Naktis buvo ilga, tamsi ir vėjuota. Dani kaip visada pašėrė drakonus, bet pati alkio nejautė. Tada, užsidariusi kajutėje, truputį paverkė, paskui kruopščiai nusišluostė ašaras ir pasiruošė dar vienam kivirčui su Grolėjumi.
— Magistro Ilyrijaus čia nėra, — galų gale neapsikentusi pasakė ji kapitonui, — o jei ir būtų, jam nepavyktų manęs atkalbėti. Dabar Grynuolių man reikia labiau nei laivų ir daugiau nieko apie tai nenoriu girdėti!
Pyktis išdegino jos širdyje slypėjusius sielvartą ir baimę, — bent jau kelioms artimiausioms valandoms. Vėliau ji pasikvietė į kajutę savo kraujo raitelius ir serą Džorą. Jais vieninteliais Daneiris visiškai pasitikėjo.
Po to ji ketino pamiegoti, kad rytą būtų žvali ir pailsėjusi, bet visą valandą neramiai prasivarčiusi ant savo gulto tvankioje ir mažoje kajutėje suprato, jog bluosto tikrai nesudės. Koridoriuje prie durų ji pamatė Agą, siūbuojančios aliejinės lempos šviesoje tempiantį ant lanko naują templę. Šalia jo sukryžiavęs kojas sėdėjo Racharas ir galando savo arachą. Dani abiem jiems liepė darbuotis toliau ir užlipo ant denio įkvėpti vėsaus nakties oro. Laivo įgula jai neįkyrėjo ir užsiėmė savo reikalais, bet netrukus šalia Dani prie laivo turėklų sustojo seras Džora. Jis visada šalia, dingtelėjo Daneiris. Jis per daug gerai mane pažįsta.
— Chalise… Turėtum miegoti. Patikėk, rytoj mūsų laukia karšta ir ilga diena. Tau reikės daug jėgų.
— Pameni Erėją? — paklausė ji.
— Tą lazarinų mergaitę?
— Jie prievartavo ją, bet sudraudžiau juos ir ėmiausi merginą globoti. Bet kai mano saulė ir žvaigždė mirė, Magas ją susigrąžino, vėl ja pasinaudojo, o paskui nužudė. Agas sakė, kad toks buvo jos likimas.
— Prisimenu, — linktelėjo seras Džora.
— Labai ilgai buvau viena, Džora. Visiškai viena. Turėjau tik brolį. Buvau maža ir išsigandusi. Viseiris turėjo manimi rūpintis, bet, užuot taip ir daręs, nuskriaudė mane ir dar labiau išgąsdino. Jam nederėjo taip elgtis. Jis buvo ne tik mano brolis, bet ir karalius. Kam dievai skiria karalius ir karalienes, jei ne ginti tų, kurie patys yra bejėgiai?
— Kai kurie patys pasiskelbia karaliais. Robertas taip pasielgė.
— Jis nebuvo tikras karalius, — neslėpdama paniekos atsakė Dani. — Ir nebuvo teisingas. Juk karalius tam ir yra, kad vykdytų… teisingumą.
Seras Džora nesumojo, ką atsakyti. Tik šyptelėjo ir labai švelniai palietė jai plaukus. Ir to pakako.
Tą naktį Daneiris sapnavo, kad ji Reigaras, jojantis į Trišakį. Tik ji sėdėjo raita ant drakono, o ne ant žirgo. Kitame upės krante ji išvydo Grobiko maištininkų kariuomenę, apsišarvavusią lediniais šarvais, bet užliejo juos drakono ugnimi ir kariai ištirpo, dingo tarsi rytmečio rasa, o Trišakis gerokai patvino. Kažkur sąmonės paribyje Dani suvokė sapnuojanti, tačiau likusioji jos asmenybės dalis nesitvėrė džiaugsmu. Štai kaip turėjo būti. Košmaras buvo visa tai, kas vyko anksčiau, o aš ką tik prabudau.
Staiga ji iš tikrųjų pakirdo iš miego tamsos gaubiamoje kajutėje, vis dar įraudusi nuo sapnuoto triumfo. Kartu su ja, rodos, pabudo ir „Balerionas“: Dani girdėjo tyliai girgžčiojant medį, į laivo korpusą teškenant bangas, virš galvos denyje kažką vaikštant. Ir dar kai ką.
Čia, jos kajutėje, kažkas buvo.
— Iri… Džiki… Kur jūs? — Bet Dani tarnaitės neatsiliepė. Kajutėje buvo taip tamsu, kad Daneiris nieko nematė, tik girdėjo kažką alsuojant. — Džora, tai tu?
— Jie miega, — atsakė moteris. — Jie visi miega. — Sprendžiant iš balso, ji stovėjo visai čia pat. — Net drakonams reikia miegoti.
Ji stovi prie manęs.
— Kas čia? — Įtempusi regą, Dani pažvelgė į tamsą. Ir jai pasirodė, jog mato šešėlį, kažkokio vos įžiūrimo pavidalo apybrėžas. — Ko tau iš manęs reikia?
— Nepamiršk… Kad pasiektum šiaurę, turi traukti į pietus. Kad pasiektum vakarus, turi keliauti į rytus. Jei nori eiti į priekį, turi grįžti, o jei nori prisiliesti prie šviesos, turi pereiti po šešėliu.
— Kveite, čia tu?
