Jis išsigandęs ne mažiau už mane, suvokė Sansa. Galbūt dėl to būtų turėjusi pajusti Tirionui daugiau palankumo, bet nepajuto. Tik užjautė jį, o užuojauta visuomet nuslopina aistrą. Tirionas žiūrėjo į ją laukdamas, gal ką nors pasakys, bet Sansa pritrūko žodžių. Tik stovėjo ir drebėjo.
Pagaliau įsitikinęs, kad atsakymo nesulauks, Tirionas Lanisteris baigė gerti vyną ir ištuštino taurę.
— Suprantu… — niūriai tarstelėjo. — Lipk į lovą, Sansa. Turime atlikti pareigą.
Puikiai žinodama, kad Tirionas į ją žiūri, Sansa įlipo į lovą. Ant žemo stalelio prie lovos degė kvapni bičių vaško žvakė, o pūkų patalai buvo nubarstyti rožių žiedlapiais. Ji trūktelėjo antklodę norėdama prisidengti ir tada išgirdo jį sakant:
— Ne.
Nuo šalčio Sansą nukrėtė šiurpas, bet ji pakluso. Užsimerkė ir laukė. Po akimirkos išgirdo savo vyrą aunantis batus, o paskui sušiugždėjo jo nusivelkami drabužiai. Kai jis liuoktelėjo į lovą ir delnu palietė krūtį, Sansa neištvėrė ir suvirpėjo visu kūnu. Ji gulėjo užsimerkusi, baisiai įsitempusi, baimindamasi to, kas dabar bus. Ar jis vėl ją palies? Gal pabučiuos? Ar dabar ji turi prasižergti? Sansa nežinojo, ko Tirionas iš jos tikisi.
— Sansa… — Jis patraukė ranką. — Atsimerk.
Ji buvo iškilmingai prisiekusi paklusti, tad atsimerkė. Jis nuogas sėdėjo jai prie kojų. Jo tarpkojyje iš šiurkščių gelsvų plaukų tankmės styrojo vyro kotas — tiesus ir kietas, — bet… tai buvo bene vienintelė tiesi šio žmogaus kūno dalis.
— Miledi, — pasakė Tirionas, — tu žavinga, gali tuo neabejoti, bet… aš negaliu. Tebūnie mano tėvas prakeiktas. Palauksime vieną mėnulį, vienerius metus, vieną metų laiką, — tiek, kiek reikės. Kol geriau mane pažinsi ir galbūt imsi bent truputį pasitikėti. — Savo šypsena Tirionas tikriausiai norėjo Sansą nuraminti, bet benosis jo veidas atrodė tik dar bjauresnis ir grėsmingesnis.
Pažiūrėk į jį, tarė sau Sansa, pažiūrėk į savo vyrą, gerai įsižiūrėk! Septonė Mordeina sakydavo, kad visi vyrai gražūs, tai rask dabar tą jo grožį, pamėgink! — Ji įsispoksojo į tas trumpas kojas, į gumbuotą gyvulišką kaktą, į žalią ir juodą akį, į skausmingą nosies šašą ir kreivą rožinį randą, į šiurkščių juodų ir aukso spalvos plaukų šabakštyną, atstojantį jam barzdą. Net jo vyriškumas buvo šlykštus, storas, gyslotas, ryškiai raudonu, svogūno pavidalo galu. Tai neteisinga, nesąžininga, kuo aš nusidėjau, kad dievai taip mane nubaudė, kuo?!
— Prisiekiu Lanisterio garbe, — pareiškė Kipšas, — neliesiu tavęs, kol pati to nenorėsi.
Sukaupusi visą drąsą, Sansa pažvelgė į tas skirtingų spalvų akis ir tarė:
— O jei niekada tavęs nenorėsiu, milorde?
Tirionas susiraukė, tarsi žmona būtų skėlusi jam antausį.
— Niekada?
Sansos kaklo raumenys buvo tokie įtempti, kad ji tik vos pastebimai linktelėjo.
— Na ir kas? — atsainiai mostelėjo ranka jis. — Tokiems neūžaugoms kaip aš dievai sukūrė kekšes.
Jis sulenkė trumpus ir bukus pirštus, sugniaužė kumštį ir nulipo nuo lovos.
Arija
Neskaitant Karaliaus Uosto, Akmeninė Septa buvo didžiausias Arijos kada nors matytas miestas, ir Harvinas sakė, kad čia jos tėvas laimėjo garsų mūšį.
