— Kas čia dabar?
— Čia vykdomas teisingumas, — paaiškino jam prie fontano stovinti moteris.
— Hm… Pritrūkote kanapinės virvės?
— Ar taip įsakė seras Vilbertas? — paklausė Tomas.
Vyras niūriai nusijuokė.
— Serą Vilbertą prieš metus nužudė liūtai. Visi jo sūnūs išvykę ir, prisidėję prie Jaunojo Vilko, auginasi lašinius vakaruose. Manai, jam bent kiek rūpi tokie kaip mes? Šiuos vilkus pagavo Pamišęs Medžioklis.
Vilkus… — Ariją nukrėtė šiurpas. Robo ir mano tėvo vyrus. Ir ji pajuto nenugalimą norą prieiti prie narvų. Už grotų buvo taip maža vietos, kad kaliniai negalėjo nei atsisėsti, nei apsisukti; jie stovėjo nuogi, neapsaugoti nei nuo saulės, nei nuo lietaus, nei nuo vėjo. Pirmuose trijuose narvuose įsprausti vyrai jau buvo mirę. Maita mintantys krankliai išlesė jiems akis, bet Arijai atrodė, jog ją stebi tuščios akiduobės. Jai einant pro šalį, ketvirtas eilėje vyras sujudėjo. Susitaršiusioje barzdoje aplink jo burną buvo prikrešėję kraujo ir pilna musių. Kai jis prabilo, jos pakilo ir zirzdamos ėmė sukti jam aplink galvą.
— Vandens… — šiaip taip, karkdamas ištarė jis. — Maldauju… Vandens…
Išgirdęs šnekant, kitame narve uždarytas vyras atmerkė akis.
— Čionai, — tarė jis, — aš čia.
Jis buvo jau senas žmogus; jo barzda buvo pražilusi, o galva plika ir nusėta rudų senatvinių dėmių.
Už senio kabančiame narve įgrūstas belaisvis buvo negyvas, — stambus vyras vario spalvos barzda su pūvančiu pilkšvu tvarsčiu, dengiančiu kairę ausį ir dalį smilkinio. Tačiau baisiausiai atrodė jo tarpkojis, mat tenai žiojėjo skylė seniai sukrešėjusiu, parudusiu krauju aplipusiais kraštais, o joje knibždėte knibždėjo musių lervų. Toliau Arija pamatė storulį. Narvas varnams laikyti jam buvo toks ankštas, jog sunku įsivaizduoti, kaip jie jį čionai įspraudė. Geležinės grotos skausmingai spaudė jam pilvą ir tarp virbų buvo matyti išsivertusios jo didpilvio rievės. Nelaimėlį daug dienų svilino saulė, tad jo oda nuo galvos iki kojų buvo nusvilusi ir šiurpiai paraudusi. Jam krustelėjus, nuo kūno svorio narvas girgždėdamas susiūbavo ir ant jo pilvo, ten, kur grotos saugojo nuo saulės, Arija pamatė balsvus dryžius.
— Kieno žmonės jūs buvote? — paklausė jų Arija.
Išgirdęs jos balsą, storulis atsimerkė. Paakių oda buvo tokia raudona, kad jo akys atrodė tarsi virti kiaušiniai, plūduriuojantys kraujo sriuboje.
— Vandens… Gerti…
— Kieno? — vėl paklausė ji.
— Nekreipk į juos dėmesio, berniuk, — patarė jai miesto vartų kapitonas. — Nesuk sau galvos. Jok sau.
— Kuo jie nusikalto? — pasiteiravo Arija.
— Prie Srauniųjų Krioklių jie kalavijais nužudė aštuonis žmones, — paaiškino jis. — Atsibastė ieškoti Karalžudžio, bet jo ten nebuvo, tad sumanė pasismaginti prievartaudami moteris ir žudydami. — Kryptelėjęs nykštį į lavoną, kurio tarpkojyje, ten, kur turėjo būti jo vyriškumas, kirbėjo musių lervos, kapitonas pridūrė: — Tas prievartavo moteris. O dabar — jok.
— Gurkšnelį… — tyliai šūktelėjo storulis. — Pasigailėk, berniuk, nors gurkšnelį…
Senis pajudino ranką ir nusitvėrė grotų virbo. Nuo to judesio narvas ėmė smarkiai suptis.
— Vandens… — vėl sušnabždėjo tas, kurio barzda buvo pilna musių.
Arija pažvelgė į suskretusius jų plaukus, susivėlusias barzdas, paraudusias akis ir išdžiūvusias, suskilusias, kraujuojančias lūpas. Vilkai, vėl pagalvojo, kaip ir aš. Ar tai buvo jos gauja? Argi jie gali būti Robo vyrai? Ji norėjo jiems trenkti. Norėjo nubausti juos. Norėjo verkti. O jie visi — ir gyvieji, ir mirusieji, — rodos, žiūrėjo į ją. Senis šiaip taip iškišo tris pirštus tarp narvo grotų.
