir kaip grobei. Nušokęs nuo uolos nužudei Orelį ir, man nespėjus išsitraukti kirvio, prispaudei prie gerklės peilį. Maniau, nieko nelaukęs paimsi mane arba nužudysi, o gal paimsi ir tada nužudysi, bet nieko neįvyko. O kai papasakojau istoriją apie dainių Beilį ir apie tai, kaip jis nuskynė Vinterfelo rožę, maniau, tikrai susiprotėsi „nuskinti“ ir mane, bet tu manęs nė nepalietei. Tu nieko neišmanai, Jonai Snou. — Igritė droviai jam šyptelėjo. — Ir vis dėlto kai ko galėtum išmokti…
Staiga Jonas pamatė, kad ant jos krentanti šviesa virpčioja. Jis apsižvalgė.
— Geriau jau eikime. Deglas tuoj užges.
— Ar varnas bijo Gendelio vaikų? — plačiai šypsodamasi paklausė ji. — Kelias iš urvo visai netolimas, o aš dar nebaigiau su tavimi reikalų, Jonai Snou. — Igritė stumtelėjusi pargriovė jį ant drabužių ir apžergė. — Gal galėtum… — Ji dvejodama nutilo.
— Ką? — paklausė Jonas, o deglas tuo metu ėmė blėsčioti.
— Vėl taip padaryti, — leptelėjo Igritė. — Su liežuviu. Kaip lordai bučiuoja. Tada… galėčiau matyti, ar ir tau bent kiek patinka…
Kai deglas užgeso, šviesa Jonui Snou jau nerūpėjo.
Paskui jį vėl užplūdo kaltės jausmas, bet ne toks stiprus kaip anksčiau. Jeigu tai taip blogai, svarstė jis, kodėl dievai pasirūpino, kad mylėtis būtų taip malonu?
Kai jiedu baigė, urve buvo tamsu, nors į akį durk. Vienintelis šviesos šaltinis buvo pro didesnio viršutinio urvo, kuriame degė dvi dešimtys laužų, angą sklindantis blausus švytėjimas. Netrukus jiedu mėgino tamsoje apsirengti, apgraibomis ieškojo drabužių atsidauždami vienas į kitą. Igritė suklupo, pūkštelėjo į duburį ir klyktelėjo išgąsdinta vandens šaltumo. Kai Jonas nusijuokė, mergina į vandenį įsitempė ir jį. Tamsoje jiedu grūmėsi ir taškėsi, paskui ji vėl atsidūrė jo glėbyje ir pasirodė, kad jiedu savo reikalų dar toli gražu nebaigė.
— Jonai Snou, — pasakė Igritė, kai jis išliejo sėklą į jos kūno vidų, — dabar nejudėk, mielasis. Man labai patinka jausti tave savyje. Negrįžkime pas Stirą ir Jarlą. Nusileiskime dar žemiau ir prisidėkime prie Gendelio vaikų. Nenoriu palikti šio urvo, Jonai Snou. Niekada.
Daneiris
— Visus? — nepatikliai paklausė vergė mergaitė. — Jūsų malonybe, ar šios niekam tikusios ausys teisingai tave išgirdo?