Didybės aikštė su didžiule bronzine harpijos statula buvo per maža ir visi Dani nusipirkti Grynuoliai joje netilpo. Todėl jie buvo atvesti į Bausmės aikštę, plytinčią priešais pagrindinius Astaporo miesto vartus, kad, Daneiris perėmus vadovavimą, jos kariuomenė iš karto galėtų žygiuoti iš miesto. Šioje aikštėje bronzinių statulų nebuvo, — tik medinė pakyla, ant kurios buvo kankinami, plakami ir kariami maištaujantys vergai.
— Gerieji šeimininkai laiko juos čia tam, kad naujas vergas, vos įkėlęs koją į miestą, pirmiausia pamatytų šiuos nelaiminguosius, — kai jie įžengė į aikštę, paaiškino Dani Misandėja.
Vos užmetus į juos akį Daneiris dingtelėjo, kad jų oda dryžuota kaip zorsų iš Džogo Najaus lygumų. Bet paskui, prijojusi su savo Sidabre arčiau, po tais kirbančiais baltais dryžiais ji pamatė ant vergų kūnų rimbo paliktas atviras žaizdas. Musės. Musės ir jų lervos. Maištauti mėginę vergai buvo lupami, kaip žmogus luptų obuolio žievę, ringuodamas ilgą įviją juostą. Vieno vyro ranka nuo pirštų iki alkūnės atrodė juoda nuo ją aptūpusių musių, o po jomis — rauzgana ir balta. Prijojusi prie jo Dani sustabdė kumelę.
— Ką jis padarė?
— Pakėlė ranką prieš savo šeimininką.
Jausdama šleikštulį, Dani apsuko Sidabrę ir ristele nujojo į aikštės vidurį, pas karius, kuriuos taip brangiai nusipirko. Jie stovėjo išsirikiavę nesibaigiančiomis gretomis — jos akmeniniai pusvyriai plytų širdimis; aštuoni tūkstančiai šeši šimtai kautynėms visiškai parengtų Grynuolių į viršų smailėjančiomis bronzinėmis kepurėmis, o už jų — per penkis tūkstančius karių be jokių galvos apdangalų, bet apginkluotų ietimis ir trumpais kalavijais. Dani atkreipė dėmesį, kad kolonos gale buvo išsirikiavę berniukai, bet stovėjo ištiesinę pečius ir ramūs kaip ir visi kiti kariai.
Į aikštę jos sutikti atėjo Kraznis Mo Naklozas ir visi jo bičiuliai vergų pirkliai. Jiems už nugarų, susibūrę į mažas grupeles, stoviniavo kiti kilmingi ir turtingi astaporiečiai; iš sidabrinių taurių jie gurkšnojo vyną, o vergai vaikščiojo tarp jų nešini padėklais su alyvuogėmis, vyšniomis ir figomis. Vyriausias Grazdanas sėdėjo dengtuose neštuvuose, kuriuos laikė keturi aukšti, stuomeningi ir stiprūs vergai vario spalvos oda. Aikštės pakraščiais nuolat jodinėjo pustuzinis raitelių neleisdami susirinkusių smalsuolių miniai prieiti pernelyg arti. Apšviesti skaisčios saulės šviesos, blizgūs, prie jų apsiaustų prisiūti variniai diskai akinamai spindėjo, bet Dani vis tiek nepraslydo pro akis, kad jų žirgai labai nervingi. Jie bijo drakonų. Ir ne be reikalo.
Kraznis pasiuntė vergą, kad šis padėtų Dani nulipti nuo kumelės. Mat jo paties rankos buvo užimtos: viena laikė tokarą, o kita — puošnų rimbą.
— Štai Grynuoliai. — Jis pažvelgė į Misandėją. — Pasakyk Daneiris, kad ši kariuomenė jos, jei tik… gali susimokėti.
— Ji gali, — tarė mergaitė.
Seras Džora garsiai riktelėjo komandą ir į priekį buvo atneštos mainams skirtos prekės. Šeši ryšuliai tigro kailių ir trys šimtai rietimų ploniausio šilko. Daug puodynių šafrano, miros, pipirų, aštrių prieskonių ir kardamono, onikso kaukė, dvylika nefrito beždžionėlių, nemažai statinaičių raudono, juodo ir žalio rašalo, dėžė retų juodų ametistų, dėžė perlų, statinė alyvuogių išimtais kauliukais ir įdarytų vikšrais, tuzinas statinių marinuotų dugninių žuvų, milžiniškas žalvarinis gongas ir kūjis jam mušti, septyniolika dramblio kaulo akių ir didžiulė skrynia knygų, parašytų Dani nesuprantamomis kalbomis. Ir dar daugybė visokių kitokių gėrybių. Jos žmonės viską sukrovė priešais vergų pirklius.
