— Žinau, kad aukštesnis, — atsakė Sansa ir partneriai vėl pasikeitė. Seras Kevanas tarstelėjo, kad ji graži, Džalabaras Kso pasakė kažką Vasaros salų kalba, kurios ji nesuprato, o lordas Redvainas palinkėjo daug rubuilių vaikų ir ilgų bei džiaugsmingų santuokos metų. Pagaliau šokis suvedė Sansą akis į akį su Džofriu.
Kai jis palietė jos ranką, Sansa įsitempė, bet karalius suspaudė ją stipriau ir prisitraukė.
— Neturėtum taip liūdėti. Mano dėdė mažas ir bjaurus, bet juk tebeturi mane.
— Tu vesi Mardžerę!
— Karalius gali turėti ir kitų moterų. Kekšių. Mano tėvas turėjo. Vienas iš Eigonų taip pat. Rodos, trečiasis ar ketvirtasis. Jis turėjo daug sugulovių ir daugybę pavainikių. — Besisukant pagal muzikos ritmą, Džofris pasiuntė jai nepadorų, geidulingą oro bučinį. — Dėdė pristatys tave man į lovą, kai tik liepsiu.
Sansa papurtė galvą.
— Nepristatys.
— Pristatys, o jei ne, nukirsiu jam galvą. Karalius Eigonas gaudavo kiekvieną moterį, kurios užsigeisdavo, nesvarbu, ar ji būdavo ištekėjusi, ar ne.
Laimė, šokėjams vėl atėjo laikas keistis vietomis. Bet Sansos kojos buvo kaip medinės ir lordas Rovanas, seras Taladas bei Elinoros skvairas tikriausiai pagalvojo, kad ji labai prasta šokėja. Paskui priešais ją vėl atsidūrė seras Garlanas ir, laimė, netrukus šokis baigėsi.
Sansa pajuto palengvėjimą, bet neilgai. Vos tik nutilo muzika, ji išgirdo Džofrį sakant:
— Laikas paguldyti juodu į lovą! Nuvilkime jai drabužius ir pažiūrėkime, ką ta vilkė gali pasiūlyti mano dėdei!
Kiti vyrai garsiai ir entuziastingai pritarė karaliui.
Jos neūžauga vyras lėtai pakėlė akis nuo vyno taurės.
— Aš į lovą neisiu.
Džofris paėmė Sansą už rankos.
— Jei liepsiu, tai ir eisi.
Staiga Kipšas įbedė durklą į stalą ir ginklas liko ten stirksoti virpančia rankena.
— Tada galėsi aptarnauti savo nuotaką pagaliu. Aš tave iškastruosiu, prisiekiu.
Visi nuščiuvo, įsiviešpatavo tyla. Sansa atšlijo nuo Džofrio, bet jis jos nepaleido ir įplėšė suknios rankovę. Bet to drykstelėjimo, rodos, niekas neišgirdo. Karalienė Sersėja kreipėsi į tėvą:
— Girdėjai, ką jis pasakė?
Lordas Taivinas atsistojo.
— Manau, apsieisime ir be jaunųjų gultuvių. Tirionai, esu tikras, kad nenorėjai grasinti jo malonybei karaliui?
Sansa matė, kaip jos vyro veide šmėstelėjo įniršis.
— Aš netyčia leptelėjau, — tarė jis. — Tai buvo tik nevykęs pokštas, valdove.
— Grasinai mane iškastruosiąs! — šaižiai riktelėjo Džofris.
— Tikrai, tavo malonybe, — linktelėjo Tirionas, — bet tik dėl to, kad pavydžiu tavo vyriškos galybės. Manoji tokia menka, kad neverta nė kalbėti. — Jis klastingai šyptelėjo. — O jei išplėši man liežuvį, visai neturėsiu kaip teikti malonumo žavingai žmonai, kurią man davei.
Seras Osmundas Ketlblekas neištvėręs nusikvatojo. Kažkas prunkštelėjo. Bet nei Džofas, nei lordas Taivinas nesijuokė.
— Tavo malonybe, — tarė jis, — juk matai, kad mano sūnus girtas.
— Aš tikrai girtas, — prisipažino Kipšas, — bet ne toks girtas, kad negalėčiau dalyvauti savo gultuvėse. — Jis nušoko nuo pakylos ir šiurkščiai sugriebė Sansą. — Eikš, žmona, laikas tau pakelti nuleidžiamąsias tvirtovės grotas. Noriu pažaisti įsiveržimą į pilį.
Išraudusi kaip vėžys, Sansa išėjo su juo iš Mažosios menės. Argi turiu iš ko rinktis? Tirionas ėjo krypuodamas, juolab dabar, kai taip skubėjo. Dievai buvo maloningi ir nei Džofris, nei niekas kitas iš svečių paskui juodu nenusekė.
Povestuvinę naktį jiems buvo leista naudotis erdviu miegamuoju, įrengtu aukštai, Rankos bokšte. Kai jiedu įėjo, Tirionas koja užtrenkė duris.
— Ant indaujos stovi ąsotis gero Arboro auksinio, Sansa. Gal būsi tokia maloni ir pripilsi man taurę?