— Vandens, — maldavo jis, — vandens…
Arija nulipo nuo arklio. Jie negali manęs nuskriausti, jie jau miršta. Ji pasiėmė prie balno pririštą kaušą ir nuėjo prie fontano.
— Ei, ką darai, berniuk? — piktai kreipėsi į jį miesto vartų kapitonas. — Sakiau tau nesukti dėl jų galvos. — Arija pakėlė kaušą prie upėtakio burnos. Vanduo aptaškė jai pirštus ir nubėgo rankove, bet rankos ji nepatraukė tol, kol kaušas neprisipildė. Kai pasuko prie narvų, kapitonas pastojo jai kelią. — Neisi prie jų, berniuk…
— Ji mergaitė, — pasakė Harvinas. — Palik ją ramybėje.
— Taigi, — pritarė ir Lemas. — Lordui Berikui nepatinka laikyti vyrus narvuose ir leisti mirti iš troškulio. Kodėl nepakariate jų, kaip reikalauja padorumas?
— Prie Srauniųjų Krioklių jie irgi toli gražu nesielgė padoriai, — suirzęs atšovė jam miesto vartų kapitonas.
Grotos buvo per tankios ir kaušas pro jas netilpo, bet Harvinas ir Gendris pasisiūlė ją pakelti. Užkėlusi pėdą ant suglaustų Harvino plaštakų, Arija užšoko Gendriui ant pečių ir įsitvėrė į grotas narvo viršuje. Storulis atlošė galvą ir priglaudė ją prie geležies, o Arija užpylė vandens. Nelaimėlis godžiai jį rijo, leido jam tekėti per galvą, skruostus ir rankas, o paskui nulaižė drėgmę nuo grotų. Būtų nulaižęs ir Arijos pirštus, jei ši nebūtų jų patraukusi. Kol ji taip pat pagirdė kitus du belaisvius, aplink susirinko būrys smalsuolių.
— Kai Pamišęs Medžioklis apie tai sužinos, — pagrasino miesto vartų kapitonas, — jam tai nepatiks. Ne, tikrai nepatiks.
— O dar labiau jam nepatiks štai kas, — tarė Engvis, užmovė lanko templę, išsitraukė iš strėlinės strėlę, įstatė, įtempė ir paleido. Strėlei pervėrus pagurklį, storulis sudrebėjo, bet ant žemės nenukrito — narvas sulaikė. Kitos dvi strėlės pasiuntė myriop dar du gyvus likusius šiauriečius. Turgaus aikštėje įsiviešpatavo tyla, trikdoma vien krentančio vandens gurgėjimo ir musių zvimbimo.
Valar morgulis, dingtelėjo Arijai.
Rytiniame turgaus aikštės pakraštyje buvo įsikūrusi kukli užeiga kalkėmis baltintomis sienomis ir išdaužytais langais. Be to, neseniai buvo nudegę pusė jos stogo, bet skylę šeimininkai šiaip taip užlopė. Virš durų kabojo lenta su ant jos nupieštu gerokai prakąstu persiku. Netoli priešingame kiemo kampe buvusių arklidžių jie nulipo nuo arklių ir Žaliabarzdis garsiai pašaukė arklininkus.
Pamačiusi juos, apkūni rudaplaukė užeigos šeimininkė net šūktelėjo iš pasitenkinimo, o tada ėmė švelniai traukti svečius per dantį.
— Tu Žaliabarzdis, ar ne? Ar Žilabarzdis? Motin, pasigailėk, kada spėjai taip pasenti? Lemai, čia tu? Vis dar vilki tą patį nutriušusį apsiaustą? Suprantu, kodėl niekada jo neskalbi. Bijai, kad nusiskalbs myžalai ir mes visi pamatysime, jog iš tiesų esi karaliaus sargybos riteris! O tu, Tomai Septynstygi, senas gašlus ožy! Atkeliavai pamatyti sūnaus? Ką gi, pasivėlavai, jis išjojęs trankosi su tuo prakeiktu Medžiokliu. Ir tik nesakyk, kad jis ne tavo sūnus!
— Balso iš manęs nepaveldėjo… — nedrąsiai mėgino gintis Tomas.
— Užtat paveldėjo nosį. Beje, jei tikėsime, ką šneka merginos, ir kai kurias kitas kūno dalis. — Tada ji atidžiai nužvelgė Gendrį ir gnybtelėjo jam į skruostą. — Tik pažiūrėkite į šį jauną puikų jautuką. Palauk, kol Eilisa pamatys tas rankas… Ak, jis dar ir rausta kaip nekalta mergelė. Nieko, nieko, Eilisa padės tau nugalėti drovumą, vaikine, pamatysi.