Kol buvo skaičiuojama, Kraznis Mo Naklozas suteikė Dani malonę ir ištarė kelis paskutinius žodžius, susijusius su jos kariuomenės priežiūra.
— Kol kas jie neturi jokios patirties, — aiškino jis per Misandėją. — Pasakyk tai ištvirkėlei iš Vesteroso, kad būtų išmintinga ir nedelstų išmėginti jų mūšio lauke. Tarp Astaporo ir tų vietų, į kurias ji ketina traukti, netrūksta mažų miestų, kuriuose yra ko prisiplėšti. Visa, ką prisiplėš, priklausys vien jai. Grynuoliai negeidžia nei aukso, nei brangakmenių. O jei paimtų į nelaisvę žmonių, pakaktų kelių sargybinių parvaryti jiems į Astaporą. Sveikus mes nupirksime ir gerai sumokėsime. Ir… kas žino, gal po dešimties metų vienas kitas jos atsiųstas berniukas taps Grynuoliu? Taigi viskas tik į gera.
Pagaliau mainams skirtos gėrybės baigėsi ir daugiau nebuvo kuo papildyti jų krūvos. Dotrakiai vėl sėdo ant arklių, o Dani tarė:
— Tai viskas, ką galėjome atnešti. Likusias prekes pasiimsite iš laivų: juose daug gintaro, vyno ir juodųjų ryžių. Be to, jums atitenka ir laivai. Taigi belieka…
— …atiduoti drakoną, — baigė Dani mintį Grazdanas smailia barzdele, kalbėjęs darkyta bendrąja kalba.
— Štai jis, jau laukia.
Seras Džora ir Belvasas kartu su Dani žengė prie neštuvų, ant kurių tysojo Drogonas su savo broliais ir šildėsi saulėje. Džiki atrišo vieną grandinės galą ir padavė jį Daneiris. Jai trūktelėjus grandinę, juodasis drakonas pakėlė galvą, sušnypštė ir ištiesė tamsos ir ugnies sparnus. Kai ant Kraznio Mo Naklozo krito tų sparnų šešėlis, vergų pirklys patenkintas nusišypsojo.
Dani padavė jam Drogono grandinės galą. Jis atsilygindamas atidavė jai rimbą. Jo rankena buvo iš juodo, įmantriai išraižyto ir auksu inkrustuoto drakonų kaulo. Prie jos buvo pritaisyti devyni ilgi odiniai dirželiai, o kiekvieno iš jų gale pririštas paauksuotas žvėries nagas. Paauksuotos rankenos buožė priminė moters galvą aštriais dantimis. Kraznis šį rimbą vadino „harpijos pirštais“.
Dani pakėlė rimbą ir šmaukštelėjo juo orą. Koks lengvas ir… skaudus.
— Vadinasi, sutarta? Dabar jie mano?
— Sutarta, — pritariamai linktelėjo vergų pirklys ir stipriai trūktelėjo grandinę, norėdamas nutempti Drogoną nuo neštuvų.
Dani vėl sėdo į balną. Ji jautė, kaip smarkiai krūtinėje daužosi širdis. Jautėsi bejėgė ir apimta baimės. Ar mano brolis irgi būtų taip pasielgęs? Ir Daneiris pagalvojo, ar princas Reigaras, pamatęs kitame Trišakio krante išrikiuotą Grobiko kariuomenę su visomis vėjyje besiplaikstančiomis jos vėliavomis, irgi taip jaudinosi?
Ji pasistiebė pėdomis įsiremdama į balnakilpes ir iškėlė harpijos pirštus virš galvos, kad visi Grynuoliai matytų.
— SANDORIS BAIGTAS! — visa gerkle suriko ji. — DABAR JŪS MANO! — Kulnais paraginusi kumelę, Dani nušuoliavo palei pirmąją gretą, laikydama harpijos pirštus aukštai iškėlusi. — DABAR JŪS PRIKLAUSOTE DRAKONUI! JŪS NUPIRKTI, UŽ JUS SUMOKĖTA! SUMOKĖTA! SUMOKĖTA!
Akies krašteliu Dani pamatė, kad senasis Grazdanas staiga pasuko savo žilą galvą. Jis išgirdo mane kalbant valyriškai. Kiti vergų pirkliai jos nesiklausė. Rėksmingai patarinėdami, jie susibūrė aplink Kraznį ir drakoną. Ir vis dėlto, kad ir kiek astaporiečiai traukė ir tempė, nuvilkti Drogono nuo neštuvų jiems nepavyko. Jis tysojo pražiojęs nasrus, leido garą, o kai pamėgino dantimis kaptelėti vergų pirkliui veidą, jo kaklas susirietė ir akimirksniu vėl išsitiesė.