Ji vėl pajuto, kad Tirionas timptelėjo sijoną, tik šį kartą stipriau. Nesiklaupsiu. Kodėl man turėtų rūpėti jo jausmai, jei niekam neįdomūs manieji?
Neūžauga trūktelėjo sijoną trečią kartą. Sansa užsispyrusi stipriai sučiaupė lūpas ir apsimetė nieko nepastebėjusi. Kažkas jiedviem už nugarų sukikeno. Karalienė, dingtelėjo Sansai, bet tai nebuvo svarbu. Netrukus jie visi juokėsi, o garsiausiai kvatojo Džofris.
— Dontosai, ant keturių! — įsakė karalius. — Mano dėdei reikia padėti užsilipti ant savo nuotakos.
Ir jos lordas vyras apsiautė ją Lanisterių giminės spalvomis, pasilipęs juokdariui ant nugaros.
Atsisukusi Sansa pamatė į ją spoksantį mažąjį vyrą, stipriai sučiaupusį lūpas, iškaitusiu, kaip jos apsiaustas raudonu veidu. Ir staiga ji susigėdo savo užsispyrimo. Delnais persibraukė sijoną ir atsiklaupė prieš jį, kad jųdviejų galvos būtų vienodame aukštyje.
— Šiuo bučiniu iškilmingai prisiekiu tave mylėti ir laikyti savo viešpačiu bei vyru.
— Šiuo bučiniu iškilmingai prisiekiu tave mylėti, — dusliai tarė neūžauga, — ir laikyti savo ledi bei žmona. — Jis pasilenkė į priekį, ir jųdviejų lūpos trumpai susilietė.
Jis toks šlykštus, pagalvojo Sansa, kai Tirionas prikišo prie jos veidą. Šlykštesnis net už Skaliką.
Septonas aukštai pakėlė krištolinį rutulį, kad vaivorykštės šviesa kristų ant jaunavedžių.
— Dievų ir žmonių akivaizdoje, — prabilo jis, — Tirioną iš Lanisterių giminės ir Sansą iš Starkų giminės iškilmingai skelbiu vyru ir žmona, vienu kūnu, viena širdimi, viena siela, dabar ir per amžius, ir tegul būna prakeiktas tas, kas tarp jųdviejų įsiterps.
Sansa prikando lūpą, kad nepravirktų.
Vestuvių pokylis vyko Mažojoje menėje. Susirinko maždaug penkios dešimtys svečių, — daugiausia Lanisterių vasalų ir sąjungininkų, o prie jų prisidėjo ir žmonių, atvykusių į karaliaus vestuves. Ir čia Sansa pamatė Tairelius. Mardžerė pažvelgė į ją labai liūdnai, o pro šalį, tarp Kairio ir Dešinio svirduliavusi Erškėčių karalienė apskritai nesiteikė pakelti į ją akių. Elinora, Ala ir Mega, rodės, atkakliai dėjosi jos nepažįstančios. Mano draugės… — niūriai pagalvojo Sansa.
Jos vyras daug gėrė, o valgė mažai. Kam nors atsistojus pasiūlyti tosto, jis išklausydavo tariamų žodžių ir kartais dėkodamas santūriai linktelėdavo, bet šiaip jo veidas atrodė tarsi akmeninis. Pokylis, rodės, užtruko visą amžinybę, nors valgio Sansa nė neparagavo. Ji troško, kad šventė greičiau baigtųsi, bet, kita vertus, tos pabaigos baiminosi. Mat po pokylio jaunieji eidavo į lovą. Vyrai turėjo nunešti nuotaką į santuokinę lovą, pakeliui išrengdami ir šiurkščiai bei pašaipiai leisdami suprasti, kas jos tuose pataluose laukia, o moterys panašiai turėjo pagerbti Tirioną. Tik abu nuogi paguldyti į lovą ir apkloti, jiedu galėjo likti vieni, bet ir tuomet, pagal paprotį, vestuvininkai turėjo stovėti už jaunavedžių miegamojo durų ir šūkauti savo storžieviškus patarimus. Kai buvo mergaitė, pirmas jaunavedžių sugulimas į lovą Sansai atrodė ir nuodėmingas, ir jaudinantis, bet dabar, kai tai iš tiesų vyko, jautė vien didžiulę baimę. Ji nemanė, kad galėtų ištverti ir leistis vyrų nurengiama, ir buvo tikra, jog apsipils ašaromis išgirdusi pirmą nešvankų pokštą.
Užgrojus muzikantams, ji klusniai padavė Tirionui ranką ir tarė:
— Milorde, ar pradėsime šokį?
Neūžauga vyptelėjo.
— Manau, šiandien pakankamai visus prijuokinome, ar ne?
