Man priklausantis palikimas… — dingtelėjo Sansai ir jai pasidarė bloga. Dontosas Kvailelis vis dėlto nebuvo toks kvailas; jis tai numatė. Sansa pasitraukė toliau nuo karalienės.
— Netekėsiu.
Aš turiu tekėti už Vilo, turiu tapti Haigardeno ledi, maldauju…
— Suprantu, kad nenori. Jei reikia, išsiverk. Tavimi dėta, tikriausiai nusiraučiau plaukus nuo galvos. Be abejo, jis bjaurus neūžauga, bet vis tiek privalėsi už jo tekėti.
— Jūs manęs nepriversite.
— Žinoma, kad priversim. Gali ateiti tyliai, ramiai ir duoti santuokos įžadus, kaip dera ledi, arba spyriotis ir klykti, iškelti sceną ir prajuokinti arklininkus, bet vis tiek ištekėsi už Tiriono ir atsigulsi su juo į lovą. — Karalienė atidarė duris. Už jų laukė seras Merinas Trentas ir seras Osmundas Ketlblekas su baltais žvyniniais karaliaus sargybos riterių šarvais. — Palydėkite Sansą į septą, — liepė ji vyrams. — Jei reikės, nešte nuneškite, tik pasistenkite nesuplėšyti drabužių — jie labai brangūs.
Sansa mėgino sprukti, bet, nenubėgusią nė jardo, ją sučiupo Sersėjos tarnaitė. Seras Merinas Trentas pervėrė ją tokiu žvilgsniu, kad ji net susigūžė, bet Ketlblekas, galima sakyti, švelniai paėmė ją už alkūnės ir tarė:
— Daryk, kas tau liepta, mieloji, ir nebus taip blogai. Juk vilkai turi būti narsūs, ar ne?
Narsūs… — Sansa sunkiai atsiduso. Taip, aš iš Starkų giminės, galiu būti narsi. Visų akys buvo nukreiptos į ją, kaip ir tądien kieme, kai seras Borosas Blauntas nuplėšė jai drabužius. Tą kartą būtent neūžauga išgelbėjo ją nuo smurto — tas pats vyras, kuris dabar jos laukė. Jis nėra toks blogas kaip kiti, tarė ji sau.
— Eisiu.
Sersėja nusišypsojo.
— Žinojau, kad pasielgsi protingai.
Paskui Sansa neprisiminė, nei kaip išėjo iš kambario, nei kaip nusileido laiptais, nei kaip perėjo kiemą. Rodės, visą dėmesį sutelkė į tai, kur stato koją. Seras Merinas ir seras Osmundas žingsniavo šalia vilkėdami tokius pačius šviesius apsiaustus kaip ir jos, tik ant jų nebuvo perlų ir jos tėvo ženklo — didvilkio. Ant pilies septos laiptų jos laukė pats Džofris. Karalius buvo apsirengęs prabangiais, tamsiai raudonos ir aukso spalvos drabužiais ir ant galvos užsidėjęs karūną.
— Šiandien esu tavo tėvas, — pareiškė jis.
— Ne, nesi, — niršiai atšovė Sansa. — Ir niekada nebūsi.
Jo veidas apsiniaukė.
— Esu. Esu tavo tėvas ir turiu teisę tave išleisti už ko panorėjęs. Už bet ko. Jei liepsiu, tekėsi už kiaulių šėriko ir sugulsi su juo kiaulidėje. — Žalios jo akys linksmai žybtelėjo. — O gal labiau norėtum, kad atiduočiau tave Ilinui Peinui?
Sansai ėmė daužytis širdis.
— Prašau, tavo malonybe, — ėmė maldauti ji, — jei kada nors bent truputėlį mane mylėjai, neversk manęs tekėti už savo…
— …dėdės? — Pro septos duris ant laiptų išėjo Tirionas Lanisteris. — Tavo malonybe, — paprašė jis Džofrio, — būk toks malonus ir leisk man valandėlę pasikalbėti su ledi Sansa akis į akį.
Karalius jau žiojosi jam atsakyti, bet Džofrio motina rūsčiai dėbtelėjo į sūnų. Jiedu paėjėjo kelis žingsnius į šalį.
Tirionas vilkėjo juodo aksomo liemenę su užraitų ornamentais, avėjo aulinius, iki pusės blauzdų siekiančius batus, su kuriais atrodė keliais centimetrais aukštesnis, o ant kaklo buvo pasikabinęs rubinų ir liūtų galvų vėrinį. Bet per veidą einantis randas buvo dar skausmingas ir raudonas, o vietoj nosies buvo matyti tik didžiulis šašas.
— Tu labai graži, Sansa, — tarė Tirionas.
— Man didelė garbė girdėti tai iš tavęs, milorde. — Sansa nesumetė, ką daugiau atsakyti. Gal pasakyti, kad ir jis gražus? Bet pamanys, kad esu kvaiša arba melagė. Tad tik nuleido akis ir prikando liežuvį.
