Blausi žalia šviesa plūdo žemyn per rombo pavidalo langus spalvotais stiklais, įstatytus į nuožulnias trikampes sienas, o pro terasos duris pūtė švelnus vėjelis, iš netoliese augančio sodo nešdamas vaisių ir gėlių aromatą.
— Tavo ausys išgirdo teisingai, — tarė Dani. — Noriu nupirkti juos visus. Būk maloni, pasakyk tai geriesiems šeimininkams.
Šiandien ji nusprendė apsivilkti kvartietišką drabužį. Tamsiai violetinis jo šilkas išryškino tamsiai mėlynas Dani akis. Drabužis buvo pasiūtas taip, kad apnuogintų dalį kairės jos krūties. Kol gerieji Astaporo šeimininkai tyliai tarpusavyje tarėsi, Dani iš sidabrinės taurės aukšta kojele gurkšnojo rūgštų persimonų vyną. Iš to, ką jie kalbėjo, ji suprato nedaug, bet aiškiai girdėjo godulį.
Kiekvieną iš aštuonių pardavėjų atlydėjo du arba trys asmens sargybiniai vergai, nors… vienas iš jų, Grazdanas, atsivedė net šešis. Kad neatrodytų kaip elgeta, ir Dani atsivedė palydą: Iri ir Džiki šviesiai rusvomis šilkinėmis kelnėmis ir spalvingomis liemenėmis, senąjį Žilabarzdį, Stipruolį Belvasą ir savo kraujo raitelius. Seras Džora stovėjo jai už nugaros apsivilkęs žalią, ant šarvų dėvimą apsiaustą su ant jo išsiuvinėtu juodu Mormontų lokiu ir alpėjo nuo karščio. Jo prakaito dvokas buvo tarsi žemiškas atsakas į salsvus kvepalus, kuriais buvo persismelkę astaporiečiai.
— Visus… — suniurnėjo Kraznis Mo Naklozas, šiandien kvepiantis persikais. Vergė mergaitė pakartojo žodį Vesteroso bendrąja kalba. — Jų yra aštuoni tūkstančiai. Ar juos turi galvoje sakydama, kad pirks „visus“? Dar yra šešios šimtinės, kurios turi priklausyti devintam tūkstančiui, kai jis bus suformuotas. Ar ji norėtų pirkti ir jas?
— Norėčiau, — išgirdusi klausimo vertimą linktelėjo Dani. — Aštuonis tūkstančius ir šešias šimtines… ir dar tuos, kurie ruošiami. Tuos, kurie dar neužsitarnavo smailėjančių šalmų.
Kraznis vėl kreipėsi į savo kolegas vergų pirklius. Jie vėl ėmė tyliai tartis. Vertėja pasakė Dani jų vardus, bet juos buvo sunku įsiminti. Keturi iš pirklių, rodos, buvo Grazdanai, tikriausiai gavę šį vardą norint pagerbti Grazdaną Didįjį, kadaise įkūrusį Senąjį Gisą. Visi jie atrodė kaip vienas: neaukšti ir apkūnūs gelsvai rusva veido oda, plačiomis nosimis ir tamsiomis akimis. Šiurkštūs jų plaukai buvo arba juodi, arba tamsiai raudoni, arba dar keistesni — juodi ir raudoni, būdingi tik giskariečiams. Visi jie vilkėjo tokarus — drabužį, kurį turėjo teisę dėvėti tik laisvieji Astaporo vyrai.
Kapitonas Grolėjus jai paaiškino, kad apie vyro visuomeninį statusą galima spręsti iš tokaro apvado. Šioje vėsioje žalsvai apšviestoje patalpoje piramidės viršūnėje du vergų pirkliai vilkėjo tokarus sidabriniais apvadais, penki — auksiniais, o vieno — vyriausio Grazdano — tokaro apvadas buvo puoštas stambiais baltais perlais, kurie, jam sujudėjus krėsle arba kilstelėjus ranką, tyliai sutarškėdavo.
— Negalime parduoti nebaigtų ruošti berniukų, — pasakė savo kolegoms vienas iš Grazdanų sidabriniu tokaro apvadu.
— Jei jos auksas geras, galime, — paprieštaravo tuklesnis vyras, jo tokaro apvadas buvo auksinis.
— Bet jie ne Grynuoliai. Jie dar nenužudė kūdikio. Jei mūšio lauke pasirodys niekam tikę, tie vaikai užtrauks mums gėdą. Be to, net jei rytoj nupjaustysime penkis tūkstančius naujų berniukų, kol jie bus tinkami parduoti, praeis dešimt metų. Ką pasakysime kitam pirkėjui, atvykusiam ieškoti Grynuolių?
— Pasakysime, kad teks palaukti, — atšovė storulis. — Auksas mano kapše — kur kas geriau nei auksas ateityje.
