Laikas keltis į kitą Trišakio krantą, tarė sau Dani, sukdama kumelę ir ketindama palikti miestą. Kraujo raiteliai jojo glaudžiai ją apsupę.
— Turite sunkumų, — pasakė Dani vergų pirkliui.
— Pats jis nenulips, — pareiškė Kraznis.
— To ir reikėjo tikėtis. Drakonas — ne vergas.
Ir, sėdėdama balne, Dani iš visų jėgų rimbu kirto vergų pirkliui per veidą. Kraznis riktelėjo, žingtelėjo atatupstas ir per jo skruostus į iškvėpintą barzdą plūstelėjo skaisčiai raudonas kraujas. Pakako vieno kirčio ir harpijos pirštai negailestingai sudarkė jam veidą, bet apžiūrėti sužalojimų Dani nė nestabtelėjo.
— Drogonai! — garsiai, skardžiai, meiliai ir visiškai pamiršusi savo baimę suriko ji. — Drakarys!
Juodasis drakonas išskleidė sparnus ir suklykė.
Iš jo nasrų išsiveržęs tamsus liepsnos kamuolys pataikė tiesiai Krazniui į veidą. Vergų pirklio akys išsilydė ir nutekėjo skruostais žemyn, o į plaukus ir barzdą įtrintas aliejus taip staiga užsidegė, kad jam ant galvos plykstelėjo du kartus už veidą didesnė ugnies karūna. Staiga pasklidęs svylančios mėsos tvaikas nustelbė net Kraznio kvepalus, o jo aimanos, rodės, nuslopino visus kitus garsus.
Bausmės aikštė apsipylė krauju ir joje įsiviešpatavo chaosas. Gerieji šeimininkai kliegė nesavais balsais, lėkė, vieni kitus stumdė ir klupinėjo, per skubėjimą užmynę ant savo tokarų kraštų. Plakdamas juodais sparnais, Drogonas neskubėdamas vėl priskrido prie Kraznio. Kai vėl pavaišino vergų pirklį ugnimi, Iri ir Džiki atrišo Viserioną ir Reigalą, ir staiga ore skraidė jau trys drakonai. Atsisukusi pasižiūrėti, kas vyksta, Dani pamatė, kad trečia dalis išdidžiųjų Astaporo karių demonų ragais kaip įmanydami bando tramdyti žirgus ir neiškristi iš balno, o kitas trečdalis, žybsėdami saulės apšviestais spindinčiais apsiaustais, sprunka. Vienam iš karių pavyko išsilaikyti balne taip ilgai, kad spėjo išsitraukti kalaviją, bet Džogo rimbas akimirksniu apsivijo jo kaklą ir užgniaužė beišsiveržiantį šūksnį. Kitam Racharo arachas nurėžė ranką ir nelaimėlis suko arklį ratu aplink taškydamas kraują. Agas sėdėjo ramiai statydamas į lanką strėles, tempdamas ir laidydamas jas į tokarus. Ir jam visiškai nerūpėjo, kokie drabužio apvadai — sidabriniai, auksiniai ar visai paprasti. Stipruolis Belvasas irgi išsitraukė arachą ir sukdamas jį puolė priešus.
— Leiskite ietis! — Dani išgirdo šūktelint vieną iš astaporiečių. Tai buvo Grazdanas, kilmingasis Grazdanas, vilkintis tokarą nuo perlų apsunkusiais kraštais. — Grynuoliai! Ginkite mus, sulaikykite juos, ginkite savo šeimininkus! Ietis! Kalavijus!
Kai Racharo strėlė pervėrė Grazdanui gerklę, jo dengtus neštuvus laikę vergai neištvėrė ir spruko, šiurkščiai nubloškę savo šeimininką ant žemės. Krauju gausiai laistydamas grindinio plytas, senis prišliaužė prie pirmos eunuchų gretos. Bet Grynuoliai net nepažvelgė žemyn pasižiūrėti, kaip jis miršta. Jie stovėjo išsirikiavę darniomis gretomis.
Ir nejudėjo. Dievai išklausė mano maldos.
— Grynuoliai! — šuoliuodama palei pirmąją gretą sušuko Dani, jos sidabru ir auksu puošta kasa maskatavo į šonus, o varpelis švelniai skambėjo sulig kiekvienu kumelės šuoliu. — Žudykite geruosius šeimininkus, žudykite karius, žudykite kiekvieną vyrą, kuris vilki tokarą ir laiko rimbą, bet nelieskite jaunesnių nei dvylikos metų vaikų ir nukirskite grandines visiems vergams, kuriuos tik pamatysite. — Ji iškėlė virš galvos harpijos pirštus ir… nusviedė rimbą šalin. — Laisvė! — skardžiai sušuko. — Drakarys! Drakarys!
— Drakarys! — vienu balsu atsiliepė jie, ir Dani ausiai tai buvo pats mieliausias žodis. — Drakarys! Drakarys!
