Arija dar niekada nebuvo mačiusi Gendrio taip išraudusio.
— Tansi, atstok nuo Jaučio, jis geras vaikinas, — pasakė Tomas Septynstygis. — Mums iš tavęs nieko daugiau nereikia, tik lovų saugiai pernakvoti.
— Už mane geriau nešnekėk, dainiau. — Engvis apglėbė jauną augalotą tarnaitę, strazdanotą kaip ir jis.
— Lovų turime, — linktelėjo rudaplaukė Tansi. — „Persike“ lovų niekada netrūko. Bet pirmiausia visi lipsite į kubilus maudytis. Kai paskutinį kartą nakvojote po mano stogu, jūs, draugužiai, palikote blusų. — Ji bakstelėjo Žaliabarzdžiui į krūtinę ir pridūrė: — O tavo buvo žalios. Valgyti norite?
— Jei turi, neatsisakysiu, — prisipažino Tomas.
— Argi tu kada nors esi ko nors atsisakęs, Tomai?! — šūktelėjo moteris. — Tavo draugams iškepsiu avienos, o tau — seną liesą žiurkę. Tu nevertas nė tokio užkandžio, bet jei pašvokši vieną kitą dainą, gal ir suminkštinsi man širdį. Visada užjaučiu ligonius. Nagi, eime. Keisa, Lana, užkaiskite kelis katilus. Jizene, padėk man juos nurengti, juk teks virinti ir drabužius.
Ir ji savo grasinimus įvykdė. Arija mėgino joms pasakyti, kad dar nepraėjo nė dvi savaitės, kai ji du kartus maudėsi Akornhole, bet rudaplaukė moteris apie tai nieko nenorėjo girdėti. Dvi drūtos tarnaitės, ginčydamosi, ar ji berniukas, ar mergaitė, pastvėrusios nešte užnešė Ariją laiptais į viršų. Lažybas laimėjo Helija, tad pralaimėjusiai jos draugei teko atnešti vandens ir nušveisti Arijai nugarą kieta šiurkščia plaušine, vos nenuplėšusia odos. Paskui jiedvi nugvelbė visus ledi Smolvud jai dovanotus drabužius ir aprengė kaip vieną iš Sansos lėlių — linine suknia su nėriniais. Dar gerai, kad, kai tarnaitės savo darbą baigė, Arija galėjo nulipti į užeigos svečių menę ir pavalgyti.
Vilkėdama juokingus mergaitiškus drabužius ir sėdėdama bendroje svečių menėje, Arija prisiminė, ką jai Sirijus Forelis sakė apie meną žiūrėti ir matyti. Apsižvalgiusi ji atkreipė dėmesį, kad užeigoje tarnaičių gerokai daugiau nei reikėtų, be to, dauguma jų jaunos ir gražios. O vakare į „Persiką“ ateidavo ir netrukus vėl išeidavo daug vyrų. Svečių menėje jie ilgai neužtrukdavo net ir tuomet, kai Tomas pasiėmė savo medinę arfą ir uždainavo „Šešias mergeles dubury“. Mediniai laiptai buvo seni ir statūs, tad, kai kuris nors iš vyrų vesdavosi merginą į viršų, gana garsiai girgždėdavo.
— Galvą guldau, čia viešnamis, — šnipštelėjo ji Gendriui.
— Iš kur tu gali žinoti, kas tas viešnamis?
— Žinau, — užsispyrusi pakartojo Arija. — Kaip smuklė, tik su merginomis.
Gendris vėl nuraudo.
— Ką tuomet čia veiki? — paklausė jis. — Visi žino, kad kilmingai ledi viešnamyje ne vieta.
Viena iš merginų prisėdo ant suolo šalia Gendrio.
— Kas čia kilminga ledi? Šita džiūsna? — Ji užmetė akį į Ariją ir nusijuokė. — Aš pati karaliaus duktė.
Arija suprato, kad iš jos tyčiojasi.
— Tu nesi karaliaus duktė.
— O vis dėlto galėčiau būti… — Mergina gūžtelėjo ir viena jos suknios rankovė smuktelėjo žemyn apnuogindama petį. — Žmonės kalba, kad karalius Robertas, kai čia prieš mūšį slėpėsi, dulkino mano motiną. Tiesa, jis tratino ir visas kitas merginas, bet Leslinas sako, kad labiausiai jam patiko mano mama.
Arijai dingtelėjo, kad merginos plaukai — tikrai kaip senojo karaliaus; tankūs, vešlūs ir juodi kaip smala. Bet tai dar nieko nereiškia. Ir Gendrio plaukai tokie. Daugybė žmonių yra juodaplaukiai.
— Mane vadina Bela, — prisistatė mergina Gendriui. — Tokį vardą gavau dėl karą skelbiančių varpų. Lažinuosi, kad galėčiau įsiūbuoti ir tavo varpą. Nori?
— Ne, — šiurkščiai tarstelėjo jis.