— Karaliaus Pamišėlio vyrai medžiojo Robertą, mėgino sučiupti jį anksčiau, nei spės vėl prisidėti prie tavo tėvo, — jojant prie vartų pasakojo jis. — Jis buvo sužeistas, slaugomas kelių draugų, kai lordas Koningtonas ranka su didžiule kariuomene įsiveržė į miestą ir ėmė namas po namo jį šukuoti. Bet, jam dar nespėjus rasti Roberto, prie miesto atžygiavo lordas Edardas ir tavo senelis ir ėmė šturmuoti jo sienas. Lordas Koningtonas narsiai gynėsi. Vyrai kovėsi gatvėse, skersgatviuose, ant namų stogų, o visi septonai skambino varpais, kad prasčiokai nepamirštų užsišauti namų durų. Gaudžiant varpams, Robertas paliko slėptuvę ir stojo į kovą. Kalbama, kad tą dieną jis nužudė šešis vyrus. Vienas iš jų buvo Milesas Mutonas, garsus riteris, tarnavęs princo Reigaro ginklanešiu. Robertas būtų patiesęs ir ranką, bet per mūšį jiedu tiesiog nesusitiko akis į akį. O Koningtonas sunkiai sužeidė tavo senelį Tulį ir nužudė serą Denį Ariną, Slėnio įpėdinį. Ir vis dėlto, pamatęs, kad mūšis pralaimėtas, Koningtonas spruko taip pat greitai, kaip sprunka ant jo skydo pavaizduoti grifai. Paskui šį mūšį žmonės pavadino Varpų mūšiu. Robertas vis sakydavo, kad tą mūšį laimėjo tavo tėvas, o ne jis.
Apsižvalgiusi Arija pagalvojo, kad čia visai neseniai, matyt, vyko ir kiti mūšiai. Miesto vartai buvo sumeistrauti iš naujo, dar šviežio medžio; iš krūvos apdegusių rąstigalių, suverstų už miesto vartų, buvo galima numanyti, kas nutiko seniesiems.
Akmeninė Septa buvo stropiai saugoma, bet vartų kapitonas pamatęs, kas jie tokie, atvėrė jiems siaurus, išpuoliams skirtus vartus.
— Kaip sekasi apsirūpinti maistu? — jiems įžengus į miestą pasiteiravo Tomas.
— Visai neblogai. Medžioklis atginė bandą avių, be to, Juodaisiais Vandenimis praplaukė keli pirklių laivai. Į pietus nuo upės derlius nesudegė. Žinoma, norinčių atimti tai, ką turime, netrūksta. Vieną dieną užpuola vilkai, kitą — juokdariai. Tie, kuriems maisto nereikia, nori plėšti svetimą turtą arba prievartauti moteris, o tie, kurie numoja ranka į auksą ir merginas, ieško to prakeikto Karalžudžio. Sklando gandai, kad jis išsprūdo lordui Edmurui iš nagų.
— Lordui Edmurui? — suraukęs antakius paklausė Lemas. — Vadinasi, lordas Hosteris mirė?
— Arba mirė, arba guli mirties patale. Manote, kad Lanisteris gali traukti prie Juodųjų Vandenų? Medžioklis užsispyręs tvirtina, girdi, taip greičiausiai galima pasiekti Karaliaus Uostą. — Nelaukęs atsakymo, kapitonas pridūrė: — Jis pasiėmė šunis, kad šie paieškotų pėdsakų. Jei seras Džeimis kur nors netoliese, šunys jį ras. Mačiau juos draskant net lokius. Kaip manote, ar šunims patiks liūto kraujo skonis?
— Iš apdraskyto lavono nebus jokios naudos, — tarė Lemas. — Po galais, juk Medžioklis pats tai supranta.
— Prajodami vakariečiai išprievartavo Medžioklio žmoną ir seserį, padegė jo javus, surijo pusę avių, o likusias iš piktumo išpjovė. Be to, užmušė šešis šunis ir sumetė juos į šulinį. Tad sakyčiau, kad Medžiokliui puikiausiai tiks ir apdraskytas lavonas. Man — taip pat.
— Geriau jis to nedarytų, — nenusileido Lemas. — Daugiau neturiu ko pasakyti. Geriau jis to nedarytų. O tu — sumautas kvailys.
Gatvėmis, kuriose kadaise kovėsi jos tėvas, Arija jojo tarp Harvino ir Engvio. Ant kalvos ji pamatė septą, o jos papėdėje — tvirtą, iš pilkų akmenų sumūrytą pilį, kuri tokiam dideliam miestui atrodė gerokai per maža. Bet vos ne kas trečias namas, pro kuriuos jie jojo, buvo virtęs degėsių krūva, be to, ji niekur nematė žmonių.
— Ar visi miestiečiai žuvę?
— Ne, jie tik drovisi.
Engvis parodė jai du lankininkus ant stogo ir kelis susigūžusius vaikinus suodinais veidais, besislepiančius aludės griuvėsiuose. Šiek tiek toliau kepėjas plačiai atvėrė savo langą ir pašaukė Lemą. Išgirdę jo balsą, iš savo slėptuvių išlindo daugiau žmonių ir Akmeninėje Septoje, bent jau ten, kur buvo jie, rodos, palengva ėmė rastis gyvybė.
Turgaus aikštėje, miesto širdyje, buvo fontanas su statula upėtakio, liejančio vandenį į negilų baseinėlį. Moterys čia prisipildavo kubilus ir ąsočius vandens. Už kelių pėdų, pakabinti ant medinių stulpų, girgždėdami sūpavosi gera dešimtis narvų geležinėmis grotomis. Varnų narvai, dingtelėjo Arijai. Bet dauguma varnų buvo laisvi, turškėsi vandenyje arba tupėjo ant grotų; o narvuose buvo žmonės. Lemas sustabdė arklį ir rūsčiai į juos dėbtelėjo.