Dani šoko iš lovos ir plačiai atvėrė duris. Kajutę apšvietė blausi gelzgana žibinto šviesa, ir Iri su Džiki mieguistos atsisėdo.
— Chalise… — trindamasi akis sumurmėjo Džiki. Viserionas nubudęs prasižiojo ir iš jo nasrų išsiveržęs ugnies kamuolys apšvietė net tamsiausius kajutės kampelius. Moters raudona lakuota kauke niekur nebuvo nė kvapo. — Chalise, tau bloga? — pasiteiravo Džiki.
— Ne, tik sapnavau, — purtydama galvą atsakė Dani. — Sapnavau, ir tiek. Gulkitės miegoti. Visi miegokime.
Bet, kad ir kaip norėjo, daugiau užmigti Dani nepavyko.
Jei imsiu gręžiotis į praeitį, man galas, kitą rytą žengdama į Astaporo miestą pro uosto vartus, tarė sau Dani. Ji kaip įmanydama stengėsi negalvoti apie tai, kokia maža ir menka iš tiesų jos palyda, nes kitaip būtų praradusi drąsą. Šiandien ji jojo ant sidabrinės kumelės, mūvėjo ašutines kelnes, vilkėjo dažytos odos liemenę, juosėjo iš bronzinių medalionų sunertą diržą ir dar du tokius buvo susikryžiavusi tarp abiejų krūtų. Iri ir Džiki supynė Daneiris plaukus ir prikabino mažytį sidabrinį varpelį, kurio skambesys priminė Nemirtinguosius iš Kvarto, palaidotus Dulkių rūmuose.
Šiandien raudonomis plytomis grįstose Astaporo gatvėse, galima sakyti, buvo susirinkusios minios žmonių. Žemai būriavosi vergai ir tarnai, o vergų pirkliai ir jų žmonos, apsivilkę tokarais, žvelgė stovėdami ant savo laiptuotų piramidžių terasų. Vis dėlto jie nė kiek nesiskiria nuo kvartiečių, pagalvojo Daneiris. Jie nori bent trumpai pamatyti drakonus, kad turėtų ką papasakoti savo vaikams ir vaikų vaikams. Ir ji ėmė svarstyti, ar daug iš jų dar apskritai turės vaikų.
Agas jojo prieš Daneiris, laikydamas didįjį dotrakių lanką. Stipruolis Belvasas žingsniavo jos kumelei iš dešinės, mergaitė, vardu Misandėja, — iš kairės. Seras Džora traukė Dani iš paskos apsivilkęs šarvus ir apsiaustą, grėsmingai dėbčiodamas į kiekvieną, priėjusį pernelyg arti. Racharas ir Džogas saugojo neštuvus. Dani liepė nuimti jų stogą, kad tris jos drakonus būtų galima grandine prikaustyti prie pagrindo. Iri ir Džiki buvo su jais neštuvuose ir kaip įmanydamos juos ramino. Ir vis dėlto Viserionas plakė uodega ir iš pykčio jam iš šnervių sklido garai. Reigalas taip pat jautė, kad čia kažkas ne taip. Tris kartus jis mėgino ištiesti sparnus ir pakilti, bet sunki, Džiki laikoma ir vis trūktelėjama grandinė vis grąžindavo jį į neštuvus. Priglaudęs sparnus ir paspaudęs uodegą, Drogonas susirietė į kamuolį. Tik akys išdavė, kad jis nemiega.
Iš paskos sekė visi jos žmonės: Grolėjus ir kiti kapitonai su savo įgulų nariais, taip pat aštuoniasdešimt trys dotrakiai, primindami Dani šimtą tūkstančių tokių karių, kadaise jojusių Drogo chalasare. Seniausius ir silpniausius savo žmones, žindančias ir besilaukiančias moteris, mažas mergaites ir berniukus, dar per jaunus, kad galėtų pintis plaukus, ji išrikiavo kolonos viduryje. Jos kariai, kad ir kokie jie buvo, jojo kolonos kraštuose ir ragino judėti į priekį šį liūdną pažiūrėti žmonių būrį ir per šimtą nusikamavusių arklių, ištvėrusių kelionę raudonąja dykyne ir juoda sūria jūra.
Man reikėjo liepti pasiūti vėliavą, vedant savo nudriskusį būrį vingiuojančios Astaporo upės pakrante dingtelėjo Dani. Užsimerkusi ji pamėgino įsivaizduoti, kaip ta vėliava būtų atrodžiusi: juoda, šilkinė, vėjo plaikstoma, o ant jos — raudonas trigalvis Targarienų giminės drakonas, pučiantis auksines liepsnas. Vėliava, kurią būtų galėjęs iškelti ir Reigaras. Upės pakrantėse buvo keistai ramu. Astaporiečiai šią upę vadino Kirmiu. Ji buvo plati, lėta ir vingiuota, prisėta nedidelių medžiais apaugusių salelių. Vienoje iš jų Daneiris pamatė žaidžiant vaikus: jie lakstė tarp grakščių marmurinių statulų. Kitoje salelėje, aukštų žaliuojančių medžių pavėsyje, bučiavosi įsimylėjėliai — taip pat begėdiškai, kaip dotrakiai per vestuves. Kadangi porelė buvo be drabužių, Dani negalėjo pasakyti, ar jie vergai, ar laisvieji žmonės.