— Miledi, ne taip turėtum atvykti į savo vestuves. Atsiprašau už tai. Atleisk, kad viskas taip staiga ir slapta. Mano lordui tėvui ši santuoka atrodė būtina… karalystės labui. Jei aplinkybės būtų kitokios, būčiau atėjęs pas tave anksčiau, kaip ir norėjau. — Jis prikrypavo arčiau. — Žinau, kad šių vestuvių netroškai. Apie save galiu pasakyti tą patį. Bet jei nebūčiau sutikęs tavęs vesti, jie būtų tave ištekinę už mano pusbrolio Lanselio. Gal jis tau būtų buvęs labiau prie širdies. Jis artimesnis tau amžiumi ir gražesnis pažiūrėti. Jei to nori, tik pasakyk, ir tuoj pat nutrauksiu šį juokingą spektaklį.
Nenoriu nė vieno iš Lanisterių, norėjo atrėžti Sansa. Noriu Vilo, noriu Haigardeno, šunyčių, baržos ir sūnų, kurių vardai būtų Edardas, Branas ir Rikonas. Bet staiga vėl prisiminė, ką dievų giraitėje jai sakė seras Dontosas. Nesvarbu, ar Tairelis, ar Lanisteris: jiems reikia ne manęs, o mano palikimo.
— Tu labai malonus, milorde, — susitaikiusi su likimu tarė Sansa. — Esu sosto globotinė ir mano pareiga tekėti už to, kurį nurodo karalius.
Tirionas atidžiai pažvelgė į ją savo skirtingų spalvų akimis.
— Žinau, kad nesu iš tų vyrų, apie kokius svajoja jaunos merginos, Sansa, — tyliai pasakė jis, — bet aš ir ne Džofris.
— Ne, — pritarė ji. — Tu buvai man geras. Aš pamenu.
Tirionas ištiesė jai ranką stora plaštaka ir bukais pirštais.
— Tuomet eime. Atlikime pareigą.
Sansa padavė jam ranką ir Tirionas nusivedė ją prie santuokos altoriaus, kur tarp Motinos ir Tėvo septonas laukė, kol galės sujungti jųdviejų gyvenimus. Sansa matė Dontosą spalvingu juokdario kostiumu, žiūrintį į ją iš nuostabos išpūstomis akimis. Seras Beilonas Svonas ir seras Borosas Blauntas stovėjo apsivilkę baltais karaliaus sargybos vyrų drabužiais, o sero Loro niekur nebuvo. Čia apskritai nėra nė vieno iš Tairelių, staiga suvokė Sansa. Užtat kitų liudininkų netrūko: čia buvo eunuchas Veiris, seras Adamas Marbrandas, lordas Filipas Futas, seras Bronas, Džalabaras Kso ir tuzinas kitų. Lordas Džailsas kosčiojo, ledi Ermesanda atrodė nuoširdžiai susijaudinusi, o besilaukianti ledi Tandos duktė nežinia kodėl kūkčiojo. Tegul verkšlena, pagalvojo Sansa. Galbūt dar nesulaukusi vakaro raudosiu ir aš.
Tuoktuvių ceremonija praėjo nelyginant sapne. Sansa darė viską, ko iš jos buvo reikalaujama. Skambėjo maldos, priesaikos, giesmės, degė aukštos žvakės ir jai, žvelgusiai į jas ašarų pilnomis akimis, šimtai šokčiojančių liepsnelių atrodė lyg tūkstančiai. Laimė, niekas nematė, kad, stovėdama prie altoriaus ir vilkėdama savo tėvo spalvų apsiaustą, ji verkia; o jei kas nors ir matė, apsimetė, kad nieko nepastebėjo. Ir, rodės, labai greitai jauniesiems atėjo laikas apsikeisti apsiaustais.
Džofris, kaip karalystės tėvas, užėmė lordo Edardo Starko vietą. Kai jis uždėjo rankas jai ant pečių ir ėmė negrabiai segti apsiausto sąsagą, Sansa stovėjo tiesi kaip ietis. Viena Džofrio ranka brūkštelėjo jai per krūtį ir, akimirksnį stabtelėjusi, ją spustelėjo. Tada sagtis atsisegė ir Džofas šypsodamasis karališku mostu nusiautė jai apsiaustą.
Jo dėdei sekėsi gerokai prasčiau. Nuotakos apsiaustas, kurį jis laikė, buvo didžiulis ir sunkus, tamsiai raudonas, aksominis, išsiuvinėtas liūtų figūromis, aukso spalvos atlasu apsiūtais ir rubinais papuoštais kraštais. Bet niekas nesusiprotėjo atnešti aukštos kėdės ir dabar Tirionas stovėjo pusantros pėdos žemesnis už savo nuotaką. Kai užėjo jai už nugaros, Sansa pajuto, kad būsimas sutuoktinis trūktelėjo jai sijoną. Jis nori, kad atsiklaupčiau, susivokė ji ir nuraudo. Jaunoji pasijuto pažeminta. Ceremonija turėjo vykti ne taip. Ji daug kartų galvojo apie savo vestuves ir visada įsivaizduodavo, kad jos sužadėtinis stovės jai už nugaros aukštas ir stiprus, apgaubs jai pečius apsaugą garantuojančiu savo apsiaustu, o pasilenkęs užsegti segės, švelniai pabučiuos į skruostą.