— Parduokite man visus, kurių noriu, — pasakė ji, — ir už tai gausite drakoną.
Šalia jos stovinti Džiki garsiai aiktelėjo. Kraznis nusišypsojo savo bičiuliams.
— Ar aš jums nesakiau? Ji mums viską atiduotų.
Žilabarzdis spoksojo į ją priblokštas, netikėdamas tuo, ką išgirdo. Lazdą laikanti jo ranka ėmė drebėti. „Ne.“ Jis priklaupė prieš Daneiris.
— Tavo malonybe, maldauju, iškovok sostą pasitelkusi drakonus, o ne vergus. Tau nederėtų taip elgtis…
— O tau nederėtų manęs mokyti. Sere Džora, išvesk Žilabarzdį, kad mano akys jo nematytų.
Mormontas šiurkščiai suspaudė seniui alkūnę, trūktelėjęs privertė atsistoti ir išvedė į terasą.
— Pasakyk geriesiems šeimininkams, kad apgailestauju dėl šio trukdymo, — kreipėsi į vergę mergaitę Dani. — Sakyk, kad laukiu jų atsakymo.
Bet Daneiris žinojo, ką jie atsakys; atsakymą ji įžvelgė spindinčiose pirklių akyse ir šypsenose, kurias šie kaip įmanydami stengėsi slėpti. Astaporas turėjo tūkstančius eunuchų ir dar daugiau vergų berniukų, laukiančių pjaustymo, bet visame plačiame pasaulyje buvo tik trys gyvi drakonai. O giskariai drakonų tiesiog trokšta. Ir kaip galėjo netrokšti? Kai pasaulis buvo dar jaunas, Senasis Gisas penkis kartus kovėsi su Valyrija ir penkis kartus niekingai pralaimėjo. Nes laisvoji karalystė turėjo drakonų, o imperija — ne.
Vyriausias Grazdanas krustelėjo savo krėsle, ir jo perlai švelniai sutarškėjo.
— Bet drakoną išsirinksime mes, — spigiai, bet ryžtingai pareiškė jis. — Tas juodas yra didžiausias ir sveikiausias.
— Jo vardas Drogonas, — linktelėjo Dani.
— Taip pat paimsime visas tavo gėrybes, išskyrus karūną ir karališkus apdarus, šiuos leidžiame tau pasilikti. Dar paimsime tris laivus. Ir Drogoną.
— Sutarta, — bendrąja kalba pasakė Dani.
— Sutarta, — tarstelėjo vyriausias Grazdanas darkyta valyrų kalba.
Kiti vergų pirkliai pritarė seniui, vilkinčiam tokarą perlais puoštais apvadais.
— Sutarta, — išvertė vergė mergaitė, — sutarta, sutarta, aštuonis kartus sutarta.
— Grynuoliai labai greitai išmoks tavo laukinę kalbą, — kai viskas buvo nuspręsta, pridūrė Kraznis Mo Naklozas, — bet iš pradžių tau reikės vergės, kad padėtų su jais susišnekėti. Paimk šią mergaitę kaip dovaną mūsų sudarytam sandoriui atminti.
— Sutinku, — tarė Dani.
Vergė mergaitė perdavė pirklio žodžius jai, o jos žodžius jam. Net jei mergaitė ir jaudinosi staiga tapusi dovana, kaip įmanydama stengėsi to neparodyti.
Ir Arstanas Žilabarzdis prikando liežuvį, kai Dani terasoje skubriai pro jį praėjo. Jis tylėdamas nulipo paskui ją laiptais, bet jiems žingsniuojant Dani girdėjo į raudonas plytas bumbsint jo kietmedžio lazdą. Ji nekaltino senio už tai, kad pyksta. Ji pasielgė bjauriai. Drakonų Motina pardavė stipriausią savo vaiką. Vien pagalvojus apie tai, Dani darėsi šleikštu.
Bet kai jie pasiekė Didybės aikštę ir stabtelėjo ant įkaitusių raudonų plytų tarp vergų pirklių piramidės ir eunuchų barakų, Dani pati užkalbino senį:
— Žilabarzdi, — tarė ji, — noriu tavo patarimų ir niekada neturėtum bijoti man pasakyti, ką manai, kai… esame vieni du. Bet niekada neprieštarauk man svetimų akivaizdoje. Supratai?
— Taip, tavo malonybe, — niūriai atsakė senis.
— Aš ne maža mergaitė, — pridūrė Daneiris. — Aš — karalienė.
— Vis dėlto klysta ir karalienės. Tie astaporiečiai tave apgavo, tavo malonybe. Drakonas vertas daug daugiau nei bet kokia kariuomenė. Prieš tris šimtus metų Ugnies Lauke tai įrodė Eigonas.
— Žinau, ką įrodė Eigonas. O aš ketinu įrodyti savo tiesas. — Dani nusisuko nuo senio ir kreipėsi į vergę mergaitę, nuolankiai stovinčią prie jos neštuvų: — Ar turi vardą, ar iš kokios nors statinės kasdien išsitrauki vis kitokį?