Ir vergų pirkliai kūkčiodami puolė bėgti, maldavo pasigailėjimo ir mirė, o dulkių pilnas oras prisipildė iečių ir ugnies.
Sansa
Rytą buvo baigti siūti nauji jos apdarai, tarnaitės pripylė Sansai kubilą karšto garuojančio vandens ir trynė kūną nuo galvos iki kojų tol, kol oda įraudo ir ėmė spindėti. Pačios Sersėjos tarnaitė pakirpo jai nagus, sušukavo ir susuko plaukus, kad kristų ant nugaros švelniomis garbanomis. Taip pat ji atnešė tuziną mėgstamiausių karalienės kvepalų. Sansa išsirinko gana aštrų, salsvą gėlių aromatą su citrinų priekvapiu. Tarnaitė užlašino lašelį kvepalų sau ant piršto ir vieną po kito palietė juo Sansos paausius, paskui pasmakrę ir, vos juntamai, abu krūtų spenelius.
Netrukus kartu su siuvėja pasižiūrėti, kaip Sansa velkasi naujus drabužius, atėjo ir Sersėja. Visi jos apatiniai buvo šilkiniai, bet suknia buvo pasiūta iš dramblio kaulo spalvos aksomo ir sidabro brokato, pamušta tokios pat spalvos atlasu. Kai Sansa nuleisdavo rankas, ilgi, su įkarpomis rankovių galai beveik siekė žemę. Be to, ši suknia, be jokios abejonės, buvo skirta moteriai, o ne mergaitei. Korsažas buvo su gilia iškirpte priekyje, beveik siekiančia Sansai pilvą, o toje iškirptėje buvo įsiūti šviesiai pilki, įmantrūs Myro nėriniai. Suknios sijonai buvo ilgi ir pūsti, o juosmuo taip stipriai suveržtas, kad, kai tarnaitės mazgė raištelius, Sansai teko sulaikyti kvėpavimą. Taip pat ji gavo naujus batelius, — laivutes, pasiūtas iš minkštos pilkos elnių odos, — ir jos pėdos akimirksniu atsidūrė tarsi meilužio glėbyje.
— Nepaprastai gražiai atrodai, miledi, — kai Sansa buvo aprengta, pagyrė ją siuvėja.
— Tikrai gražiai, tiesa? — Sansa nusijuokė, apsisuko ir jos sijonai taip pat ėmė suktis. — Ak, aš tikrai graži. — Ji nekantriai laukė, kad ją tokią pamatytų Vilas. Jis mane pamils, pamils, turi pamilti… Mane pamatęs, pamirš Vinterfelą, aš jau tuo pasirūpinsiu.
Karalienė Sersėja priekabiai nužvelgė Sansą.
— Manau, trūksta brangakmenių. Džofrio jai dovanotų mėnulio akmenų.
— Tuoj, jūsų malonybe, — tarstelėjo tarnaitė.
Kai mėnulio akmenys jau puošė Sansai ausis ir kaklą, karalienė pritariamai linktelėjo.
— Taip. Dievai buvo tau maloningi, Sansa. Tu žavinga mergina. Net šlykštu pagalvoti, kad tokia miela ir nekalta mergina atiteks tam išgamai.
— Kokiam išgamai? — nieko nesuprasdama paklausė Sansa. Ar karalienė turi omenyje Vilą? Iš kur ji gali žinoti? To nežinojo niekas, tik ji, Mardžerė ir Erškėčių karalienė… Ak, ir dar Dontosas, bet jis nesiskaito.
Į šį klausimą Sersėja Lanister nesiteikė atsakyti.
— Apsiaustą, — liepė ji, ir moterys jį atnešė: ilgą, baltą, aksominį apsiaustą, apsunkusį nuo perlų. Ant jo sidabro siūlais buvo išsiuvinėtas niršus didvilkis. Sansa pažvelgė į jį ir staiga ją apėmė baimė.
— Tavo tėvo spalvos, — kol tarnaitės Sansai po smakru segė ploną sidabrinę apsiausto grandinę, pasakė Sersėja.
Nekaltos mergelės apsiaustas. Sansa nejučia pakėlė ranką prie kaklo. Jei būtų drįsusi, būtų nusiplėšusi šį drabužį ir nusviedusi šalin.
— Susičiaupusi tu gražesnė, Sansa, — vėl tarė Sersėja. — Dabar eime, septonas jau laukia. Ir vestuvininkai jau susirinko.
— Ne, — Sansa papurtė galvą. — Ne.
— Taip. Tu esi sosto globotinė. Dabar tėvą tau atstoja karalius, nes tavo brolis pripažintas išdaviku. Tai reiškia, kad karalius turi teisę ištekinti tave už ko panorėjęs. Tau teks tekėti už mano brolio Tiriono.