— Ar išmintingai elgiesi, milorde?
— Dar niekada nesu pasielgęs išmintingiau. Kaip matai, nesu toks girtas. Bet ketinu pasigerti.
Sansa įpylė po taurę jam ir sau. Viskas eisis lengviau, jei ir aš būsiu girta. Sėdėdama ant didžiulės lovos su baldakimu krašto, ji trimis gurkšniais nugėrė pusę taurės. Vynas, be jokios abejonės, buvo rinktinis, bet Sansa taip jaudinosi, kad apskritai nejuto skonio. Jai ėmė suktis galva.
— Nurengsi mane, milorde?
— Vadink mane Tirionu. — Jis pakreipė galvą. — Toks mano vardas, Sansa.
— Tirionai. Milorde. Ar man nusivilkti suknią, ar norėsi pats mane nurengti?
Ir ji vėl gurkštelėjo vyno.
Kipšas nuo jos nusigręžė.
— Kai vedžiau pirmą kartą, buvome tik mes, jaunieji, ir girtas septonas, o mūsų santuoką paliudijo kelios kiaulės. Vieną iš liudininkių suvalgėme per verstuvių pokylį. Tiša maitino mane paskrudusia kiaulės odele, aš laižiau taukus jai nuo pirštų, o paskui juokdamiesi sukritome į lovą.
— Tu jau buvai vedęs? Buvau… pamiršusi.
— Ne, nepamiršai. Tu šito nežinojai.
— Kas ji buvo, milorde? — Sansą nejučia apėmė smalsumas.
— Ledi Tiša. — Jis kreivai šyptelėjo. — Iš Silverfistų giminės. Jų skyde buvo pavaizduota viena auksinė ir šimtas sidabrinių monetų skaisčiai raudoname fone. Mūsų santuoka truko labai trumpai… kaip, manau, ir dera „trumpam“ vyrui.
Sansa įsispoksojo sau į plaštakas ir nepratarė nė žodžio.
— Kiek tau metų, Sansa? — po valandėlės paklausė Tirionas.
— Kai pasikeis mėnulis, — atsakė ji, — bus trylika.
— Dievai tebūna maloningi… — Neūžauga vėl gurkštelėjo vyno. — Ką gi, kalbos metų tau nepridės. Gal jau eikime prie reikalo, miledi? Jei tik nori…
— Aš noriu to, ko nori mano lordas vyras.
Bet šie žodžiai Tirioną, rodos, supykdė.
— Slepiesi už savo kuklumo lyg už pilies gynybinės sienos.
— Kuklumas — ledi šarvai, — tarė Sansa. Taip visuomet sakydavo jos septonė.
— Aš — tavo sutuoktinis. Šarvus jau gali nusiimti.
— O drabužius irgi nusivilkti?
— Nusivilk. — Laikydamas taurę, jis mostelėjo ranka ir pridūrė: — Mano lordas tėvas liepė pasirūpinti, kad santuoka nekeltų jokių abejonių.
Virpančiomis rankomis Sansa ėmė rengtis. Rodės, tarsi vietoj pirštų turėtų dešimt nykščių ir visi jie būtų sulaužyti. Ir vis dėlto jai kažkaip pavyko atsirišti raištelius ir atsisagstyti sagas, tad netrukus jos apsiaustas, suknia, korsažas ir šilkiniai pasijoniai šleptelėjo ant grindų, o paskui ji pagaliau nusivilko ir apatinius. Jos rankų ir kojų oda buvo pašiurpusi. Sansa stebeilijosi į grindis, mat nedrįso pakelti akių į vyrą, tačiau baigusi rengtis vis dėlto sukaupė drąsą, žvilgtelėjo ir pamatė, kad jis į ją spokso. Sansai atrodė, kad žalioje jo akyje atsispindi alkis, o juodoje — įtūžis. Mergina ir pati nežinojo, kas ją labiau gąsdino.
— Tu dar vaikas, — pasakė Tirionas.
Ji delnais prisidengė krūtis.
— Jau kraujavau.
— Vaikas, — pakartojo Kipšas, — bet aš geidžiu tavęs. Ar tave tai baugina, Sansa?
— Taip.
— Ir mane. Žinau, kad aš bjaurus…
— Ne, milorde…
Jis pasirėmė rankomis ir atsistojo.
— Nemeluok, Sansa. Aš išsigimęs, randuotas, mažas, bet… — Ji matė, kad Tirionas ieško tinkamų žodžių. — Bet lovoje, kai žvakės užpūstos, darbuojuosi ne prasčiau už kitus vyrus. Tamsoje aš — Gėlių riteris. — Jis vėl godžiai gurkštelėjo vyno. — Be to, aš dosnus. Ir ištikimas tiems, kurie ištikimi man. Įrodžiau, kad nesu bailys. Ir aš protingesnis už daugelį, o juk protas vyrui taip pat šį tą reiškia. Galiu būti net kilnus. Bijau, kad Lanisteriai nepratę būti kilnūs, bet žinau, jog kažkur manyje glūdi kilnumas… Galėčiau… Galėčiau būti tau geras.