— Taip daro tik Grynuoliai, — atsakė mergaitė. Ir staiga suvokė, kad Daneiris jos klausia valyrų kalba. Ji iš nuostabos išpūtė akis. — Ak!..
— „Ak“? Toks tavo vardas?
— Ne. Jūsų malonybe, atleisk man už šį jausmų protrūkį. Tavo vergės vardas Misandėja, bet…
— Misandėja jau ne vergė. Nuo šios akimirkos suteikiu tau laisvę. Lipk į neštuvus šalia manęs, noriu su tavimi pasišnekėti. — Racharas padėjo joms įlipti, o tada, gindamasi nuo dulkių ir karščio, Dani užtraukė neštuvų užuolaidas. — Jei liksi pas mane, galėsi būti viena iš mano tarnaičių, — neštuvams pajudėjus vėl prabilo ji. — Visur vesiuos tave kartu, kad kalbėtum mano vardu, kaip anksčiau kalbėjai Kraznio. Bet tarnybą pas mane gali palikti kad ir dabar, jei turi tėvą arba motiną ir nori pas juos grįžti.
— Ši tarnaitė pasiliks, — atsakė mergaitė. — Ši… Aš… neturiu kur eiti. Ši… Aš mielai tau tarnausiu.
— Galiu garantuoti tau laisvę, bet ne saugumą, — įspėjo ją Daneiris. — Man teks keliauti per pasaulį ir kariauti. Gali būti, kad tau teks kęsti alkį. Gali ir susirgti. Gali būti nužudyta.
— Valar morgulis, — valyriškai pasakė Misandėja.
— Visi mirsime, — pritariamai linktelėjo Dani, — bet melskimės, kad tai nutiktų dar negreitai. — Ji pasirėmė į pagalves ir paėmė mergaitę už rankos. — Ar Grynuoliai tikrai nebijo?
— Tikrai, jūsų malonybe.
— Dabar tarnauji man. Ar jie tikrai nejaučia skausmo?
— Narsos vynas tokius jausmus numarina. Kai žudo naujagimius, jie tą vyną jau būna gėrę daug metų.
— Ir jie klusnūs?
— Be klusnumo, jie daugiau nieko ir nežino. Jei įsakysi nekvėpuoti, tai padaryti jiems pasirodys lengviau nei nepaklusti.
Dani linktelėjo.
— O ką daryti, kai man jų nebereikės?
— Kaip suprasti, jūsų malonybe?
— Kai laimėsiu karą, užimsiu sostą, kuris priklausė mano tėvui, mano riteriai įsikiš kalavijus į makštis ir grįš į savo pilis pas žmonas, vaikus, motinas ir… toliau gyvens savo gyvenimą. Bet šie eunuchai neturi savo gyvenimo. Ką reikės daryti su aštuoniais tūkstančiais eunuchų, kai karas baigsis?
— Grynuoliai yra puikūs namų ir miesto sargybiniai, jūsų malonybe, — tarė Misandėja. — Be to, tokiai puikiai kariuomenei niekada nebus sunku rasti pirkėją.
— Man sakė, kad Vesterose vyrai nei perkami, nei parduodami.
— Su visa pagarba, jūsų malonybe, Grynuoliai — ne vyrai…
— Jei Grynuolius perparduosiu, kaip galėsiu žinoti, kad jie nebus paleisti į kovą su manimi? — kandžiai paklausė Dani. — Ar jie tai padarytų? Ar eitų prieš mane, o gal ir nužudytų?
— Taip, jei jų šeimininkai įsakytų. Jie nieko neklausinėja, jūsų malonybe. Nuo klausinėjimo visi jie seniausiai atpratinti. Grynuoliai pratę paklusti. — Mergaitė atrodė sutrikusi. — Kai tau… kai tau jų nebereikės, galėsi jiems liepti pulti ant kalavijo ašmenų.
— Ir jie… kristų?
— Taip, — linktelėjo Misandėja ir tyliai pridūrė: — Tavo malonybe.
Dani spustelėjo jai ranką.
— Bet nenorėtum, kad kada nors duočiau jiems tokį įsakymą, tiesa? Kodėl? Kodėl tau jie rūpi?
— Šiai nerūpi… Aš… Tavo malonybe…
— Sakyk man tiesą.
Mergaitė nudūrė akis ir tarė:
— Trys iš jų kadaise buvo mano broliai, tavo malonybe.
Tada tikiuosi, kad tavo broliai bus tokie pat drąsūs ir protingi kaip tu. Dani vėl atsirėmė į pagalvę ir leidosi paskutinį kartą nešama atgal į „Balerioną“ — susitvardyti ir baigti tvarkyti reikalų. Ir pas Drogoną. Pagalvojusi apie tai, ji nusiminusi kietai sučiaupė lūpas.