— Lažinuosi, kad norėtum. — Ji delnu perbraukė jam ranką. — Iš Toro ir Žaibo lordo draugų atlygio neprašau.
— Pasakiau: „Ne.“ — Gendris staiga atsistojo nuo stalo ir išėjo iš smuklės į nakties tamsą.
Tada Bela užkalbino Ariją:
— Jam nepatinka merginos?
Arija gūžtelėjo.
— Jis tiesiog kvailys. Jam patinka blizginti šalmus ir kalvio kūju daužyti kalavijų geležtes.
— Hm…
Bela kilstelėjo petį apnuoginusią suknios rankovę ir nuėjo šnekinti Laimingojo Džeko. Netrukus mergina jau sėdėjo jam ant kelių kikendama ir gerdama vyną iš jo taurės. Žaliabarzdis turėjo dvi merginas — po vieną ant abiejų kelių. Engvis su savąja strazdane kažkur dingo, Lemo irgi niekur nebuvo matyti. Tomas Septynstygis sėdėjo prie židinio ir dainavo „Merginos pražysta pavasarį“. Arija mažais gurkšneliais gėrė vandeniu praskiestą vyną, kurio jai leido paragauti rudaplaukė moteris, ir klausėsi. Kitoje aikštės pusėje, narvuose puvo mirusių vyrų lavonai, bet „Persiko“ svečių menėje buvo linksma. Tiesa, kažkodėl jai atrodė, jog kai kurie svečiai kvatojasi per garsiai.
Dabar būtų puiki proga slapta sprukti ir pasivogti arklį, tik Arija nesuprato, kokia jai būtų buvusi iš to nauda. Mat toliau miesto vartų vis tiek nebūtų nujojusi. Kapitonas niekada neleistų man išjoti, o jei ir leistų, Harvinas arba tas Medžioklis su savo šunimis mane pasivytų. Ji gailėjosi, kad neturi žemėlapio ir negali pasižiūrėti, ar Akmeninė Septa toli nuo Riverano.
Arija išgėrė savo taurę iki dugno ir ėmė žiovauti. Gendris taip ir negrįžo. Tomas Septynstygis dainavo „Dvi širdys plaka kaip viena“ ir po kiekvieno posmo bučiavo vis kitą merginą. Kampe prie lango Lemas ir Harvinas tyliai šnekučiavosi su Tansi.
— …praleido naktį Džeimio celėje, — išgirdo Arija sakant užeigos šeimininkę. — Ji ir dar viena mergina, ta, kuri nužudė Renlį. Jie visi trys buvo kartu, o rytą ledi Ketlina iš meilės paleido jį į laisvę. — Ir moteris dusliai nusijuokė.
Tai netiesa, pagalvojo Arija. Ji niekada nebūtų taip pasielgusi. Ir staiga pasijuto nuliūdusi, pikta ir vieniša.
Prie jos prisėdo kažkoks senis.
— Ką gi, tu tikras persikėlis, ar ne? — Jo iškvepiamas oras dvokė beveik taip pat bjauriai, kaip narvuose mirę vyrai, o mažos, į kiaulės panašios akutės vėrė ją nuo galvos iki kojų. — Ar mano mielas persikėlis turi vardą?
Ir staiga Arija trumpam pamiršo, kas ji turėjo būti. Ji nebuvo „Persiko“ mergina, bet negalėjo būti ir Arija Stark, — tik ne čia, tik ne su šiuo dvokiančiu girtuokliu, kurio net nepažinojo.
— Aš…
— Ji mano sesuo. — Gendris uždėjo sunkią ranką seniui ant peties ir spustelėjo. — Palik ją ramybėje.
Vyras atsisuko, aiškiai nusiteikęs kivirčytis, bet, pamatęs Gendrio stotą, apsigalvojo.
— Sakai, tavo sesuo? Koks iš tavęs brolis? Niekada nesivesčiau savo sesers į „Persiką“, nė už ką.
Jis atsistojo nuo suolo ir kažką burbėdamas po nosimi nuėjo ieškoti naujos draugužės.
— Kodėl taip pasakei? — pašokusi ant kojų paklausė Arija. — Tu man ne brolis.
— Teisingai, — piktai atrėžė Gendris. — Aš per žemos kilmės, kad galėčiau būti kilmingosios ledi giminaitis.
Šie įniršio persmelkti žodžiai Ariją pribloškė.
— Ne tai norėjau pasakyti…
— Būtent tai. — Jis klestelėjo ant suolo ir delnais suspaudė savo vyno taurę. — Eik sau. Noriu ramiai išgerti vyno. O paskui galbūt nuėjęs susirasiu tą juodaplaukę merginą ir paskambinsiu jai savo varpu.
— Bet…
— Sakau, eik sau. Miledi.
Arija apsisuko ir, palikusi jį vieną, nuėjo. Paikas užsispyręs pavainikis — štai kas jis toks. Gali skambinti visais varpais, kuriais tik nori, jai tai nė motais.