Tad juos pavadavo Džofris ir Mardžerė. Kaip toks pabaisa gali taip gražiai šokti? — nusistebėjo Sansa. Ji dažnai pasvajodavo, kaip šoks savo vestuvių pokylyje ir kaip visi svečiai negalės atitraukti akių nuo jos ir jos gražuolio lordo. Jos svajose visi svečiai šypsojosi. O dabar net mano vyras nesišypso.
Kiti svečiai taip pat išėjo šokti ir prisidėjo prie karaliaus ir jo sužadėtinės. Elinora šoko su savo jaunuoju skvairu, o Mega su princu Tomenu. Ledi Meriveter, Myro gražuolė juodais plaukais ir didelėmis tamsiomis akimis, sukosi taip gundomai, kad netrukus prikaustė visų menėje esančių vyrų dėmesį. Lordas ir ledi Taireliai šoko santūriau. Seras Kevanas Lanisteris maldavo, kad ledi Jana Fosovėj, lordo Tairelio sesuo, suteiktų jam garbę ir su juo pašoktų. Merė Krein išėjo į šokių aikštelę su princu tremtiniu Džalabaru Kso, kuris buvo apsirengęs plunksniškais, puošniais drabužiais ir atrodė tikrai žavingai. Sersėja Lanister pasiėmė sau į porą lordą Redvainą, paskui šoko su lordu Rovanu, o galų gale — su savo tėvu, kuris judėjo grakščiai, bet labai santūriai.
Sansa sėdėjo susidėjusi rankas į sterblę, žiūrėjo į šokančią, besijuokiančią ir šviesias garbanas nuo veido vis nusibraukiančią karalienę. Ji visus žavi, niūriai pagalvojo Sansa. Kaip aš jos nekenčiu… Ji nusuko akis ir pamatė su Dontosu šokantį Mėnuliuką.
— Ledi Sansa… — prie pakylos stovėjo seras Garlanas Tairelis. — Ar suteiksi man garbę? Jei tavo vyras leis…
Kipšas primerkė skirtingų spalvų akis.
— Mano ledi gali šokti su kuo tik nori.
Gal būtų buvę geriau, jei Sansa būtų likusi sėdėti šalia savo vyro, bet ji taip norėjo šokti… o seras Garlanas buvo Mardžerės ir Vilo, Gėlių riterio, brolis.
— Dabar suprantu, kodėl tau davė Garlano Narsiojo vardą, sere, — tarė Sansa, duodama jam ranką.
— Miledi labai maloni. Taip jau susiklostė, kad šį vardą man sugalvojo Vilas. Mat norėjo mane apsaugoti.
— Apsaugoti? — Sansa pažvelgė į jį suglumusi.
Seras Garlanas nusijuokė.
— Vaikystėje buvau tikras rubuilis, o mes turėjome dėdę, vadinamą Gartu Apkūniuoju. Tad Vilas nusprendė visiems užbėgti už akių, tiesa, iš pradžių pagrasinęs man tokiais vardais kaip Garlanas Geltonsnapis, Garlanas Akiplėša ir Garlanas Pabaisa.
Šie žodžiai buvo tokie mieli ir paiki, kad, nepaisant visko, Sansa nusijuokė. Paskui pasijuto keistai dėkinga. Nežinia kodėl, bet tas juokas grąžino jai viltį, nors ir trumpam. Šypsodamasi ji atsidavė muzikai ir šokio žingsneliams, fleitos, dūdelių ir arfos garsams, ritmingam būgno dunksėjimui… o kartkartėmis — ir sero Garlano rankoms, kai bešokdami jiedu vėl susitikdavo.
— Mano ledi žmona dėl tavęs labai nerimauja, — vieną iš tokių kartų tyliai pasakė jis.
— Ledi Leonetė man labai maloni. Perduok jai, kad laikausi neblogai.
— Jaunoji per savo vestuves turėtų jaustis geriau nei „neblogai“, — gana meiliai tarė seras Garlanas. — Rodos, vos neapsiverkei.
— Iš džiaugsmo, sere.
— Akys verčia tavo liežuvį meluoti. — Seras Garlanas apsuko Sansą ir priglaudė prie šono. — Miledi, mačiau, kaip žiūri į mano brolį. Loras šaunus, gražus ir mes visi jį labai mylime, bet… Kipšas tau bus geresnis sutuoktinis. Manau, jis yra didesnis vyras, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.
Sansai dar nesumojus, ką atsakyti, muzika pareikalavo iš šokėjų sukinio ir jiedu išsiskyrė. Priešais ją atsidūrė įraudęs ir prakaitu apsipylęs Meisas Tairelis, paskui — lordas Meriveteris, o tada — princas Tomenas.
— Ir aš noriu vesti, — tarė putlus, vos devynerių berniukas. — Aš aukštesnis už savo dėdę!