Dani leido jiems ginčytis, gurkšnojo rūgštų persimonų vyną ir kaip įmanydama mėgino apsimesti rami ir nesuprantanti nė žodžio. Gausiu juos visus, nesvarbu, kiek teks sumokėti, tarė sau ji. Mieste buvo šimtas vergų pirklių, bet aštuoni įtakingiausi sėdėjo čia. Pardavinėdami vergus sugulovus, vergus laukų darbininkus, raštininkus, amatininkus ir mokytojus, šie vyrai tarpusavyje varžėsi, bet prekybai Grynuoliais buvo susivieniję jau jų protėviai. „Iš plytų ir kraujo Astaporas kilo, iš plytų ir kraujo jo žmonės.“
Pagaliau Kraznis paskelbė pirklių sprendimą.
— Pasakyk, kad gali gauti aštuonis tūkstančius, jei tik jai pakaks aukso susimokėti. Jei nori, gali pirkti ir šešias šimtines. Dar pasakyk, kad grįžtų čia po metų, tada parduosime jai dar du tūkstančius.
— Po metų būsiu Vesterose, — išklausiusi vertimo pasakė Dani. — Karių man reikia dabar. Grynuoliai puikiai paruošti, bet mūšyje vis tiek daug jų žus. Ir man reikės jaunuolių, galėsiančių stoti į kritusiųjų vietą. — Ji stumtelėjo vyno taurę ir pasilenkė prie vergės mergaitės. — Perduok geriesiems šeimininkams, kad noriu pirkti net tuos geltonsnapius, kurie tebeturi savo šuniukus. Pasakyk, kad už vakar nupjaustytą berniuką sumokėsiu tiek pat, kiek ir už Grynuolį su smailėjančiu šalmu.
Mergaitė išvertė Daneiris žodžius. Bet vergų pirkliai vis tiek nesutiko.
Suirzusi Dani susiraukė.
— Ką gi… Perduok, kad, jei gausiu juos visus, mokėsiu du kartus brangiau.
— Du kartus brangiau? — Storuliui auksiniu tokaro apvadu nepavyko nuslėpti džiaugsmo.
— Dievaži, ji ne tik ištvirkėlė, bet ir kvaiša, — tarė Kraznis Mo Naklozas. — Siūlau užsiprašyti tris kartus daugiau. Niekur ji nedings, sumokės. Taip, už kiekvieną vergą prašykite dešimteriopai daugiau, nei jis vertas.
Aukštą visuomeninę padėtį užimantis Grazdanas smailia barzdele prabilo bendrąja kalba, nors ir ne taip sklandžiai kaip vergė mergaitė.
— Tavo malonybe, — dusliai prabilo jis, — visi žino, kad Vesterosas turtingas, bet dabar nesi jo karalienė. Galbūt niekada ja ir netapsi. Mūšius su laukiniais ir plieniniais Septynių Karalysčių riteriais gali pralaimėti ir Grynuoliai. Noriu priminti, kad gerieji Astaporo šeimininkai neparduoda karių už tuščius pažadus. Ar turi pakankamai aukso ir kitų vertingų prekių, kad galėtum susimokėti už visus trokštamus gauti eunuchus?
— Atsakymą žinai geriau už mane, gerasis šeimininke, — tarė Dani. — Jūsų žmonės perėjo mano laivus ir susirašė kiekvieną gintaro grynuolį ir šafrano puodynę. Tad kiek turto aš turiu?
— Jo pakaks susimokėti už tūkstantį Grynuolių, — niekinamai šyptelėjęs, atsakė gerasis šeimininkas. — Bet sakai, kad mokėsi du kartus daugiau. Vadinasi, gali nusipirkti penkias šimtines.
— Už gražiąją savo karūną galėtum gauti dar vieną šimtinę, — valyrų kalba pridūrė storulis. — Už savo trijų drakonų karūną.
Dani palaukė, kol jo žodžiai bus išversti.
— Mano karūna neparduodama. — Kai Viseiris pardavė savo motinos karūną, jo gyvenime neliko nė lašelio džiaugsmo, vien įniršis. — Taip pat nepaversiu vergais savo žmonių, neparduosiu nei jų turto, nei žirgų. Bet galite pasiimti mano laivus. Didįjį karo laivą „Balerioną“ ir galeras — „Vagarą“ ir „Meraksą“. — Ji įspėjo Grolėjų ir kitus du kapitonus, kad taip galėtų nutikti, nors jie visi trys atkakliai priešinosi ir tikino, girdi, nėra jokio reikalo atiduoti laivų.
— Trys puikūs laivai turėtų būti verti daugiau nei keli niekingi eunuchai.
Storulis Grazdanas vėl atsigręžė į saviškius. Jie vėl ėmė tyliai tartis.
— Du tūkstančius, — atsisukęs tarė pirklys smailia barzdele. — Gal ir per daug, bet gerieji šeimininkai kilnūs, o tavo reikalas tikrai svarbus.
Du tūkstančiai jos sumanymui nepasitarnaus. Privalau gauti juos visus. Dani žinojo, ką dabar privalo daryti, bet burnoje juntamo šleikštulio nenuplovė net persimonų vynas. Ji ilgai ir įtemptai mąstė, bet kito sprendimo nerado. Tai vienintelė išeitis.